REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mūsų politikai mėgsta  teoriją, kad Afganistane lietuvių  karių kontingentas gina Lietuvą. Praėjus metams nuo Rusijos agresijos arčiau Lietuvos esančioje Gruzijoje, aukšti mūsų pareigūnai vis rečiau kalba, kad Lietuva pasidarytų saugesnė, jeigu kartu su kitomis NATO šalimis sužlugdytų Kremliaus planus nuversti Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį ir užkirsti jo vadovaujamai šaliai kelią į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją. 

REKLAMA
REKLAMA

Dabar Lietuvos valdžia labiau linkusi bendrauti su turtingų Vakarų šalių politikais, į jas planuojami valstybiniai vizitai. Prezidentūra iš Simono Daukanto aikštės nepaskelbė jokio protesto pareiškimo, kad Rusija vėl užgrobia Gruzijos kaimus, žudo gruzinų policininkus. „Ūkininko patarėjas“ bando paanalizuoti, ar oficialiojo Vilniaus nuostata dėl Gruzijos laisvės ir teritorinio vientisumo nesupanašėjo su veidmainišku Vakarų valstybių požiūriu į pokario lietuvių partizanų pasipriešinimą sovietų okupantams.

REKLAMA

Separatistinė priedanga imperialistiniams tikslams

Rusija vėl kalba apie naują „šventąjį karą“ Kaukaze. „Pernai pasiuntęs tankus į Gruziją, Kremlius nepasiekė savo tikslų  - Rusijos premjero Vladimiro Putino ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo nekenčiamas M.Saakašvilis tebesėdi Gruzijos vadovo rezidencijoje Tbilisyje, kaip ir anksčiau bando savo šalį nuvesti į Europos Sąjungą bei NATO“, - vieningai tvirtina Vakarų ir rusų analitikai. Nuo Gruzijos atplėštų separatistinių teritorijų „nepriklausomybė“ Maskvai tebuvo priedanga. Juk Kremlius niekada net tėviškai nesugėdino jam paklusnios Armėnijos - kodėl Jerevanas negrąžina Azerbaidžanui separatistinės Kalnų Karabacho respublikos.  

REKLAMA
REKLAMA

Smunkanti Gruzija atitiko Kremliaus interesus

Nuo 1983 m. Gruzijoje gyvenusi Irena Slizevičiūtė-Džikija 1997-ųjų gruodžio 15 d. buvo paskirta pirmąja Lietuvos Respublikos atstove šioje Pietų Kaukazo šalyje – garbės konsule. Tuo metu Gruzijai vadovavo buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė. Tada  Rusija į Gruzijos reikalus beveik nesikišo, bent jau viešai (tiesa, 1993 m. buvo atsiuntusi į Batumį ir Potį „uostų sargus“ ir „krovikus“, kurie padėjo E.Ševardnadzei numalšinti nuverstojo prezidento Zviado Gamsachurdijos bandymus susigrąžinti postą). „Ūkininko patarėjas“ paprašė I.Džikijos palyginti M.Saakašvilio ir E.Ševardnadzės valdymo metus. „E.Ševardnadzės laikais prie sunkumų, būdingų visoms posovietinėms valstybėms, Gruzijai prisidėjo dar ir pilietiniai, tautiniai karai. Ištisą dešimtmetį iki Rožių revoliucijos (2003 m. lapkričio) tęsėsi gilus ekonominis šalies nuosmukis. M.Saakašvilis pradėjo daug šiuolaikinei išsivysčiusiai valstybei būtinų reformų“, - sakė I.Džikija.



