Į 2009-uosius pasaulis žengia įvairiomis nuotaikomis. Turtingos valstybės nerimauja dėl finansinės krizės, kuri jau pradeda peraugti į ekonominę recesiją, dar nematytą po 1929-ųjų. Neturtingos šalys jokių lūžių nelaukia - joms mūsų krizė ar depresija apskritai juokingos.
Ramybė ir taika
Žiūrint iš tarptautinio saugumo pozicijų 2009-ieji turėtų pasižymėti pasauline taika ir ramybe, nes ekonominės krizės sąlygomis net patys kietakaktiškiausi politikai priversti elgtis nuosaikiau. Ir priešingai, kai šalies ūkis klesti, atsiranda noras iš aukšto žiūrėti į užsienio valstybes, mokyti kaimynus, kaip gyventi, ar netgi apmėtyti juos bombomis. Būtent ekonominio klestėjimo sąlygomis JAV nusprendė bet kokia kaina įsiveržti į Iraką ir prigalvojo keisčiausių motyvų savo invazijai pagrįsti. Dar nebaigus šios avantiūros, jau atsirado entuziastų, raginančių pulti Iraną. Tačiau tuomet sprogo Volstryto & Co burbulai ir auklėjamąsias priemones Irano atžvilgiu teko atidėti neribotam laikui.
Nei iš šio, nei iš to išsipūtus naftos kainoms imperinės nostalgijos kamuojama Rusija staiga pamatė, kad pinigų nereikia skaičiuoti, ir savo elgesiu pradėjo įtartinai priminti Hitlerio Vokietiją. Visiems kaimynams staiga buvo pareikšta įvairių pretenzijų - tai paminklą ne taip perstatėt, tai filmą ne taip nufilmavot. 2008-ųjų vasarą, kai Rusijos tankai triuškino Gruziją, o aukščiausi pareigūnai su darželinukų entuziazmu krykštavo, kaip jie dabar šimtais pradės statyti povandeninius laivus ir strateginius bombonešius, darėsi visai nejauku. Bet čia smogė išganingoji krizė, ir Rusija kaipmat nurimo, o dabar rengiasi bedarbių riaušėms pramoniniuose miestuose.
Smulkių konfliktų nemažės
Abiem agresyvioms pasaulio galybėms kuriam laikui nusiraminus galima lengviau atsikvėpti, bet tai nereiškia, kad kiti konfliktai bus sprendžiami konstruktyviau, nes jų vidinė logika visai kitokia. Baigiantis 2008-iesiems vėl pradėjo kraujuoti dvi įsisenėjusios žaizdos - Pakistano teroristai smogė Indijai Mumbajuje, o Izraelis vėl pliekiasi su „Hamas“ Gazoje. Ten tragiškai ir beprasmiškai žūsta žmonės, tačiau šie konfliktai tokie įprasti, kad į juos reaguojama gana atsainiai - ką darysi, jei žmonės čia linkę taip ekstremaliai pramogauti.
Niekas ir niekada man neįrodys, jog Palestinos konfliktas yra iš principo neišsprendžiamas, tiesiog abi šalys nemėgina jo spręsti. Prisiminkim buvusią Jugoslaviją. Ten etninė ir religinė situacija buvo gal dar sudėtingesnė, karšti balkaniečiai vieni kitus pjovė su tokiu intensyvumu ir entuziazmu, koks nė nesisapnavo Izraelyje ar Palestinoje. Vis dėlto taikos troškimas nugalėjo, ir dabar normalūs serbai bei kroatai su liūdesiu prisipažįsta, kad buvo leidę vadovauti ne patiems protingiausiems savo tautų atstovams. Šventojoje žemėje vis dar vadovauja tie, kurie nenori taikos, todėl belieka į šį beprasmį konfliktą tiesiog nekreipti dėmesio. Tą patį siūlau ir Somalio bei Indijos ir Pakistano atveju. Jei tos šalys iš tikrųjų norės taikos, sutiks su viskuo, kaip jugoslavai.
Socialinis konfliktas Europoje
Vis dėlto būtų pernelyg optimistiška tikėtis, kad ekonominė krizė išspręs visas politines problemas pasaulyje. Porą trejetą metų didžiosios valstybės užsiims vidinėmis problemomis ir susilaikys nuo agresyvių veiksmų, tačiau tolesnėje perspektyvoje susikaupęs apmaudas gali išsilieti gana sunkia forma - nepamirškim, juk kaip tik didžioji ekonominė depresija „dovanojo“ Europai Hitlerį. Šiuo atveju irgi negalime būti tikri, kad silpnesnės šalys, pernelyg paliestos krizės, nesureaguos kaip nors drastiškai - ypač nerimą kelia tos, kurios turi dideles kariuomenes.
Ekonominės krizės sąlygomis gali pasirodyti naujų politikos žaidėjų. Neseni Graikijos įvykiai rodo, jog neformalaus jaunimo grupuotės, į kurias mažai kas rimtai žiūrėjo (dykaduoniai, narkomanai...), pajėgios pateikti nemalonių staigmenų. Nieko keista, kad pirmoji nukentėjo Graikija, garsėjanti korupcija ir nevykusiu valdymu. Todėl triukšmingi anarchistai sulaukė nedviprasmiškos moralinės paprastų graikų paramos. Visiškai tikėtina, kad panašių socialinių protestų banga nusiris ir per Italiją, Prancūziją bei Vokietiją, kurių gyventojai irgi tradiciškai simpatizuoja kairiesiems radikalams.
Tomis riaušėmis vyriausybės gali pasinaudoti taip pat, kaip pasinaudojo teroristų išpuoliais, - dar labiau suvaržydamos piliečių teises. Jau dabar policinės institucijos turi labai geras sąlygas klausytis pokalbių telefonu ir kontroliuoti sąskaitas bankuose. Po tikėtinų socialinių protestų šios sąlygos greičiausiai bus dar supaprastintos. Prisiminus, kad vis daugiau įtakingų ekspertų kalba, jog klasikinis kapitalizmas mirė, todėl reikia aktyvesnio valdžios kišimosi, galime numanyti, kad Vakarų vyriausybės ir toliau plės biurokratinį aparatą bei stiprins totalinę kontrolę. Piliečių laisvių ir materialinės gerovės sąskaita.
Giedrius Kiaulakis
