Valdas KVEDARAS
Prieš trisdešimt vienerius metus lietuvis Pranas Brazinskas ir jo sūnus Algirdas užgrobę buvusios Sovietų Sąjungos civilinį lėktuvą su 45 keleiviais ir jėga nuskraidinę į Turkiją, buvo pavadinti teroristais. Tada, 1970 metų spalio 15 dieną, nuo P. Brazinsko paleistos kulkos žuvo lėktuvo stiuardesė Nadežda Kurčenko, buvo sužeista lėktuvo įgula. Keistas sutapimas: 1964 metų spalio 15-ąją Lietuvos Aukščiausiajame Teisme įvyko pirmasis posėdis, kuriame P. Brazinskas buvo teisiamas už valstybinio turto grobstymą itin stambiu mastu. Lygiai po šešerių metų jo pavardė vėl nuskambėjo, tik visai kitame kontekste. Šįkart - kaip teroristo.
Susidorojo su įgula
1970 metų spalio 15 dieną lėktuvas "An-24b" su 45 keleiviais skrido 234-uoju reisu "Batumis - Suchumis". 12 valandą 40 minučių tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, grasindami ginklu, pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją. Įgula mėgino priešintis, staigiai tupdyti lėktuvą. P. Brazinskas pradėjo šaudyti (vėliau imta kalbėti, jog jaunesnysis Brazinskas buvo lankęs tuometinio DOSAAF pilotavimo kursus ir turėjo pakankamai pirminių žinių apie lėktuvo pilotavimą. Būtent šia prielaida grindžiamas užgrobto lėktuvo pilotų nesėkmingas bandymas apgauti užpuolikus ir nutupdyti lėktuvą Sovietų Sąjungos teritorijoje). Nuo užpuoliko paleistos kulkos žuvo stiuardesė Nadežda Kurčenko, buvo sužeisti lėktuvo vadas Georgijus Čachrakija, šturmanas Valerijus Fadejevas bei mechanikas V. Bobajanas. Sužeista lėktuvo įgula buvo priversta nusileisti Turkijos Trabzono mieste. Brazinskai iš karto paprašė politinio prieglobsčio.
Pabėgimo motyvai neaiškūs
P. Brazinskas niekada nėra įvardijęs konkrečių savo poelgio motyvų. Viename interviu prieš kurį laiką jis po ilgo svarstymo teigė, jog tuomet su penkiolikamečiu sūnumi buvęs "prieš rusų sistemą, kurioje mūsų išdavikai daugiausia veikė, ne komunistai, bet likę neišvežti buožių sūneliai". Užgrobdamas lėktuvą P. Brazinskas turėjo kitą - Koreivos - pavardę, gyveno ne Lietuvoje, o Uzbekijoje. Į Vidurinę Aziją jį keliai atvedė išsiskyrus su pirmąja žmona Stase Brazinskiene ir vedus buvusią Vievio kooperatyvo buhalterę Aliną Koreivo. 1968 metais jis atsivežė sūnų Algirdą.
Lietuvoje P. Brazinskas pirkdavo automobilių detales, kilimus, įvairius audinius ir visa tai siųsdavo įvairiais adresais į Vidurinę Aziją. Nuo vieno siuntinio, manoma, gaudavo 400-500 rublių pelno - tiek, kiek vidutinis to meto darbininkas uždirbdavo per tris keturis mėnesius, o gal ir per pusę metų. Vėliau KGB sekamojoje P. Brazinsko byloje saugumiečiai darė išvadas, jog užgrobęs lėktuvą, jis su savimi galėjo turėti apie 6 000 JAV dolerių. Byloje taip pat akcentuojama, jog lietuvis jau seniai puoselėjo planus išvykti į užsienį.
Gelbėjo lietuvių išeivija
Lėktuvų užgrobimai dar 1963 metais buvo pasmerkti Tokijo konvencijoje, 1970 metais - Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Užgrobtam lėktuvui priverstinai nusileidus Turkijoje, Brazinskai buvo įkalinti Trabzono kalėjime ir pagal vietos įstatymus kaltinami stiuardesės nužudymu, dviejų įgulos narių sužeidimu, keleiviams pavojingos situacijos sukūrimu, nelegaliu ginklų įvežimu ir įvažiavimu be vizų.
