19 metų panevėžietė Ilona skaičiuoja paskutines nėštumo dienas. Netrukus ji ant rankų paims savo pirmagimį. Gydytojai sakė, kad sūnų. Motina tapusios Ilonos niekas iš artimųjų nesveikins. Šalia nebus ir kūdikio tėvo.
Ilona nežino, kas jis. Spėja, kad kažkuris iš tų vyrų, su kuriais ji mylėjosi. Būdavo, kad per vieną vakarą kartais ir ne su vienu.
Nuo aštuoniolikos metų ji už pinigus buvo pardavinėjama vyrams savo gimtajame mieste. Pinigų mergina nematė. Savo kūnu ji atsiskaitydavo sąvadautojui už tai, kad gyvena jo namuose, gauna pavalgyti. Ilona galėjo pabėgti, bet ji tik gerdavo iki sąmonės netekimo.
Mergina tikina jau nebesijautusi žmogumi. Jai buvo tas pats – gyventi ar mirti. Praraja prieš Iloną atsivėrė beveik prieš dvejus metus, mirus motinai.
Nuo vaikystės itin jautri mergaitė metėsi į tėvo, su kuriuo artimi ryšiai buvo nutrūkę prieš daugelį metų, glėbį. Bet tėvo ir jo draugės šeimoje ilgai neužsibuvo. Grįžo pas močiutę, kurios namuose ji su velione motina visą laiką gyveno, bet su senole smarkiai nesutarė.
Ilona susidėjo su dvigubai už save vyresnių asmenų kompanija, pradėjo gerti, metė mokyklą. Dėl depresijos į ligoninę patekusi mergina susipažino su vienu panevėžiečiu, kuris jai pasiūlė pastogę. Nuo tos akimirkos, kai naivi mergaitė peržengė šio vyro namų slenkstį, pateko į sekso vergiją.
Mergina atsitokėjo tik supratusi, kad laukiasi. Bet jau buvo vėlu. Tėvas ir močiutė užtrenkė jai savo namų duris.
Be cento kišenėje Iloną laikinai priglaudė Šeimos paramos namai.
Devintą mėnesį nėščia devyniolikametė nežino, kaip gyvens su kūdikiu ant rankų. Nei socialiniams darbuotojams, nei psichologams jos artimųjų nesiseka įkalbėti jai atleisti.
„Aš įvykdysiu savo mamai prieš mirtį duotą pažadą nenusižudyti. Turiu gyventi dėl savo vaiko“,– pati labiau į vaiką nei į suaugusią moterį panaši Ilona pasiryžusi atsitiesti padedama svetimų.
Apsigyvenusi Šeimos paramos namuose devyniolikmetė pradėjo lankyti metodistų bažnyčią.
Patirtos patyčios traumavo
Ilona nėštumą ir kūdikio gimimą laiko kito, šviesesnio gyvenimo, atskaitos tašku. Iki tol devyniolikmetė teigia nuolat kentėjusi: dėl patyčių mokykloje, vėliau motinos ligos, iš vyrų patirto pažeminimo.
Ilonos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri. Iš bendrabučio kambario Ilona su motina persikėlė į močiutės trijų kambarių butą miesto centre. Motina su dukra sunkiai vertėsi. Ilonos teigimu, tėvas ilgai nemokėjo alimentų.
Netrukus Ilonos mama susirgo reta autoimunine liga. Moteriai įvairiose kūno vietose atsiverdavo žaizdos. Būdavo, kad dėl žaizdų burnoje ji negalėdavo valgyti.
„Mama dažnai gulėdavo ligoninėse. Kai jos nebūdavo namie, jausdavausi labai vieniša“,– „Sekundei“ pasakojo devyniolikmetė.
Ilona sakė labai bijojusi mokyklos, nes ten vaikai iš jos tyčiodavosi. Anot merginos, didžiausias kančias ji patyrusi „Vyturio“ vidurinėje mokykloje, kurią lankė nuo šeštos iki dešimtos klasės.
„Mušti labai nemušdavo, bet geriau jau būtų mušę. Žodžiai žeidė labiau. Mane vadindavo bjauriausiais žodžiais, žemindavo, išjuokdavo.
Kai mokytojai pakviesdavo atsakinėti, norėdavau skradžiai žemę prapulti, nes žinojau, kad bendraklasiams užkliūsiu, jie juoksis iš manęs, laidys replikas.
Mokykloje neturėjau nė vienos draugės, jaučiausi tarsi raupsuotoji. Mėgindavau šalintis vaikų, kad tik manęs neužkabintų, bet jie iš mano baimės pasidarydavo sau pramogą“,– negalėdama nuslėpti jaudulio pasakojo Ilona.
Paauglė jautėsi negraži, per stora. Ji nekentė savo kūno, nešiojo apkritusius drabužius, kad neišryškintų figūros. Ilona vengdavo veidrodžių, prausdamasi šlykštėdamasi liesdavo savo kūną.