Šalį nuvedė „neprognozuojama“ kryptimi

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

E.Ševardnadzė, nors rusų nacionalistai ir kaltino jį kartu su M.Gorbačiovu sugriovus Sovietų Sąjungą, buvo „prognozuojamas“, nuo Maskvos orbitos pernelyg nutolti nenorėjęs veikėjas. M.Saakašvilis Gruzijos geopolitinę kryptį staigiai pakeitė 180 laipsnių: pakvietė JAV ir Vakarų Europos firmas investuoti Gruzijoje, tvirtai nusprendė savo šalies ateitį susieti su NATO ir ES, kariuomenę perginklavo amerikietiškais M-4 ir M-16 automatiniais šautuvais vietoj rusiškų „kalašų“, gruzinų policininkams pasiuvo kampuotas uniformines kepures, panašias į  Niujorko „farų“ galvos apdangalus (šiame JAV didmiestyje būsimasis Gruzijos prezidentas kadaise gyveno ir dirbo teisininku).  

REKLAMA

Lankėsi pirmosiose fronto linijose

Nors beveik visa Rusijos žiniasklaida ir dalis Vakarų laikraščių bei TV kanalų M.Saakašvilį vadina „isteriška asmenybe“, bet pernai rusų tankų kolonoms besiveržiant gilyn į Gruziją, kai atrodė, kad įsibrovėliai tuoj puls Tbilisį, M.Saakašvilis nepaliko savo tautos likimo valiai kaip Antanas Smetona lietuvių 1940-aisiais, nepasiraitojo kelnių ir neperbrido per pasienio upelį į kaimyninę Turkiją, skubėjo į priešakines fronto linijas, lauko ligonines, šnekino sužeistuosius, guodė pabėgėlius iš  karo zonos. Buvusi Lietuvos garbės konsulė I.Džikija su M.Saakašviliu bendravo dar tuomet, kai jis buvo Gruzijos parlamento narys. “Geras oratorius, sugebantis sutelkti tautą, charizmatiška asmenybė. Jo žodžiai pasiekdavo žmonių širdis, o tai bene svarbiausias dalykas kiekvienam aukšto rango  politikui“,- prisimena I.Džikija, 2006-aisiais grįžusi į Lietuvą.

REKLAMA

Gruzinai nenori Maskvos kandidatų

Pirmąjį demokratinės Gruzijos valstybės ir vyriausybės vadovą Nojų Žordaniją, išrinktą 1918 -aisiais, rusai nuvertė po trejų metų. Susidoroti su antruoju prezidentu Z.Gamsachurdija  Kremliui neprireikė nė metų (Z.Gamsachurdija pašalintas 1992 m. pradžioje). Maskvos kareivių ir vidaus opozicionierių pakaitomis klibinamas M.Saakašvilis Gruzijai vadovauja jau pusšeštų metų. Dauguma gruzinų nesutinka, kad Kremlius vėl nuspręstų, kas turi vadovauti Gruzijai vietoj „nesukalbamo“ M.Saakašvilio: „realistiškai mąstančios damos“ (buvusi  parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė, atsistatydinusi užsienio reikalų ministrė Salomė Zurabišvili) ar vyno magnatas Levanas Gačečiladzė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nekintantis okupacijos žodynas

Lietuvos gruzinų kultūros centro „Rustaveli" pirmininkas Zurabas Džavachišvilis teigia, kad lietuviai „valgo“ bet kokią informaciją apie padėtį Gruzijoje. Mūsų žiniasklaida, remdamasi rusiškais šaltiniais, net ir patį pernykštį karą vadino operacija „Švarus laukas“, nors Gruzijos vadovybė niekada nepatvirtino, kad būta „abchazų ir osetinų sunaikinimo“ planų kodiniais pavadinimais „Tigro šuolis“ ar „Švarus (išdegintas) laukas“, kaip per spaudos konferencijas Vakarų žurnalistams pasakojo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas pulkininkas Anatolijus Nogovicynas, dabar vėl nuolat pasirodantis televizorių ekranuose. Be to, anot gruzinų kalbos specialistų, Kremliaus propaganda suklydo. Žodžių junginys „Cminda Veli“ verčiamas kitaip – „Šventasis laukas“ (pavyzdžiui, ant Elijos kalno Gruzijoje yra Cminda Sameba (Šventosios trejybės bažnyčia). Rusijos prezidentas D.Medvedevas Gruzijos teritorijų okupaciją vadino operacija „Prievartinė taika“. Kremliaus stilistika nepasikeitė nuo 1949-ųjų, kai Lietuvos ūkininkų šeimų prievartinės tremtys į Sovietų Sąjungos tundras SSRS valstybės saugumo ministerijos dokumentuose tapo operacija „Bangų mūša“.

