Kovo 21 d. Vilniuje įsikūrusiame kino centre "Coca-Cola Plaza" prasideda tradicinis europietiško kino forumas "Vilniaus pavasaris '2003", bet liežuvis neapsiverčia pavadinti jo kino festivaliu (kaip skelbiama reklaminiuose plakatuose). LR kultūros ministerijos dosniai remiamas kultūros renginys jau keletą metų visiškai neprogresuoja, o šį kartą pateikė ypač prastą programą.
Įdomiausia, kad joje didžiausias dėmesys skiriamas net ne patiems geriausiems Skandinavijos šalių filmams ir per įvairius televizijos kanalus jau parodytoms juostoms. Prisipažinsiu atvirai, kino forumo koordinatorės dr. Gražinos Arlickaitės išrinkti filmai mane labai nuvylė.
Kad šie žodžiai neatrodytų tušti, pamėginkime išsamiau panagrinėti "Vilniaus pavasario '2003" programos filmus. "Festivalio" organizatoriai skelbiasi, kad jų tikslas - kiekvienais metais pristatyti žiūrovams šiuolaikinį Europos kiną, įdomiausius jo autorius, ypatingą dėmesį skiriant jauniems kino kūrėjams.
Vertingiausiu "Vilniaus pavasario" perliuku, ko gero, reikėtų pavadinti lenkų režisieriaus Piotro Trzaskalskio dramą "Edis", iškovojusią Varšuvos kino festivalio "Grand Prix" ir net tris Berlyno festivalio prizus. Joje pasakojama apie neteisingai apkaltintą merginos išprievartavimu vidutinio amžiaus vyrą, vardu Edis, kuris nusprendžia nesipriešinti jos įtakingiems broliams ir ryžtasi nuoširdžiai rūpintis ne savo vaiku.
Bet didžiausias dėmesys šį kartą bus skiriamas Italijai, kurios filmai pastaruoju metu užima statistų vaidmenį pagrindiniuose kino forumuose, išskyrus kontroversiškai vertinamą Maskvos tarptautinio kino festivalio žiuri komisijos sprendimą apdovanoti pagrindiniu prizu brolių Paolo ir Vittorio Taviani 3 valandų trukmės dramą "Prisikėlimas" ("Resurrezione"). Tačiau šio TV serialo principu sukurto filmo "Vilniaus pavasaryje" nebus. Lietuvos žiūrovams siūloma susipažinti su 5 italų režisierių juostomis. Tai Kanų festivalio programoje "Dvi režisierių savaitės" debiutavusi kriminalinė drama apie mafiją "Andžela" ("Angela"), 2002 m. Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje pasirodžiusi melodrama apie sunkią emigrantų dalią "Liepsnoju vėjyje" ("Brucio nel Vento"), nežinomų jaunų režisierių Spiro Scimone ir Francesco Sfimeli drama iš 2002 m. Venecijos festivalio programos "Du draugai" ("Due Amici"), tame pačiame festivalyje pristatyta drama apie griūvantį jauno rašytojo gyvenimą "Praeities galia" ("La Forza del Passato") ir drama apie vienišumą "Mano akių šviesa" ("Luce dei Miei Occi"), sulaukusi labai daug prieštaringų vertinimų, bet iškovojusi geriausių aktorių prizus 2001 m. Venecijos festivalyje.
Abejoju, ar iš vis vertėjo italų kinui skirti net penkias pozicijas. Juolab tai tikrai nėra patys geriausi ir įdomiausi šios šalies filmai, nors juos galbūt ir verta pamatyti. Bet svarbu žinoti, kad net trys iš jų ("Andžela", "Liepsnoju vėjyje" ir "Mano akių šviesa") jau buvo parodyti per Rusijos ir Baltarusijos televizijas. Labai gaila, kad "Vilniaus pavasario" programoje neatsirado vietos visame pasaulyje žinomo italų juokdario Roberto Benigni komedijai "Pinokis" ("Pinocchio"), kurį vien tik Italijoje pamatė 4,6 mln. žmonių.
Ypač silpnai ir keistai atrodo prancūzų kino programa, kurią sudaro 4 filmai. Gruzinų kilmės Otaras Joselianis už komišką dramą "Pirmadienio rytą" ("Lundi Morning") iškovojo 2002 m. Berlyno festivalio "Sidabrinį lokį" už geriausią režisūrą, tačiau šį filmą jau spėjo parodyti netgi nacionalinė Lietuvos televizija. 2001 m. išspaudusi ašarą daugeliui Kanų festivalio svečių melodrama "Karininkų palata" ("La Chambre des Officiers") jau sulaukė premjeros visų pagrindinių Lietuvos kabelinių televizijų programose. Kitus du filmus - dramą "Atodūsis" ("Le Souffle") ir kriminalinį trilerį "Raudonoji sirena" ("Le Sirene Rouge") - sukūrė mažai kam žinomi režisieriai, kurių vietą tikrai galėjo užimti visiškai kiti prancūzų kino produktai.