Mergaitė susirgo bulimija. Valgydavo, paskui vemdavo. Ilona ilgai slėpė savo kančias nuo ligotos motinos, nes nenorėjo jos jaudinti.
Duktė daug laiko praleisdavo naršydama internete ir ieškodama informacijos apie retą motinos ligą. Daugiausia informacijos buvo anglų kalba. Ilona vertė tekstus naudodamasi žodynu. Jai tai pravertė –dabar ji neblogai kalba angliškai.
Sulaukusi keturiolikos metų ji pradėjo pjaustytis rankas. Kai tik kas nors ją įskaudindavo, griebdavosi skutimosi peiliuko. Ilona tikina, kad skausmas ir kraujas jai padėdavo nusiraminti. Mergaitė slėpdavo randus po riešinukėmis.
Apie tai sužinojusi jos motina labai išgyveno. Moteris paguldė dukrą į ligoninę, kreipėsi pagalbos į Panevėžio psichologinę pedagoginę tarnybą. Ilona lankėsi pas psichologę, tačiau jai neatsiverdavo.
„Laikui bėgant išmokau rankas pjaustytis taip, kad smarkiai nepažeisčiau venų ir nenukraujuočiau. Jaučiausi priklausoma nuo pjaustymosi. Man tai buvo tarsi raminamieji vaistai.
Net pastojusi aš dar pjausčiausi rankas, bet dabar to nebedarau. Nenoriu pakenkti kūdikiui“,– atvirai pasakojo mergina.
Išėjo iš dvyliktos klasės
Dešimtą klasę toje pat „Vyturio“ vidurinėje mokykloje pradėjusi lankyti Ilona sakė nebeištvėrusi ir paprašiusi motinos ją perkelti į kitą mokyklą.
„Nei motina, nei klasės auklėtojas ar direktorius man padėti negalėjo. Suaugusieji tokiais atvejais negali paveikti vaikų“,–paklausta, ar prašė pagalbos pedagogų, atsakė Ilona.
Ji perėjo mokytis į „Minties“ gimnaziją. Pasak merginos, čia ji nebepatyrė patyčių, tačiau ją ilgai persekiojo baimė, kad bet kada gali pasikartoti buvęs pragaras.
„Išgirdusi mokytoją tariant mano pavardę, nevalingai susigūždavau. Atrodė, tik prasižiosiu, iš manęs visi pradės juoktis“,– pasakojo ji.
Ilona teigė nebuvusi bloga mokinė, jos pažymių vidurkis siekė apie 7 balus.
Kai mergina mokėsi vienuoliktoje klasėje, mirė jos 47 metų motina. Nuo tada, anot Ilonos, ji pradėjo ristis į bedugnę.
Po laidotuvių ji puolė tėvui į glėbį ir prašė jo leisti gyventi kartu.
„Su tėvu normalių santykių nepalaikiau nuo pat tėvų skyrybų. Bet po motinos mirties man jis atrodė artimiausias žmogus. Su nuolat bambančia, amžinai dėl visko priekaištaujančia močiute nesutariau“,– pasakojo mergina.
Tėvas dukters neatstūmė. Jis priėmė ją į savo vieną kambarį bendrabutyje, iš kurio Ilona su mama prieš daugelį metų išėjo. Ilonos tėvas turėjo draugę, tad vieną kambarį jie dalinosi trise.
Pasak merginos, močiutė labai pyko, kad ji išėjo gyventi pas tėvą, jos poelgį vertino kaip spjūvį į akis.
Ilona tėvo, kuris ją rėmė ir pinigais, namuose ilgai neužsibuvo. Prasidėjus konfliktams su tėvo drauge ir galiausiai su juo pačiu, ji vėl pasibeldė į močiutės duris. Senolė priėmė anūkę.
Pragėrė motinos santaupas
Ilona neslepia, kad ritosi vis žemyn, bet tuomet pati to nesuvokė. Ji susipažino su už save dvigubai vyresnių vyrų ir moterų kompanija, pradėjo gerti.
„Gėriau daug. Girta gerai jausdavausi, dėl nieko nesisielojau, nesikrimtau. Man patiko būti gerokai apsvaigusiai“,–pasakojo ji.
Ilona iš banko paėmė motinos santaupas – du tūkstančius litų, kuriuos velionė taupė daug metų. Sunkiai sirgusi moteris nujautė artėjančią mirtį, stengėsi dukrą bent kuriam laikui apsaugoti nuo nepriteklių.
„Aš visas mamos santaupas pragėriau. Vaišinau draugus, man nebuvo gaila motinos pinigų“,– plaka save atvirumu Ilona.
Per girtavimą ji prarado ir motinos nupirktą dviratį. Būdama neblaivi kažkur važiavo. Ją apvogė ir išniekino. Apie tai sužinojęs giminaitis jai liepė kreiptis į policiją.
„Bet ką aš galėjau pasakyti policininkams, jei nieko neprisiminiau“,– pasakojo ji.
Močiutė Ilonai negailėjo karčių žodžių. Supykusi senolė anūkei rėžė, kad tai ji savo elgesiu ir motiną į kapus anksčiau laiko nuvarė.