P. Brazinskas Turkijoje teigė, kad už antikomunistinę veiklą 1947 metais su žmona buvo ištremtas į Sibirą, o tėvas nužudytas NKVD kareivių. 1955 metais jis vėl suimtas už "antikomunistinę veiklą", 1966-aisiais dėl "politinių priežasčių" išsiskyrė su žmona ir siekdamas išvengti čekistų persekiojimo pakeitė pavardę. Jau kitą dieną po lėktuvo užgrobimo tuometiniai Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovai kreipėsi į Turkijos prezidentą ir prašė Brazinskų neperduoti Sovietų Sąjungai. Tokį prašymą palaikė ir kitų Baltijos šalių išeivių organizacijos, dešimtys JAV kongresmenų.
Turkijoje Brazinskus ėmė ginti buvęs šios šalies teisingumo ministras C. Jardimcis. Nepaisant didelių pastangų, Brazinskų byla įvairios instancijos Turkijos teismuose svarstyta 24 kartus, o 1974 metais, švenčiant šalies 50-metį, tėvas ir sūnus buvo išleisti iš kalėjimo.
1976 metais P. Brazinskas, protestuodamas, jog JAV ambasada Turkijoje atsisakė išduoti įvažiavimo vizą, mėgino persipjauti venas. Po to, vėl remiamas lietuvių išeivių, išvyko į Venesuelą, iš čia - nelegaliai į JAV. Kaip nelegalai Brazinskai buvo įkalinti Bostono kalėjime, bet už užstatą paleisti. Amerikos lietuvių taryba kreipėsi į prezidentą G. Fordą ir paprašė suteikti Brazinskams politinių pabėgėlių statusą.
Brazinskai tyli
Per šį trisdešimtmetį spaudoje buvo nemažai publikacijų, aprašančių ano meto tragediją, Brazinskų gyvenimą. Ypač gausu rašinių pasirodė pernai, kai buvo minimas lėktuvo užgrobimo 30-metis. Prie šios gausos nemažai prisidėjo ir patys Brazinskai, išplatinę atsišaukimą "Prasiveržimo pro sovietinių okupantų geležinę uždangą trisdešimtmečio proga". Tarp kita ko, jame Brazinskai daro išvadą: "(...) mūsų žygis, kaip ir Lietuvos partizanų, buvo ir asmeninis, ir politinis, ir pateisinamas, ir moralus".
Tačiau Prano Brazinsko "lietuviškoje" biografijoje yra ir kitų faktų, apie kuriuos arba visiškai nutylima, arba užsimenama probėgomis ir nekonkrečiai. Žurnalistui pavyko šalies archyvuose aptikti baudžiamąją bylą, kuri 1963 metais buvo iškelta P. Brazinskui. Tuomet Vievyje gyvenęs būsimasis lėktuvo pagrobėjas buvo apkaltintas pasisavinęs valstybės turto maždaug už 32 000 rublių ir nuteistas 5 metus kalėti. Tai buvo jau antrasis jo teistumas - 1955 metais už neteisėtą prekių kainų pakėlimą jis buvo nuteistas lygtinai.
Antrojo teismo metu teisiamasis savo kaltę pripažino iš dalies. Pavyko rasti ir pakalbinti tuo metu P. Brazinsko baudžiamąją bylą tyrusį tardytoją, šiuo metu advokatą Eugenijų Buroką, kai kuriuos buvusius jo bendradarbius.
Žurnalistas kreipėsi elektroniniu paštu į A. Brazinską ir paprašė, kad jo tėvas pakomentuotų minėtąjį teismą ir jam pareikštus kaltinimus. Praėjo du mėnesiai - jokio atsako nėra. Buvo susisiekta ir su Vilniuje gyvenančiu P. Brazinsko žentu, pernai gana aktyviai norėjusiu bendradarbiauti su spauda aprašant Brazinskų "epopėją". Įspėjęs, jog prieš tai jam reikia pasitarti su pačiu P. Brazinsku, giminaitis vėliau nekėlė savo mobiliojo telefono ragelio.