Būtent šie faktai kelia daugiausiai abejonių dėl "Vilniaus pavasario" repertuaro sudarymo. Peršasi mintis, kad kitų nuomonės kategoriškai nepripažįstanti dr. Gražina Arlickaitė visai nesiorientuoja Lietuvos kino rinkoje ir atlieka savo darbą labai atmestinai, o galbūt net nežino, kokie geri filmai praėjusiais metais buvo sukurti Prancūzijoje. Išvardysiu tik kelis pavadinimus: Patrice'o Leconte'o komiška drama "Žmogus traukinyje" ("L'Home Du Train"), iškovojusi Venecijos festivalio žiūrovų prizą, sukrečianti drama "Mylintis tėvas" ("Aime ton Pere") su Gerard’u Depardieu ir jo sūnumi Guillaume’u Depardieu, sulaukusi gerų atsiliepimų Lokarno festivalyje, jaunosios kartos režisieriaus Cedrico Klapischo komedija "Euro pudingas" ("L'Auberge Espagnole"), apdovanota Karlovy Varų festivalio žiūrovų prizu, kontroversiškas režisieriaus Gasparo Noe erotinis trileris "Nesugrąžinamas laikas" ("Irreversible") su Monica Bellucci ir Vincentu Casselliu, sukėlęs didžiulį triukšmą Kanuose, nugalėjęs Stokholmo festivalyje ir sulaukęs ypač gerų žinomiausių JAV kritikų recenzijų, aktorės Sophie Marceau režisūrinis debiutas "Kalbėk su manimi apie meilę" ("Parlez-Moi D'Amour"), apdovanotas Monrealio kino festivalyje už geriausią režisūrą, ir t.t.
2002 m. buvo labai geri metai britų kinui, tačiau jis "Vilniaus pavasaryje" kažkodėl yra ignoruojamas. Programoje yra įtrauktas tik vienas vienintelis jaunos režisierės Philippos Cousins trileris "Laimingoji" ("Happy Now"), kurį labai prieštaringai vertina D. Britanijos žiūrovai (vieni - giria, o kiti - vadina farsu). Bet leiskite paklausti, kur dingo Kanų festivalio kritikus sužavėjusi Mike'o Leigh drama apie vienišumą "Viskas arba nieko", Keno Loucho drama apie šiuolaikinio jaunimo problemas "Švelnūs šešiolika metų" ("Sweet Sixteen"), Lyndsey Ramsay komiška drama "Movern Callar", iškovojusi Kanų festivalio programos "Dvi režisierių savaitės" pagrindinį prizą, Michaelo Winterbottomo komiška drama apie Mančesterio muzikinę sceną "24 valandas besilinksminantys žmonės" ("24 Hour Party People"), Stepheno Frearso žiaurus dramatiškas trileris "Dirty Pretty Things" (tai prancūzų aktorės Audrey Tautou pirmasis filmas anglų kalba) ir daug kitų filmų?
Neturiu didelių priekaištų vokiškai "Vilniaus pavasario" programai, kurią sudaro tik 2 filmai, nors anksčiau Goethe institutas atveždavo į Lietuva daugiau kino juostų. Šį kartą pamatysime geriausiu 2002 m. Vokietijos filmu išrinktą komišką dramą apie neištikimybę bei niūrų gyvenimą Vokietijos ir Lenkijos pasienyje "Kavinė "Halbe Treppe" ("Halbe Treppe") ir Karlovy Varų kino festivalio specialų žiuri prizą iškovojusią dramą apie žydų kilmės šeimos naujo gyvenimo paieškas Kenijoje "Niekur Afrikoje" ("Nowhere in Africa"). Verta pažymėti, kad šis filmas yra įtrauktas į "Oskaro" premijų geriausio užsienio filmo nominaciją, o sudėtingu stiliumi nufilmuota (judanti kamera, neryškios spalvos) "Kavinė "Halbe Treppe" nusipelnė 2002 m. Berlyno kino festivalio "Sidabrinio lokio". Vis dėlto šiame sąraše dar labai trūksta Lietuvoje gerai žinomo režisieriaus Tomo Tykwerio dramatiško trilerio pagal jau mirusio lenkų kino metro Krzystofo Kieslowskio scenarijų "Rojus" ("Heaven"), kuris be "Vilniaus pavasario" pagalbos jau niekuomet nepasieks mūsų kino teatrų.
