Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį sprendimą griauti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ namelius Kuršių nerijoje. Vidutinis statistinis lietuvis (čia tas, kuris rūko kontrabandines cigaretes, nekenčia lenkų bei homoseksualistų ir pasiryžęs paskutiniais žodžiais išplūsti bet kurį, kuris išdrįsta suabejoti prezidentės šventumu ir neklaidingumu) turi pagrindą džiūgauti – pagaliau „buržujams“ prikirpo uodegą.
Vis dėlto kyla tam tikrų abejonių, ar tai tikrai geriausias būdas apsaugoti „viešąjį interesą“, kaip teigiama sprendime.
Viešasis interesas šiuo atveju yra autentiška Kuršių nerijos gamta, kuriai minėtų pastatų statyba, be jokios abejonės, pakenkė. Visi, kas savo akimis matė šiuolaikinę komercinę statybą, turbūt nesiginčys, kad gauja vyrukų su šalmais, kombinezonais, vagonetėmis ir „bobketais“ per kelias dienas jiems patikėtą teritoriją sugeba nusiaubti taip, kad kino menininkai ją kuo puikiausiai gali panaudoti filmams apie pokario Vokietiją kurti. Ir štai dabar, garbiojo teismo sprendimu, statybininkų orda su visa savo sunkiąja vikšrine technika (juk niekas nesitiki, kad griovimas bus vykdomas juvelyrų plaktukėliais?) vėl bus siunčiama siaubti Kuršių nerijos. Kiek jie ten išlaužys pušų, išraus samanų ir paliks „bambalių“ su „Žaibo“ ir „Teisybės“ etiketėmis? Turbūt kaip visada.
Tad ar ne protingiau būtų buvę šiuo atveju pastatus konfiskuoti ir panaudoti kaip sanatorijas vaikams ar šiaip paliegusiems piliečiams? Priėmę tokius keistokus sprendimus, teisėjai dažniausiai sako, kad įstatymas pateikia labai konkrečius nurodymus, ir jie tiesiog negali nuspręsti kitaip. Atseit, čia ne Anglija ir ne Amerika, kur teisėjas netgi gali savo nuožiūra sugalvoti bausmę, kokios iki šiol dar nėra buvę. Vis dėlto mūsų teismai, jeigu užsinori, irgi turi galimybę įstatymus taikyti kūrybiškai – ne per seniausiai paaiškėjo, kokių įvairių gudrybių administraciniuose teismuose prigalvojama tam, kad įkliuvusiems piktybiniams girtuokliams palikti teisę vairuoti.
Sprendimas „atkurti“ viešąjį interesą kelia ir daugiau abejonių – pastatus stačiusi įmonė gavo visus reikalingus leidimus ir statybas vykdė teisėtai. Visi žinome, kokiais būdais paprastai tie leidimai yra gaunami, bet kyšio perdavimas-priėmimas fiksuotas nebuvo, tad tenka manyti, kad leidimus išdavę biurokratai tiesiog sąžiningai atliko savo pareigą, veikdami valstybės vardu. Taigi, valstybė dabar įsako sunaikinti turtą, kurį pati leido sukurti. Kažkodėl neapleidžia nuojauta, kad tokiomis aplinkybėmis bet koks tarptautinis teismas ar arbitražas Lietuvos Respublikai priteis išmokėti visai padorias kompensacijas, kuo pasinaudodama Vyriausybė vėl padvigubins akcizą benzinui.
Deja, šis atvejis nėra vienetinė problema, kilusi dėl išskirtinio kai kurių asmenų piktnaudžiavimo. Tokiomis pat sąlygomis ir aplinkybėmis yra pastatyta šimtai pastatų visose LR saugomose teritorijose, tad pagal dabartinį precedentą visi jie turėtų būti nušluoti – gal tai, beje, būtų visai naudinga dar nebankrutavusioms statybos įmonėms? Ir visai natūraliai kyla klausimas – ar mūsų šalyje saugomų teritorijų sistema yra sukurta protingai?