Po skandalo - bylų šleifas
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje tuomet egzistavusioje Lietkoopsąjungos prekybos organizacijoje kilo neregėtas skandalas - paaiškėjo, jog daugelyje padalinių buvo prekiaujama nepajamuotomis prekėmis, įvairiai sukčiaujama. Kaip žurnalistui pasakojo E. Burokas, tuo metu dirbęs Lietuvos prokuratūroje (dabartinė Generalinė prokuratūra) ypatingai svarbių bylų tardytoju, sukčiavimai ėmė aiškėti atsitiktinai patikrinus Lietkoopsąjungos baldų taros kombinatą. Paaiškėjo, jog pagal dokumentus kombinatas veik visai neturi žaliavos produkcijai gaminti, tuo tarpu darbai vyko lyg iš pypkės. Ėmus aiškintis, kaip taip gali būti, nustatyta, jog kombinato tiekėjai žaliavos gaudavo "iš kairės", o daliai jos įsigijimo dokumentus imdavo iš įvairių parduotuvių. Tokiu atveju nebuvo nuskriaustos ir parduotuvės - jose pasilikdavo neva nupirktos prekės, kurios vėliau būdavo realizuojamos, o pinigai patekdavo į asmenines prekybininkų kišenes. Ne bėda būdavo, jei, sakykime, parduotuvė apskritai neturėdavo reikiamos prekės - svarbu buvo išrašyti važtaraštį ir sąskaitą, mat tuo metu buvo vedama vadinamoji suminė apskaita, kai buvo kreipiamas dėmesys ne į prekių pavadinimus, o tik į turimų prekių suminę kainą. Netrukus išaiškėjo dideli trūkumai Lietkoopsąjungos prekybos bazėje. Vyniojant grobstymų kamuolį, Lietuvos prokuratūros pareigūnus vienas iš storesnių siūlų nuvedė į Švenčionių rajono vartotojų sąjungą - jos darbuotojai Markovas, Mikasiūnas ir kiti, susitarę su minėtos bazės darbuotojais, sistemiškai grobstė iš bazės prekes. Tiriant šią baudžiamąją bylą ir nuskambėjo P. Brazinsko pavardė, nors jis prekybos sistemoje jau nedirbo - iš darbo buvo išėjęs savo noru ir darbavosi Elektrėnų valstybinės elektrinės gaisrinėje vairuotoju.
Po kratos - areštas
Nors P. Brazinskui baudžiamoji byla iškelta 1964 metų liepos 5 dieną, buvęs žibalo ir geležies parduotuvės vedėjas jau nuo 1963 metų gruodžio 13 dienos kalėjo "kalėjime Nr. 1" - Lukiškėse. Nors byloje žurnalistui nepavyko rasti dokumento, tiesiogiai patvirtinančio tokio sprendimo logiką, galima spėti, jog tokia kardomoji priemonė parinkta tiriant anksčiau minėtą bylą dėl grobstymo Lietkoopsąjungos prekybos bazėje, iškeltą 1963 metų rugpjūčio 13-ąją.
P. Brazinsko baudžiamosios bylos, kurią sudaro net dvylika tomų (maždaug po 300 lapų kiekviename), pradžioje tuometinis Lietuvos prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas, justicijos patarėjas Kurklianskis teigia nustatęs, jog "Brazinskas Pranas, Stasio s., dirbdamas Vievio vartotojų kooperatyvo geležies-žibalo parduotuvės vedėju, 1958 - 1962 m. realizavo per savo vadovaujamą parduotuvę 34 145,50 rublių sumai befaktūrinių prekių".
Tirti šią baudžiamąją bylą buvo pavesta Lietuvos prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojui, trečios klasės justicijos patarėjui E. Burokui.