Net ketvirtadalį kino forumo programos sudaro Skandinavijos filmai, o tai yra akivaizdžiai per daug. Dar daugiau, būtent jiems kažkodėl patikėtos svarbiausios "Vilniaus pavasario" repertuaro pozicijos. Garsaus švedų režisieriaus Bille’o Augusto 2001 m. sukurta drama apie muziką ir Alzheimerio ligą "Daina apie Martiną" ("En Sang for Martin") bus rodoma per atidarymo ceremoniją, o kino forumo uždarymui yra pasirinkta norvegų režisieriaus Marius Holst niekuo neypatinga, bet gražiai nufilmuota drama "Laumžirgiai" ("Dragonflies"). Bus įdomu pamatyti 2001 m. San Sebastiano kino festivalio papildomu prizu pagerbtą "Dogmos" filmą "Tikras žmogus" ("Truly Human") apie nematomo žmogaus virsmą tikru mūsų pasaulio piliečiu. Tačiau net trys filmai iš Suomijos yra jau gerokai pamiršti ("Nepasisekusi meilė" buvo rodoma 2000 m. Berlyno kino festivalio nekonkursinėje programoje) arba žinomi tik vietos gyventojams ("Pakeliui į Emmausą" ir "Klassikko"). Susidaro įspūdis, kad jais yra užkemšama nepavykusi programa arba tiesiog pataikaujama kino centro "Coca-Cola Plaza" savininkams suomiams.
Jeigu jau dr. Gražinai Arlickaitei atrodo, kad Skandinavijos kinas šiuo metu yra svarbiausias Europoje, tai buvo galima lengvai surasti daug geresnių filmų. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvoje nebuvo rodoma danų režisierės Lone Scherfig komiška drama "Italų kalbos pradžiamokslis" (tiesa, ir ją taip pat spėjo ištransliuoti Baltarusijos televizija) arba tos pačios kino menininkės jaudinanti drama "Vilfridas nori nusižudyti" ("Wilbur Wants to Kill Himself"), sužavėjusi vasario mėnesį vykusio 53-ojo Berlyno kino festivalio svečius. Gaila, kad taip ir liko nepastebėta "Dogmos" stiliumi nufilmuota drama "Atviros širdys" ("Open Hearts"), kuri yra pripažinta geriausiu 2002 m. Danijos filmu ir sulaukė labai puikių atsiliepimų Toronto ir San Sebastiano kino festivaliuose.
"Vilniaus pavasario" programai tikrai nepakenktų žinomų režisierių Thomaso Vinterbergo (Danija) ir Lukaso Moodyssono (Švedija) naujausi filmai "Viskas apie meilę" ("It's All About Love") ir "Lilja 4-ever". Įdomiausia, kad abiejų šių filmų platinimo teisės jau yra nupirktos Lietuvai, todėl "festivalio" organizatorei užtektų tik pakelti telefono ragelį, paskambinti ir susitarti. Juolab apie Venecijos festivalio konkursinėje programoje dalyvavusios dramos "Lilja 4-ever" pagrindinės herojės prototipę - merginą iš Lietuvos Danguolę Rasalaitę - kaip tik šiomis dienomis yra daug rašoma ir kalbama (pvz., laikraštis "Lietuvos žinios" išspausdino didelį straipsnį "Lietuvaitė Švedijoje tapo kultine asmenybe"). Tačiau mūsų šalies kinotyrininkai kažkodėl nepastebi aktualiausių temų.
Tarptautiniam kino festivaliui, iškėlusiam tikslą propaguoti kitų šalių kultūrą, jau senokai reikėjo plėstis ir neapsiriboti vien tik Europa. Juk yra nesuskaičiuojama daugybė vertingų filmų iš Meksikos, Brazilijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos ir netgi tos pačios Amerikos, kuriai mūsų šalyje dažniausiai atstovauja tik komercinė Holivudo produkcija. Netgi jau šiais metais buvo įmanoma "Vilniaus pavasario" programą papildyti Meksikoje didelį skandalą sukėlusiu filmu "Kunigo Amaro nusikaltimas" ("El Crimen del Padre Amaro"), kurio kopija yra kino platinimo kompanijos "Cinemark" lentynose, arba režisieriaus Takeshi Kitano vizualiai pritrenkiančiu naujuoju darbu "Marionetės" ("The Dolls"), kurio platinimo teisės priklauso kitokio kino projektui "Geras kinas" ir kino platinimo kompanijai "Acme". Nemanau, kad būtų labai sunku susitarti su Prancūzijos ir D. Britanijos kompanijomis dėl Brazilijos trilerio "Dievo miestas" ("City of God") ir Naujosios Zelandijos dramos "Banginių važnyčiotoja" ("Whale Rider") išskirtinių seansų. Juk būtent tam tikslui ir turėtų būti panaudojami LR kultūros ministerijos skirti pinigai (130 tūkst. Lt).