Ilona pjovėsi venas. Vėl atsidūrė ligoninėje. Čia susipažino su vienu vyriškiu. Išsipasakojo nepažįstamajam savo gyvenimą, užsiminė norinti nuomotis butą ir gyventi atskirai nuo močiutės. Pinigų tada dar turėjo – rėmė tėvas.
Naujasis draugas pasiūlė apsigyventi pas jį. Butas esą būsiąs laisvas, nes jis su sužadėtine netrukus išvažiuos dirbti į Angliją. Ilona pasiūlymą priėmė. Tik tariamas geradarys niekur neiškeliavo. Gyveno tame pat bute. Ilonos pasas dingo.
Norėjo paversti prostitute
Naujojo pažįstamo bute rinkdavosi įvairios kompanijos, buvo girtaujama. Kartą šeimininko draugė parsivedė du neva savo pažįstamus. Vienas iš jų smarkiai girtą Iloną išprievartavo.
Paskui jis ir kiti svečiai ne kartą tenkino aistrą su ką tik pilnametystės sulaukusia mergina. Ilona neabejoja, kad buto šeimininkas už tai gaudavo pinigų. Mergina spėja, kad jai į alkoholį būdavo įdedama ir kažkokių tablečių.
„Man jis su savo draugais siūlė biznį. Aš įsivilioju pasiturinčius vyrus į butą, tuo metu jie įsiveržia ir “atkelia“ iš jų pinigus. Mane įtikinėjo, kad su klientais nereikės mylėtis. Nesutikau. Įtariau, kad mane gali parduoti į užsienį“,– apie patirtą košmarą nuosekliai tarsi apie neseniai matytą filmą pasakojo Ilona.
Paklausta, kodėl nemėgino pasipriešinti išnaudojimui, pabėgti, atsakė, kad jai buvę tas pats – gyventi ar mirti.
„Aš jau nebebuvau žmogus. Tie vyrai turėjo mano kūną, nes mano siela buvo mirusi. Plaukiau pasroviui, negalvodama, kas bus rytoj. Man ir nebuvo rytojaus. Buvau nulis, niekas. Visai viena“,– jaudindamasi greitakalbe beria Ilona.
Mokydamasi dvyliktoje klasėje ji metė mokyklą. Tai sužinojęs tėvas labai supyko ir nustojo jai duoti pinigų. Ilona tapo visiškai priklausoma nuo savo išnaudotojo.
Pasijuto atsakinga
Mergina atsitokėjo sužinojusi, kad laukiasi. Nėštumas jai buvo didelis šokas. Ilona nežinojo, nuo ko pastojo – mylėjosi ne su vienu vyru. Bet tikina, kad nė minties neturėjusi darytis aborto.
„Nebegėriau, nebesileidau prievartaujama. Gyniausi tarsi žvėris. Jeigu prie manęs lįsdavo, trenkdavau bet kuo, kas po ranka pasitaikydavo“, – sakė būsima motina.
Tačiau buto šeimininkui nuomininkės nėštumas buvo nė motais. Iki tol jos pats neliesdavęs, tik sėbrams dalindavęs vyras pats ėmė priekabiauti prie Ilonos.
Neapsikentusi mergina pradėjo ieškoti išsigelbėjimo. Tėvas ir močiutė atsisakė ją įsileisti į savo namus. Iš vieno pažįstamo ji išgirdo apie Šeimos paramos namus. Šių metų kovą nėščia mergina su ryšulėliu rankose pasibeldė į jų duris.
Ilonai apsigyvenus globos įstaigoje, buvę sugėrovai ir išnaudotojai jos dar ilgai nepaliko ramybėje. Šeimos paramos namų darbuotojams ne kartą teko kviesti policiją.
Rinko butelius skanėstams
Ilona sako atėjusi be lito kišenėje. Ji džiaugiasi čia gavusi pastogę, valgį. Mergina nesibodėdavo rinkti butelius, kuriuos pridavusi nusipirkdavo šokolado, sausainių. Nuo spalio ji pradėjo gauti socialinę pašalpą – 315 litų. „Man dabar visko užtenka“,– džiaugėsi ji.
Ilona sakė esanti be galo dėkinga ją priglaudusiesiems. Šeimos paramos namuose ji rado supratimą, palaikymą. Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre pradėjo lankyti dvyliktąją klasę.
„Aš pasikeičiau, labai pasikeičiau. Supratau, kaip smarkiai įskaudinau tėvą, močiutę. Labai gailiuosi dėl to“,– tikino greitai gimdysianti devyniolikmetė.
Ilona labai norėtų grįžti gyventi pas močiutę. Tėvo priimti neprašo – pas jį nėra vietos. Socialiniai darbuotojai, Iloną konsultuojanti psichologė mėgino kalbėtis su jos artimaisiais, bet veltui. Šie pareiškė nieku gyvu nebepriimsiantys paklydėlės. Tegu ji gyvena kaip išmano.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 27 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