1963 metų gruodžio 12 dieną tardytoja Solovjova pasirašė nutarimą kratai P. Brazinsko namuose Vievyje, Semeliškių g. 38. Rusų kalba surašytame kratos protokole pažymėta, jog krata pradėta 15 valandą ir tęsėsi pustrečios valandos. Per kratą paimti keli prekių vertybinės apskaitos dokumentai, 5 litrai solidolo, automobilio "Moskvič-402" techninis pasas Albino Bartkevičiaus vardu, įgaliojimas šį automobilį vairuoti, dar vienas įgaliojimas-įsipareigojimas Marijano Bukaškos vardu, mažo kalibro šautuvas TOZ-8. Tame pačiame kratos protokole pareigūnai aprašė turtą ir paskyrė jam areštą. Iškart po kratos P. Brazinskas buvo sulaikytas, o gruodžio 16 dieną suimtas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą.
Kaltinimai - bendradarbiams
Baudžiamojoje byloje yra įsegtas gana iškalbingas P. Brazinsko pareiškimas tuometiniam šalies prokurorui. Jame jis rašo apie save, pažymi, kad "1949 m. gruodžio 21 d. išvakarėse 70 m. Stalino sukaktuviu banditai nužude mano tėveli" (kalba netaisyta). Po to rašo apie aferas: "Sanderius su be faktūros užvežamomis prekemis darydavo Lileika, gaudavau Vielos-geležies ir t. t. jis man sakydavo duosių prekių einamų o tu palik grinus pinigus atnešk man į kontora arba pats atvažuodavo jių pasiimti, aš išėjas atuostuogų nenorejau gryšti, bet jis man įsake gryšti bet man reikalaujant padaviau pareiškimus visgi jis mane atleido prie perdavimo pas mane išaiškėjo trukūmas apie 800 rub, kuri aš padengiau prirašant prekių žibalo-alyvos ir tt, su kooperatyvų atsiskaičiau pilnumoje. Puo tuo perejau dirbti Vievio tarp. kol. stat. organizacija ekspeditorium sužinojau kad ir Lileika reikalai nūeme nuo darbo man einant Vieviu sutikau Lileika parvažiavusi iš Ignalinos rajono buvo nuvažiaves kaip sake susitvarkyti darbo knygute atžymeti ir tt. jis man sake kad piktas ant antro sekretoriaus Medinsko ir parode parsivežes ištraukes iš mašinos po sedine dideli pistalieta 7-9 kalibro jis sake savo priešus jagu maišys nušausiu".
P. Brazinskas dar ne kartą per apklausas ir teisme ištars Lileikos pavardę, versdamas dalį kaltės ir jam. Bronius Lileika, kai P. Brazinskas dirbo žibalo ir geležies parduotuvėje vedėju, buvo tiesioginis jo viršininkas, vadovavo Vievio vartotojų kooperatyvui. Būtent B. Lileika, kaip teigė pats P. Brazinskas, jam ir padėjo įsidarbinti parduotuvės vedėju.
Nauji kaltinimai buvusiems kolegoms
Pareiškimas šalies prokurorui nebuvo vienintelis atvejis, kai kalėjime atsidūręs ir iš dalies savo kaltę pripažįstantis P. Brazinskas prabilo apie neva jam žinomus kitų prekybininkų sukčiavimo atvejus. P. Brazinskas tardytojui teigė, jog panašiai sukčiavo, gaudami prekes be dokumentų, ir kitų parduotuvių vedėjai. "Be to, tardymo organams noriu pasakyti, kad Petrauskas, anksčiau dirbęs ūkinių prekių parduotuvės vedėju, taip pat priiminėjo šiferį ir kitas prekes iš Lietkoopsąjungos bazės Vilniuje, - atviravo P. Brazinskas. - Dabar jis dirba batų parduotuvėje vedėju Vievyje kartu su savo žmona ir gauna prekes iš batų prekybos. Tai galima lengvai patikrinti. Buvęs vedėjas produktų sandėlio Morkūnas gaudavo realizacijai be dokumentų augalinį aliejų iš Ukrainos trijų tonų cisternose". Ir taip toliau, taip toliau.