Jau kelinti metai "Vilniaus pavasaryje" (anksčiau jis vadinosi "Kino pavasariu") trūksta labai stipraus Ispanijos kino pavyzdžių. Nejaugi neįmanoma gauti ispaniškų filmų tik dėl tokios menkos priežasties, kad Ispanijos ambasada reziduoja ne Vilniuje, o Kopenhagoje? Užtenka paminėti San Sebastiano festivalio pagrindiniu prizu ir 5 "Goya" premijomis apdovanotą dramą "Pirmadieniai saulėje" ("Los Lunes al Sol"); jaudinančią dramą apie žmogaus egzistenciją "Japon", kurią sukūręs jaunasis režisierius Carlosas Reygadas jau iškovojo Kanų festivalio "Auksinę kamerą" už geriausią debiutą, Edinburgo, San Paulo, Salonikų, Stokholmo, Roterdamo festivalių apdovanojimus; nenuspėjamo siužeto trilerį "Miestas be ribų" ("En La Ciudad Sin Limites") su aktore Geraldine Chaplin; muzikinę komediją "Kita lovos pusė" ("El Otro Lado de la Cama"); veiksmo trilerį su specialiaisiais efektais "Pašto dėžutė Nr. 507" ("La Caja 507"); žiaurumu išsiskiriančią karinę dramą "Kariai" ("Guerreros") ir t.t.
Paskutinę kino forumo dieną galėsime įvertinti naujausią lietuvišką filmą - režisieriaus Vytauto V. Landsbergio sukurtą nuotykių dramą visai šeimai "Jonukas ir Grytutė". Taip pat pamatysime latvių režisierių darbus - Unos Celmos "Kulkų sauja" ir Viesturso Kairišo "Išeinant pakeliui". Tik labai keista, kad į programą nepateko nė vienas kaimyninės Estijos filmas. O juk 2002 m. lapkričio mėnesį kino teatruose startavęs filmas "Vardai marmure" ("Names in Marble") sulaukė neregėto populiarumo - 1,23 mln. eurų kainavusią karinę dramą apie Estijos nepriklausomybės kovas pamatė per 150 tūkst. žmonių. Šis filmas galėtų būti puikiu pavyzdžių Lietuvos režisieriams, niekaip nesugebantiems sukurti komercinio kino.
Galima dar vardyti daugybę filmų, kurių užtektų ne tik vienam "Vilniaus pavasariui". Apmaudu, kad šio festivalio organizavimas yra patikėtas apie tą reikalą nelabai išmanantiems ir be tikslo didelius pinigus švaistantiems žmonėms. Daugiausiai jų dėka turėsime progą dar kartą pamatyti per įvairius televizijos kanalus parodytus filmus. Jie visiškai nesirūpina renginio reklama ir būsimais jo žiūrovais. Pagrindinė programos koordinatorė tarsi kokia Marytė Melnikaitė slėpė "festivalio" programą net nuo žiniasklaidos, kai visi tie filmai jau senokai turėjo būti aprašinėjami ir reklamuojami. Susidaro įspūdis, kad 9 dienas truksiantis kino forumas yra organizuojamas vien tik tam, kad būtų oficialiai deklaruoti išleisti 130 tūkst. Lt, pagal seną patarlę "Pirmiausia padarom, o po to galvosim, ką čia mes padarėm". Belieka tikėtis, kad dr. Gražina Arlickaitė turės bent kiek savigarbos ir garsiai nesigirs, kad jos išrinkti filmai yra patys geriausi, nuostabiausi, įdomiausi ir ypatingiausi. Priešingu atveju daktarės titulu besididžiuojančią kino ekspertę ramia sąžine galėčiau apkaltinti akivaizdžiu melu. Negalima šitaip tyčiotis iš žiūrovų.
Tai asmeninė ir subjektyvi vieno žmogaus nuomonė, kuri jokiu būdu nereiškia, kad kino forumą "Vilniaus pavasaris" reikėtų ignoruoti. Jo programoje iš tiesų yra filmų, kurie neabejotinai nusipelno jūsų dėmesio.
