balse

Įsivaizduoju, jog nieko nėra komiškiau kaip dar kartą rašyti į tą patį interneto dienraštį tuo pačiu klausimu,  cituojant save patį. Reikia manyti, jog tokį atvejį gali sukurt tiki vienas iš dviejų: arba autorius yra labai išpuikęs, mano, jog turi teisę kartotis, arba jį elgtis anksčiau aprašytų būdu verčia ypatingos aplinkybės.

Taip, jų daugiau nebus. Šeštadienį mirė kino žinovas, kritikas, kino enciklopedistas Saulius Macaitis. Netekome gero draugo, puikaus pašnekovo ir žmogaus, kuris visą gyvenimą mums aiškino, kas yra geras kinas. Ir kodėl jis yra toks. Dar ketvirtadienį Saulius paskambino į redakciją ir pasiūlė padėti jauniems kino entuziastams. Jo pagalba, kaip dažniausiai elgdavosi, buvo tekstinė. Ilgai neatidėliojęs, vakarop, pusę septynių rašinį ir atsiuntė.

Eilinis diskusijų apie neseną Lietuvos praeitį raundas prasidėjo, regis, nuo Rimo Bružo televizijos laidos „Amžininkai“ (01.27), kurioje buvo kalbama apie pokario partizaninio karo tamsiąsias puses, konkrečiai – apie tai, kad kartais partizanai nepagrįstai žudydavo civilius žmones. Dėl tokios laidos sumanymo ir įgyvendinimo kyla dvi opios problemos.