P. Brazinskas apie savo buvusius kolegas "išpažintį atliko" veik keturiuose apklausos lapuose. Per "išpažintį" P. Brazinskas vėl grįžo prie buvusio savo šefo B. Lileikos - teigė, jog visas revizijos užfiksuotas nepajamuotas prekes jam pristatęs buvęs jo viršininkas B. Lileika.
Beje, baudžiamąją bylą tyręs tardytojas Z. Burokas kelioms paroms buvo sulaikęs ir uždaręs į areštinę P. Brazinsko minėtą B. Lileiką, tuo metu jau dirbusį Palangoje vietinio ūkio valdybos viršininku. Tačiau B. Lileika neigė prisidėjęs prie sukčiavimo, tad netrukus buvo paleistas į laisvę.
Tardytojus sudomino mašina
Sprendžiant iš P. Brazinsko baudžiamosios bylos, tardymą ypač domino, kokiu būdu kaltinamasis įsigijo automobilį "Moskvič", kuris tuo metu buvo deficitas ir sunkiai įkandama prekė mažas pajamas gaunančiam asmeniui. Per vieną apklausą P. Brazinskas buvo paklaustas, kiek motociklų bei mašinų yra turėjęs. Kaltinamojo atsakymas buvo lakoniškas - neprisimenąs. Paprašytas konkrečiau papasakoti apie automobilį "Moskvič", su kuriuo važinėjo paskutiniu metu, P. Brazinskas teigė, jog nuo 1960 metų pagal panaudos sutartį bei įgaliojimą naudojosi A. Bartkevičiaus automobiliu, kai svainis buvo paimtas tarnauti į sovietų kariuomenę. P. Brazinskas neslėpė, jog ne kartą automobilį kapitaliai remontavo - keitė tiltą, sparnus ir pan. Baudžiamojoje byloje yra liudininkų parodymai, jog minėtas automobilis buvo pirktas gavus paskyrą, kuri buvo išrašoma valstybei pristačius tam tikrą kiekį kiaušinių. Viename iš liudininkų apklausos protokolų buvo minima, jog paskyra buvo gauta pardavus 30 000 vištų kiaušinių, kitame protokole - žymiai mažiau. Apklausos protokoluose taip pat užfiksuota, jog atsiimant automobilį bei forminant jo pirkimo dokumentus dalyvavo ir P. Brazinskas. Beje, P. Brazinskas per apklausas neneigė iki tol turėjęs moskvičių, kurį buvo įsigijęs Minske už pinigus, gautus pardavus tėvų namą. Kaltinamojo teigimu, mašiną jis pardavęs, kadangi ji buvusi sena, dažnai gedo.
Gyveno ne pagal pajamas
P. Brazinsko baudžiamojoje byloje yra užfiksuoti liudininkų pamąstymai apie P. Brazinsko gyvenimo būdą.
"Kaip aš pastebėjau, Brazinskas gyveno ne pagal savo darbo pajamas, nes dažnai gerdavo, gerai rengėsi, įsigijo moskvičių, apsitvarkė namą ir, be to, dirbo vienas. Žmonės Vievyje kalbėjo, kad Brazinskas išlaikė net dvi žmonas", - tardytojui teigė liudininkas Kazimieras Tarasevičius.
Tuometinė Vievio vartotojų kooperatyvo buhalterė Leokadija Jauniškienė tardytojui sakė, jog P. Brazinskas 1955 metais buvo teistas už kainų pakėlimą. "Kai Brazinskui buvo iškelta baudžiamoji byla, kai kurių prekių kiekinę apskaitą atstatinėjau aš su Tkačiova. Po to Brazinskas manęs nenorėdavo net pažinti, nesisveikindavo, - teigė L. Jauniškienė. - Kaip aš pastebėjau, Brazinskas gyveno ne pagal pajamas, nes dirbo vienas, o gyveno geriau už visus. Kaip aš supratau, Brazinskas į parduotuvės vedėjus buvo paskirtas Lileikos dėka, nes su tokia charakteristika, jau teistam, dirbti jokiu būdu niekas neleis".
