juodosios skylės

Rašytojas fantastas Arthuras C. Clarke`as yra pasakęs, jog labai pažangias technologijas kartais sunku atskirti nuo magijos. Ir Visatoje kai kuriuos objektus bei vykstančius procesus net mokslininkams sunku suvokti protu. Tai – puiki proga, pasitelkus meno įtaigą, pateikti savo hipotezes bei paaiškinimus. Naujojo mokslinio fantastinio epo „Tarp žvaigždžių“ herojai yra juodosios skylės ir hipererdviniai tuneliai į kitas galaktikas, vadinami kirmgraužomis.

Aktyviosios juodosios bedugnės augdamos įgauna fraktalinį apdangalą. Tokia išvada gauta simuliacijoje, atsižvelgiančioje į koreliaciją tarp skysčių dinamikos ir gravitacijos. „Parodėme, kad medžiagai krentant į juodąją bedugnę, šios paviršius reaguoja kaip skystis, o konkrečiai – jis tampa turbulentišku, –sako Allanas Adamsas iš MIT. –Tiksliau, pats horizontas tampa fraktalu.

Palūkėkite… O jos sukasi??? Visatoje, ko gero, nėra nieko įstabesnio ir paslaptingesnio už juodąsias bedugnes. Ta milžiniška jų gravitacija ir sugebėjimas iš savo sūkurio neišleisti net ir šviesos greičiu skriejančių dalelių… Juodosios bedugnės be vargo triuškina bet kokius žmonijos mėginimus jas perprasti. Visas jų paslaptis slepia įvykių horizontas. Kaip jos atrodo? Mokslas to nežino. Juodosios bedugnės sugeria viską, ką išspinduliuoja.

Kalbama ne apie eilines pavienes juodąsias „skylutes“, o apie pragaištingąsias supermasyvias gigantes, kurios paprastai glūdi galaktikų centruose. Kosminės rentgeno spindulių observatorijos „Swift“ stebėjimai byloja, kad beveik 100 tūkst. naujai atrastų rentgeno spindulių šaltinių yra ne kas kita, o „begemotiškosios“ supermasyvios juodosios bedugnės.

Juodosios skylės yra astronomijos pilkieji lokiai: neišvengiamas gamtos darinys, kuris yra didingas ir bauginantis kiekvienai rūšiai. Juodoji skylė susiformuoja, kai vienoje vietoje yra per daug dalykų, todėl tada ji pasiglemžia viską: daiktus ir tą vietą. Trauka dažnai yra lyg vyresnis visatos brolis, kuris visus dalykus traukia vienas prie kito. Juodosios skylės yra vietos, kur gravitacija tampa milžiniška, jog sugeba įtraukti visus dalykus pasitaikiusius juodosios skylės kelyje.

Astronomai skelbia išmatavę vienos iš galaktikų centre tūnančios supermasyvios juodosios skylės sukimosi greitį. Daugiau kaip 3,2 mln. kilometrų skersmens (8 nuotoliai nuo Žemės ligi Mėnulio) neįsivaizduojamai tankus rutulys aplink savo ašį sukasi taip greitai, jog jo paviršius skrieja beveik šviesos greičiu.

Per Heloviną žemėje matome zombius ir vampyrus, tačiau retai susimąstome, kad virš mūsų galvų, danguje, nuolat egzistuoja patys įvairiausi monstrai. Kosmosas yra pilnas baisių reiškinių, pradedant nuo žvaigždžių, kurios išsiurbia kitų kosminių kūnų gyvybę iki didžiųjų juodųjų skylių, kurios yra milijardus kartų didesnės už mūsų saulę.  Taigi, Helovino proga „Yahoo.com“ pateikia šiurpinančių kosmoso monstrų sąrašą.

Astronomai teigia aptikę tai, ko niekada nesitikėjo pamatysią – 12 mlrd. metų žvaigždžių telkinyje, esančiame Paukščių Take, slypinčias dvi juodąsias skyles. Tarptautinė mokslininkų komanda nustebo žvaigždžių spiečiuje „Messier 22“ (M22) pastebėjusi dvi juodąsias skyles, kurių kiekviena maždaug 10–20 kartų masyvesnė nei mūsų Saulė, skelbiama žurnale „Nature“. Šis radinys verčia abejoti didžiąja dalimi žinių apie kamuolinius žvaigždžių spiečius, kurių amžius vidutiniškai siekia 10 mlrd.

Kas atsitiktų, jei visatoje susidurtų dvi supermasyvios juodosios skylės? Kolorado universiteto (JAV) mokslininkai sumodeliavo tokią situaciją superkompiuteriu ir pademonstravo, kas nutinka jas supantiems įmagnetintiems dujų debesims. Tyrėjai tikisi, jog tokie modeliai padės greičiau visatoje aptikti gravitacines bangas.