saulės sistema

Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Vos spėjome susipažinti su speigo pragaru Saulės sistemoje Tritonu, o savo eilės nekantriai laukia ir mažasis Plutonas, kurį žmonija iš arti pirmą kartą pamatys jau po kelių mėnesių. Taigi, koks gyvenimas būtų Plutone?   Planetos statusas iš Plutono buvo atimtas 2006 m. – tada šis Saulės sistemos kūnas buvo perkvalifikuotas į nykštukinę planetą.

Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Praėjusį kartą susipažinome su niūriojo Urano palydovais. Metas žvilgtelėti į jo kaimyną Neptūną ir jo palydovų svitos lyderį Tritoną, kuris, pasirodo, yra šalčiausias dangaus kūnas Saulės sistemoje.

Atradus šimtus planetinių sistemų, vis labiau aiškėja, kad Saulės sistema yra, švelniai tariant, keista. Joje trūksta kitoms planetų sistemoms gana įprasto dalyko – superžemių. Daugelyje kitų planetinių sistemų jos skrieja arti gimtosios žvaigždės (arčiau negu Merkurijus Saulės sistemoje), tačiau Saulės sistemoje nieko panašaus nėra. Visai nieko.

Saulės sistemoje yra mažiausiai dar dvi neatrastos planetos už Plutono orbitos, mano ispanų ir britų astronomai. Oficialiai mūsų sistemoje yra aštuonios planetos, iš kurių labiausiai nuo Saulės nutolęs yra milžinas Neptūnas. Už jo esantį Plutoną Tarptautinė astronomų sąjunga (IAU) 2006 metais „pažemino“ iki nykštukinės planetos, nors kai kurie toliau tvirtina, kad būtent Plutonas yra labiausiai nuo mūsų žvaigždės nutolusi planeta.

Filme aiškia ir suprantama forma pateikiamos astronomijos ir astrofizikos mokslo žinios apie Visatą. Filmo turinys tai virtuali kelionė į saulės sistemos planetas ir už jos ribų. Kelionė prasideda iš mūsų namų – Žemės. Pirmiausiai aplankome artimiausią kaimyną – Mėnulį, nuo Žemės nutolusį 400 tūkt. kilometrų. Jo paviršiuje jau vaikščiojo daugiau nei 10 žmonių. Čia aptinkame nepakitusius astronauto Nilo Amstrongo pėdsakus. Toliau aplankome meilės deivę – Venerą.

 Kosmosas darosi pavojingesnis. Misijoms intensyvėjant, Saulės sistemos tyrimai, panašu, taps mirtinesni. Dabar Saulėje yra ramybės periodas. Simuliacijos rodo, kad iki trečiojo šio amžiaus dešimtmečio tai reiškia, kad metus kosmose praleidę astronautai viršys NASA'os nustatytą radiacijos limitą, kas gali sužlugdyti misijų į Marsą ar asteroidus planus.

Kiek gi čia to mėnulio danguje? Rutuliukas – ir tiek. Geriausiu atveju, pusėtino dydžio blynas palei horizontą. Tačiau mes labai dažnai pamirštame: Mėnulis – toli gražu ne toks jau ir mažas. Regimoji Mėnulio disko pusė yra tokia didelė, kad jai uždengti reikėtų Europos žemyno. O bendras Mėnulio paviršiaus plotas – milžiniškas: jo teritorija prilygtų visos Europos, Kinijos, JAV, Brazilijos ir PAR teritorijų sumai. Sveria Mėnulis net 81 kartą mažiau nei Žemė.

Britai neįsivaizduoja gyvenimo be jį puošiančių aromatingos ir stiprios arbatos gėrimo pertraukėlių, tad nieko nuostabaus, kad būtent šios šalies fizikams kilo mintis panaršyti po Saulės sistemą ieškant geriausios vietos arbatai gerti. Žinoma, po pačių Britų salų ir apskritai mūsų Žemės. Lesterio universiteto fizikai, vadovaujami H. Lerman, norėjo įvertinti, kaip skirtingos planetos ir jų palydovai tinka fiziniam arbatos paruošimo procesui.

Europos astronomai atrado antrą Saulės sistemą – identiškiausią mūsiškei planetinę sistemą, kokią tik iki šiol yra pavykę atrasti. Saulės sistemą Nr. 2 sudaro septynios egzoplanetos: arčiau žvaigždės skrieja mažos kieto, uolinio paviršiaus planetos, kiek atokiau – dujiniai milžinai. Saulės sistemos dvynė pavadinta KOI-351. Už 2,5 tūkst.