Teisme pakeitė parodymus
P. Brazinską dėl veikos Vievio žibalo ir geležies parduotuvėje pirmąkart teisė 1964 metų spalio 15-21 dienomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo Burneikio. Buvusiam parduotuvės vedėjui buvo pareikšti kaltinimai pagal tris tuo metu galiojusius Baudžiamojo kodekso straipsnius - jis, kaip buvęs parduotuvės vedėjas, buvo kaltinamas "susitaręs ir bendrai veikdamas su tardymo nenustatytais asmenimis, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, 1958 - 1962 metais sistemiškai gaudavęs iš pastarųjų itin stambiu mastu žinomai pagrobtą socialistinį turtą - materialines vertybes, kurias realizavo per parduotuvę". Kaltinime pabrėžiama, jog P. Brazinskas per jo vadovaujamą parduotuvę realizavo neužpajamuotų prekių už 34 145 rublius.
P. Brazinskas sakėsi suprantąs jam pareiškus kaltinimus, tačiau esąs kaltas neprisipažino. Valstybinis kaltintojas prokuroras Nojikas prašė teismo pripažinti P. Brazinską kaltu pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius ir paskirti 15 metų laisvės atėmimo bausmę, o pagal vieną straipsnį skirti 6 metus laisvės atėmimo. Subendrinus bausmę, buvo prašoma teisiamajam skirti 15 metų laisvės atėmimo bausmę, konfiskuojant turtą.
P. Brazinsko advokatas Ch. Šapira (vėliau emigravęs į Izraelį) teismo prašė jo ginamajam pareikštus nusikalstamus veiksmus "perkvalifikuoti, bausmę švelninti". Teismas pirmą kartą baudžiamąją bylą grąžino tardymui papildyti.
Papildomo tardymo metu P. Brazinskas savo kaltę vėl neigė.
Antrąkart P. Brazinsko baudžiamoji byla Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama 1965 metų sausio 21-23 dienomis. Valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras Nojikas šiame teismo posėdyje prašė P. Brazinską nuteisti pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius. Pareigūnas siūlė teisiamąjį įkalinti šešeriems metams. Aukščiausiojo Teismo sprendimu P. Brazinskas buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu.
Pareiškė norą dirbti
1965 metų birželį Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismas nagrinėjo P. Brazinsko prašymą dėl bausmės pakeitimo. Metus, 7 mėnesius ir 23 dienas išbuvęs Lukiškių kalėjime, kalinys, kaip teigiama baudžiamojoje byloje, "pareiškė norą išsiųsti į statybas ir lygtinai paleisti iš kalėjimo". Kadangi kalėjimo vadovybė kalinį charakterizavo teigiamai, teismas patenkino P. Brazinsko prašymą ir išsiuntė dirbti į Tauragę. Atlikdamas bausmę, vėliau jis įsidarbino Elektrėnų statybos valdyboje.