REKLAMA

Karštas kraujas blogiau už kantrybę?

Pernai rugsėjo 22-25 dienomis Lietuvos Seimo delegacija lankėsi Gruzijoje, kad iš arti pamatytų Rusijos agresijos pasekmes. „Ūkininko patarėjas“ paklausė tos delegacijos nario Sauliaus Pečeliūno, ar ten panaši padėtis kaip Lietuvoje 1939-1940-aisiais arba 1991-aisiais – Rusija ketina sunaikinti Gruziją, tik dar galutinai neapsisprendė, kaip tai padaryti, kad pasaulis per daug neprotestuotų. „Labiausiai bijau, kad karštas gruzinų būdas nepalengvintų Kremliaus kėslų. M.Saakašvilis nori kuo greičiau reabilituotis tautos akyse, susigrąžinti atplėštas žemes, o Rusija tik ir laukia Gruzijos vyriausybės klaidų, kad vėl, kaip ir pernai, apverstų aukštyn kojomis „agresoriaus“ bei „aukos“ sąvokas ir mulkintų pasaulio bendruomenę“,- tvirtino S.Pečeliūnas. Jo nuomone, skubėjimas net ir siekiant gerų, kilnių tikslų žalingesnis už kantrybę ir nuosaikumą, žinoma, neatsisakant principų. Parlamentaras S.Pečeliūnas, kaip ir daugelis mūsų šalyje, tiki neprievartinio pasipriešinimo Kremliui galia, padėjusia Lietuvai atgauti laisvę 1988-1991 metais. Tačiau 1939-1940 metais šis būdas nepasiteisino.

REKLAMA

Gruzijos prezidentas neturi lietuviškų medalių

Gruzijos prezidentas apdovanojo buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, keletą smulkesnių veikėjų, netgi LRT  generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių Gruzijos ordinais ir medaliais. Paties M.Saakašvilio kolekcijoje jokio lietuviško apdovanojimo nėra. Nė vienas Lietuvos pareigūnas šiemet gegužės 26 d. neatvyko į Gruzijos nepriklausomybės 91-ųjų metinių iškilmes, o į Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą oficialiai nekviesto M.Saakašvilio pasirodymą Vilniuje Lietuvos vadovai stebėjo ištįsusiais veidais ir surauktomis kaktomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Agresija kaip stiklinė mineralinio vandens  

Pernai rugpjūčio pradžioje Lietuvos lengvoji pramonė nespėjo gaminti, o prekybininkai – pardavinėti Gruzijos vėliavėlių. Rusijos ambasadą Vilniaus Latvių gatvėje nuolat buvo apgulę piketuotojai. Paskui vis stiprėjančiu politikų abejingumu Gruzijos likimui užsikrėtė ir Lietuvos visuomenė. Per agresijos metines Lietuva vėl, ilgam ar tik kelioms dienoms, prisiminė seną, dar nuo carinių laikų likusį solidarumo su kitomis Rusijos imperijos pavergtomis tautomis šūkį: „Už jūsų ir mūsų laisvę!”. Nevyriausybinė organizacija „Jaunimas už Gruziją“ pakvietė į protesto akciją „Rusijos imperinė politika: nuo neįsileidžiamo gruziniško mineralinio vandens „Boržomio“ iki Gruzijos teritorijų aneksijos“. „Rusijos ambasadoje sėdi seni diplomatijos vilkai. Perduodami informaciją į Maskvą apie Lietuvoje paminėtas Rusijos agresijos Gruzijoje metines, jie jau nebegalės apibendrinti – tik politinis elitas remia „subankrutavusį Saakašvilio režimą“, o lietuvių liaudis galvoja kitaip“, -  „Ūkininko patarėjui“ sakė Seimo narys S.Pečeliūnas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų