Staiga pabudau, pajutęs įdėmų to šunsnukio ruselio žvilgsnį. Jis nespėjo nukreipti nuo manęs akių. Tikriausiai svarstė, kur man trinktelėti, kad "atsijungčiau". Kad ir pistoleto rankena. O tada pagriebtų raktus ir atrakintų duris. Panelė Klaudija Madona irgi nebemiegojo. Niekaip negalėjau suvokti, kaip užsnūdau. Naktį girdėjau, kaip neramiai ant grindų vartosi Vova, kaip verkšlena Šifer Alksnytė, kaip ji šūkčioja per miegus. Laikiau jos ranką suspaudęs savojoje, ir raudonšonis obuoliukas nurimo, kelis kartus krūptelėjo, o paskui ėmė lygiai kvėpuoti. Nuo to baltapūkės ožkelės alsavimo pasidarė visiškai jauku ir nė pats nepajutau, kaip viskas išnyko. Še, kad nori...
- Ruošiat prieš mane sąmokslą? - paklausiau grėsmingai.
Vova papurtė galvą, bet nejučiomis pradėjo šliaužti grindimis tolyn. Be abejo, puikiai prisiminė, kaip, nė akimirkos nedvejojęs, išspyriau iš hondos čigoną Cinką. Kodėl dabar turėčiau ilgai svarstyti?
- Žinai, kaip nemėgstu išdavikų, - įsmeigiau į jį akis. - Man nieko nereiškia spustelėti nuleistuką, nes tu to nusipelnei. Tačiau nenoriu šiurpinti panelės Madonos. Dar nežinia, kiek mes čia būsime, o tu pradėsi dvokti, niekingas drieže. Todėl nemanyk, kad iš gailestingumo tave paleisiu. Aštuntą valandą galėsi keliauti tiesiai "legavams" į rankas.
Atėmiau iš Vovos "Makarovą" ir prigrasinau nė nekrustelėti.
Henrikas Sadauskas paskambino anksčiau, dar prieš septynias.
- Komisare, čia atsirado vienas skystaklynis, labai norintis į "zoną". Aš jį išleisiu pro duris, bet jūsų žmonės tenebando tuo pasinaudoti. Nudėsiu jį vietoje. Duodu penkias minutes jūsų mentams išsinešdinti iš laiptinės. Sutarta?
- Milkau, patarčiau ir tau taip pat pasielgti. Tai protingiausia jūsų situacijoje.
- Tas šiknius - man ne pavyzdys. Jis man velniškai įkyrėjo. Komisare, ar bus lėktuvas į Maskvą?
Henrikas Sadauskas kažką burbuliavo panosėje.
- Nieko negaliu pažadėti. Kol, kas vyksta derybos aukščiausiu lygiu, - galiausiai pasakė aiškiai.
- Jeigu nepaskambinsite aštuntą valandą ir nepaskysite, kad lėktuvas yra, aš, kaip ir žadėjau, po penkių minučių nušausiu panelę Madoną Alksnytę. Ir jūs, komisare, būsite dėl to kaltas.
- Edvardai, tu to nepadarysi!
- Padarysiu! - piktai šūktelėjau ir numečiau ragelį.
Šiek tiek luktelėjęs pravėriau duris ir išspyriau į laiptinę Vovą. Te jis prasmenga skradžiai žemę. Tegu jį sugraužia "zonos" utėlės. "Gaidys"!
Aštuntą valandą vėl suskambo telefonas.
- Ar lėktuvas yra? - paklausiau be jokių įžangų.
- Suprask, Edvardai, tai ne taip lengva, - Sadausko balsas buvo įtemptas ir pažemėjęs. - Tai turi nuspręsti Vyriausybė, o gal net prezidentas.
- Tada mes neturime apie ką kalbėtis! - ir ramiai, ryžtingai išjungiau telefoną.
Maniau, kad komisaras vėl puls skambinti. Tačiau, regis, jis mėgino mane palaužti. Tai buvo kulminacija. Turbūt ir aš, ir Henrikas Sadauskas supratome: arba aš, arba jis. Nuo to viskas priklauso. Tikras šunsnukis!
Palaukiau kelias minutes ir išsitraukiau pistoletą. Modė Madona aiktelėjo, supratusi, ką rengiuosi daryti. Ir puolė ant grindų garsiai verkdama. Pasilenkiau prie jos ir paglosčiau plaukus.
- Nusiramink, Mode, tau visai neskaudės. Tik viena akimirka...
- Ne, ne! - šūktelėjo ožkelė. - Aš nenoriu mirti! Pasitrauk.
Kilstelėjau CŽ-75 ir iššoviau. Madona Klaudija krūptelėjo ir, regis, apalpo. Atverčiau ją ant nugaros.
- Na matai, visiškai neskaudėjo, - niūriai šyptelėjau. Ir tuoj pat sušnypščiau: - O dabar tylėk! Kad nė garso! Jie tikriausiai klausosi.
Turbūt neišlaikė ir Henriko Sadausko nervai, nes netrukus prabilo telefonas.
- Vyrai girdėjo šūvį... bet aš netikiu...
- Taip, komisare, padariau, ką žadėjau: nušoviau Madoną Alksnytę. Jūs pats privertėte mane tai padaryti, - pasistengiau, kad balsas būtų nervingas ir virpantis iš nevilties.
- Tu išsigimėlis, Milkau, tu... - Henrikas Sadauskas duso iš įtūžio, regis, nedaug trūko, kad prarastų savitvardą.
- Ir tai dar ne viskas, komisare. Aš turiu heksogeno! Jei iki dešimtos valandos nebus lėktuvo į Maskvą, išsprogdinsiu visą namą! - ir nutėškiau ragelį.
Kaip sakoma, iššaukiau ugnį į save. Kadangi nebeturėjau įkaitės ir žadėjau išsprogdinti kaimynus, "mentai" gali be jokių skrupulų šturmuoti namą. Nebent juos gąsdintų heksogeno užtaisas.
- Edvardai, tu žūsi, - pasakė Modė Alksnytė. Ji iš tiesų buvo velniškai susikrimtusi, žiūrėjo į mane motinos Teresės akimis. Nejaugi ėmė reikštis Helsinkio sindromas, kai auka ima rūpintis žudiku? - Pasiduok. Ir abu liksime gyvi.
- Ne, Mode, ne! Aš pasakiau: laisvė arba mirtis. Taip ir bus!
Šiek tiek padvejojęs atrakinau antrankius. Jeigu būčiau žinojęs, kokią darau klaidą...
- Kai veršis į vidų, kur nors pasislėpk. Gal į spintą. Nes jie būna apakę iš įniršio.
Modė Madona dėkingai žvilgtelėjo į mane, tačiau pasistengė kuo toliau pasitraukti.
Po valandos kieme vėl kilo triukšmas: atrodo, įšliaužė kelios sunkiasvorės mašinos. Kas tai galėtų būti? Iš toliau pro aklinai suskliaustas žaliuzes nieko nesimatė. Bet kai pasigirdo šūkčiojimai ir ūžimas, supratau, kad tai gaisrinės mašinos. Jos iškels kopėčias ir "Aro" šmėklos sušoks į balkoną. Prasideda.
Norėjau riktelėti Modei, kad ji slėptųsi, bet staiga išvydau, kad ji stovi prie lango. Tarsi košmariškame sapne mačiau, kaip ji lėtai praskiria žaliuzes, kaip pažvelgia į kiemą, kaip be garso jai į kaktą įsminga kulka, kaip veidą užlieja kraujas. Sugriebiau Madoną, jai dar nespėjus pargriūti. Paguldžiau ant sofos. Ji dar buvo gyva.
- Aš nenoriu mirti, - sušnibždėjo.
Bet tai buvo paskutiniai jos žodžiai.
Atplėšiau duris, iššokau į balkoną ir, iš kėlęs virš galvos kumščius, klaikiai sušukau:
- Jūs nušovėte ją! Niekšai! Šunšaudžiai! Žudikai! Šaukit!
Tačiau kažkodėl niekas į mane nešaudė. Nepasigirdo nė vieno šūvio. Neatlėkė nė vieno šūvio. Neatlėkė nė viena mirtinai gelianti kulka.
2000-2001