Keisti įvykiai
P. Brazinsko baudžiamąją bylą tyręs Z. Burokas "Akistatai" pasakojo, jog kaltinamajam buvo inkriminuota tik ta nusikalstama veika, kurią buvo galima atsekti pagal žibalo ir geležies parduotuvėje vestą prekių apskaitą. "Akistatos" pašnekovas sakė esąs įsitikinęs, jog nepajamuotų prekių pardavimas buvo tapęs P. Brazinsko verslu. "Bėda, matyt, buvo ta, kad nepavyko rasti reikiamų liudininkų, nustatyti bendrininkų, todėl teismas kaltinimus P. Brazinskui sušvelnino", - minėjo Z. Burokas. Buvęs tardytojas prisiminė gana įdomų atvejį, kuris, jo manymu, galėjo baigtis tragedija. Vieną dieną, kai kalėjime P. Brazinskas buvo supažindinamas su revizijos rezultatais, Z. Burokas kameroje prižiūrėtojui garsiai prasitarė po pietų nebūsiąs ir paprašė kalinį atvesti revizorei Idai Vainilavičiūtei. Į savo kamerą grįžęs P. Brazinskas kitų kalinių paprašė degtukų. Kadangi jis nerūkė, suimtiesiems tapo smalsu, kam P. Brazinskui jų prireikė. "Vyrai prispaudė Brazinską degtukų neduosiantys, jei nepasakys, kam jie reikalingi. Ir Brazinskas prasitarė: girdi, dabar jis susipažįsta su revizijos dokumentais, kuriuose "lenda" penki tūkstančiai rublių. "Šitai mergiotei tvosiu per galvą, jei geruoju dokumentų neatiduos, popierius sudeginsiu", - pasakojo "Akistatai" Z. Burokas. Jo teigimu, laimei, kiti kameroje buvę kaliniai, greičiausia išsigandę, jog nelaimės atveju nebūtų palaikyti bendrininkais, apie P. Brazinsko ketinimus papasakojo prižiūrėtojui.
Prašė valerijono
Pasak Z. Buroko, kaip šiuo metu, taip ir P. Brazinsko kalinimo metais į kalėjimą uždaryti asmenys turėdavo galimybę nelegaliai susisiekti su pažįstamais. Paprastai, pašnekovo teigimu, paprašius pagalbos kalėjimo personalo, vienkartinė paslauga kainuodavo apie 40 rublių. P. Brazinskas vienoje iš apklausų tardytojui netyčia prasitarė turintis ryšį su laisve. "Aš tai žinojau, tačiau tyčia bandžiau iškvosti, kas jo laiškus perduoda. Sprendžiant iš atsakymų, jis nemelavo - tai buvo ta pati revizorė I. Vainilavičiūtė, kuri jau buvo įspėta visus Brazinsko perduodamus laiškus iš pradžių parodyti tardymui", - prisimena Z. Burokas. Buvusio tardytojo teigimu, P. Brazinsko laiškuose nebuvo rasta nieko įtartina, dėl jų turinio jis kelis kartus buvo apklausiamas. "Vienąkart Brazinskas laiške užsiminė pageidaujantis valerijono lašų. Nupirkau jų ir įdaviau revizorei, kuri paslapčia perdavė Brazinskui", - "Akistatai" pasakojo Z. Burokas. Paklaustas, dėl kokios priežasties P. Brazinskui galėjo prireikti valerijono lašų, Z. Burokas svarstė, jog kaltinamąjį galbūt šokiravo pareikšti kaltinimai ir atliktos revizijos rezultatai. "Supraskite, tais laikais teisme įrodžius, jog kaltinamasis iš valstybės nugvelbė per 10 000 litų, grėsė vos ne sušaudymas", - teigė Z. Burokas.
"Tarybinė propaganda"
Z. Burokas prisimena netrukus po P. Brazinsko teroro akto prieš keleivinio lėktuvo įgulą ir keleivius Rygoje susitikęs su savo giminėmis, gyvenusiais Kanadoje. "Bekalbant kalba pakrypo apie Brazinskus. Manęs klausia, gal žinai, kas tai per žmonės. Sakau, tyriau Brazinsko baudžiamąją bylą, žinau, kad iš valstybės nugvelbė ne vieną tūkstantį rublių. Man sako - žinom, tai sovietinė propaganda, kai specialiai sufalsifikuojami faktai", - prisimena Z. Burokas. Pašnekovo teigimu, jam ne kartą pabrėžus, jog P. Brazinsko baudžiamąją bylą dar šešerius metus iki lėktuvo užgrobimo yra nagrinėjęs teismas ir tai įmanoma įrodyti ne tik dokumentais, bet ir kelių dešimčių liudininkų parodymais, iš užsienio atvykę svečiai nepanoro tęsti šios temos.
Prisiminimai išblėsę
Žurnalistui pavyko Vievyje rasti kelis buvusius P. Brazinsko kaimynus ir bendradarbius, kurie bandė prisiminti daugiau kaip prieš tris dešimtmečius vykusius įvykius. Viena iš pašnekovių, anksčiau dirbusių Vievio vartotų kooperatyvo sąjungoje prekių žinove, sakė nepageidaujanti, kad būtų viešai skelbiama jos pavardė. Tačiau ji neslėpė anksčiau, nuo 1961 metų, gyvenusi netoli P. Brazinsko namo. "Mano namas buvo Mokyklos gatvėje, Brazinsko - Semeliškių, - atviravo pašnekovė. - Jis buvo žiaurokas, vis kažkuo nepatenkintas. Būdavo, išeina iš kiemo ir mūsų vyrams vis kalba: "Duokit jūs joms kailin gerai, ko jos "dantis pardavinėja", - prisimena pašnekovė. Moters teigimu, tuo metu P. Brazinskas "turėjęs dvi žmonas". "Turėjo savo žmoną ir meilužę, Liusią Koreivo, kuri nuomojosi pas jį butą", - pasakojo moteris. Pašnekovės teigimu, L. Koreivo buvo atvažiavusi iš Rusijos, netekėjusi, kalbėjo rusiškai. "Savo žmoną Brazinskas laikė griežtai, ji bijodavo ką nors pasakyti, - prisimena pašnekovė. - Nežinau, mušdavo Brazinskas žmoną ar ne, tačiau buvo toks gyvenimas: tris vaikus pagimdžiusi ir niekur nedirbanti moteris privalėjo gyventi taip, kaip vyras sako. Ką jinai darys? Nesipriešindavo. Jei kur važiuodavo, tai jis su Liusia mašinos priekyje sėdi, žmona su vaikais - užpakalyje. Tai visi gyventojai matydavo", - sakė pašnekovė. Moters teigimu, kai P. Brazinskas "padarė tokį žygį", jo buvusi žmona S. Brazinskienė buvo priversta antrą kartą ištekėti ir pasikeisti pavardę.
"Jaunesnioji dukra Onutė greičiausia negalėjo niekur įstoti mokytis", - teigė savo pavardės nenorėjusi sakyti moteris.
Pašnekovė teigė negalinti pasakyti, gerai ar ne materialiai tuo metu gyveno penkių asmenų Brazinskų šeima, besivertusi iš vieno dirbančiojo atlyginimo. "Gal jam tėvai davė, santaupų turėjo? - svarstė moteris ir pridūrė negalinti pasakyti, kad P. Brazinskas tuo metu gyveno pasiturinčiai ir jam kaimynai būtų ko nors pavydėję. - Gal nebuvo įprasta apkalbėti kaimynų?" - svarstė moteris. Tačiau pašnekovė kategoriškai paneigė, jog P. Brazinskas mėgo išgerti. "Baliuose jį buvo galima matyti, ne kartą ir savo viršininką Lileiką pas save kvietėsi. Tačiau pats negerdavo. Nebent tiek, kad nepasigerdavo", - teigė vieviškė.
Buvusi Vievio vartotojų kooperatyvo buhalterė Leokadija Jauniškienė, liudijusi P. Brazinsko baudžiamojoje byloje, šiandien teigia, jog buvęs bendradarbis, dar prieš dirbdamas Vievio geležies ir žibalo parduotuvėje, Rūdiškėse "bandė kombinuoti". "Ten gaudavo prekes poromis, o parduodavo štukomis. Taigi dvigubai brangiau", - teigė L. Jauniškienė
Pašnekovės P. Brazinską atsimena kaip draugišką, vaišingą bendradarbį. Paklausta, kiek yra teisybės kalbose, kad P. Brazinskas labai mylėjo moteris, L. Jauniškienė nukirto, kad "tai jo reikalas". "Jis turėjo dvi žmonas - viena buvo meilužė, kita žmona. Žmona labai paprastai į tai žiūrėjo. Jis meilužei "salkose" (palėpėje) įrengė butą. Žmona - apačioje, meilužė - viršuje", - prisimena L. Jauniškienė.