Ieškant problemos sprendimo, dažnai naudinga įvardinti kraštutinius variantus ir ieškoti optimalaus sprendimo kažkur tarp jų. Teritorijų apsaugos kraštutiniai variantai būtų tokie:
1) totali teritorijų apsauga, neleidžiant jokios ūkinės veiklos ir taip bandant išlaikyti natūralų žmogaus nepridergtą peizažą, kaip Černobylio apylinkėse;
2) panaikinti saugomų teritorijų institutą apskritai – statykit, kas ką norit be jokių apribojimų.
Lietuvos įstatymų leidėjai pasirinko, kaip dabar jau matome, ne itin protingą tarpinį sprendimą – saugomos teritorijose statybos ir visa kita leidžiama tik tuo atveju, jei „suderinama“ su atsakingomis institucijomis. Iš esmės tai reiškė antrąjį variantą – tegul stato kas ką nori, tik su viena sąlyga - susimokėti kontroliuojantiems pareigūnams. Schema maždaug tokia – formaliai teritorijos saugomos, realiai jos nesaugomos, ir kai kas iš to labai gerai uždirba. Korupcijos rizika visada labai išauga, kai ką nors uždraudžiame, bet galima taikyti išimtis.
Jeigu mes iš tikrųjų norime apsaugoti įstatymuose nurodytas teritorijas, tam tikrai nereikia gaujos inspektorių, su kuriais viską reikia „suderinti“. Yra kur kas paprastesnių būdų, štai vienas, kuris, kiek girdėjau, taikomas Prancūzijos Rivjeroje: panaikinam bet kokius statybų bei žemės valdymo apribojimus saugomose teritorijose, bet šiek tiek pakoreguojam mokesčių sistemą. Jeigu ponulis norite turėti sodybą su pirtimi tiesiai ant jūros ar kokio saugomo ežeriuko kranto – labai prašom, bet malonėkit kiekvienais metais susimokėti į valstybės iždą po 10,000 litų už kiekvieną arą nuosavo pajūrio/paežerės ir po 1,000 litų už kiekvieną kvadratinį metrą ten stovinčio namo/pirties. Jei nenorit susimokėti – galim surengti aukcioną. Niekas neperka – galima padovanoti valstybei, kuri šį gėrį panaudos kaip viešas gerai tvarkomas poilsiavietes ar vaikų stovyklas.
Be abejo, oligarchas gali susimokėti ir tokiais tarifais, bet, kiek aš įsivaizduoju oligarchus – tai yra sunkiai dirbantys ir užimti žmonės, kurie žino savo vertę, ir jiems nėra jokio poreikio viešai girtis, kad ten ir ten „turiu pirtelę“. Toks poreikis labiau būdingas armijai šiek tiek prakutusių privataus sektoriaus vadybininkų ir valstybės klerkų, kurie iki ausų lenda į skolas, kad prisipirktų kokių nors aukštą socialinį statusą liudijančių daiktų. Tai jie iš tų paskolų neša inspektoriams vokelius ir statosi paežerėse tipinius ekonominės klasės namelius. Nauji mokesčiai visiems laikams atimtų šitai publikai norą niokoti saugomas teritorijas, tektų pasiieškoti kitų būdų kovoti su savo kompleksais.
O jei vietiniai ar importuoti iš Rytų oligarchai kažkodėl nuspręs, kad jiems vis dėlto norisi tos paežerės, tai jų nėra daug – visi gali drąsiai sutilpti Dubingių pakrantėse, beje, neblogai papildydami amžinai kiaurą valstybės iždą. Taigi, problema nėra tokia jau sudėtinga, tereikia valstybės parlamentui (jei kam labiau patinka – referendumui) nuspręsti, ar mes iš tikro norim saugoti „saugomas teritorijas“, ar toliau tik imituojam tą apsaugą, kaip darėm iki šiol.
