Birželio 3-6 dienomis Beskidų kalnuose (Lenkijos pasienyje su Čekija ir Slovėnija) vyko „MTB Trophy“ varžybos, kuriose dalyvavo ir 5 dviratininkai, atstovaujantys dvi Lietuvos komandas.
Apie lenktynių sunkumus ir privalumus, bei aistrą kalnų dviračiams portalas „Balsas“ kalbėjo su geriausiai iš lietuvių pasirodžiusiu „Top Team“ komandos dviratininku Giedriumi Adamoniu.
– Giedriau, kas tai per lenktynės?
– „MTB Trophy“ – tai tikrasis MTB, ko dalyviai negali rasti nei panašiuose turuose Vokietijoje, nei Prancūzijoje, nei vienose žymiausių daugiadienių MTB varžybų – „Cape Epic“, kurios vyksta Pietų Afrikoje. O vienos iš prestižiškiausių Europos daugiadienių MTB varžybų „Transalp“ jau pradedamos juokais vadinti „Transasfalt“.
Šias varžybas organizuoja profesionali įmonė „G&G Promotion“, kuri šioje srityje dirba jau daug metų. Kiekvieną dieną varžybų trasas ruošia didelė komanda, kuri itin gerai pažįsta apylinkes.
– Ar pirmąkart dalyvavai šiose varžybose?
– Renatui [Motuzui] tai buvo pirmos tokios varžybos, o man su Elijum [Čiviliu] – seniai nebe naujiena. Su Elijum mes dalyvaujam jau ne pirmą kartą ir turime „šiokius tokius“ įgūdžius. Lyginant su kitais lietuviais, mums geriausiai sekėsi nusileidimuose.
– Ar į „Stimul Plius“ komandos narius žiūrėjote kaip į konkurentus?
– Tikrai ne... Aleksandras Malakauskas yra labai stiprus plento dviratininkas. Kauno maratone (gegužės 16 d.) jis aplenkė ir mane, ir Elijų. Tačiau mes žinojom, kad kalnuose viskas bus kitaip – ten būtina greito nusileidimo patirtis, kurios Aleksandras neturėjo. O Raimondas [Tinauskas] dar visai naujokas.
– Kokių tautybių dviratininkų buvo daugiausiai ir ką tai sako apie jų atstovaujamas šalis?
– Be abejo, dominavo lenkai, nes vis tik varžybos vyksta Lenkijoje. Taip pat atvyko nemažai čekų ir kasmet pastebima vis daugiau dalyvių iš Danijos ir Belgijos, kur dviračių sportas labai populiarus. Nors patys belgų ir olandų dviratininkai teigia, kad čia juos atvilioja gandai apie gražias Lenkijos moteris ir „tikras“ MTB trasas.
– Ar Lenkijos Beskidų kalnuose galima patirti „tikrą“ kalnų skonį?
– Taip, galima! Dalyviai, kurie išmaišę visą pasaulį panašaus tipo varžybose, vienbalsiai tvirtina, kad šio organizatoriaus renginiuose trasos yra „tikros“ MTB, t. y. maksimaliai vengiant asfaltuotų kelių, daug pakilimų įveikiama pačiomis lėčiausiomis pavaromis. O mūsų bendras lenktynių vidutinis greitis buvo 14 km/val.
Lygiai pusė trasos yra nusileidimai, kuriuose, neturint gerų įgūdžių, galima prarasti itin daug laiko.
Tuo tarpu, Lietuvos varžybose pasiekiame vidutiniškai 27-31 km/val. greitį. Tai, manau, daug pasako apie trasos profilį.
Trasos sudėtingos dėl purvo, palaidų stambių akmenų, trasa pratekančios upelio vagos, išplautų griovių keliukuose, rąstų ir pan.
– Ar po 1 etapo nebuvo minčių užbaigti lenktynes anksčiau laiko?
– Tiesą pasakius, pirmą dieną mums visiems po kartą buvo kilęs klausimas: „Ką aš čia veikiu?“ ir „Kam man to reikia?“. Tačiau tik kartą.
Per likusias dienas tokių klausimų nebekilo ir sunkiomis akimirkomis teko tiesiog kentėti, skaičiuoti mažejančius kilometrus, ir tas iššūkis visai džiugino.
Mes save laikome kalnų dviratininkais – taigi, ar gali būti kas nors nuostabesnio nei tokios varžybos?
Norint gerai važiuoti kalnuose, reikia nuolat treniruotis kalnuose. Minant į stačius šlaitus, visai kitokia sėdėsena, dirba kiti raumenys, reikia kitų savybių, kurias itin sunku vystyti treniruojantis lygumose.
– Kuri lenktynių diena buvo sunkiausia?
– Priešpaskutinę lenktynių dieną teko įveikti 75 km atstumą ir viso pakilti (!) 2800 metrus aukščio. Tai, be abejonės, buvo pati sunkiausia diena.
Neabejoju, kad „Tour de France“ sportininkai kiekvieną dieną susiduria su dar ilgesniais pakilimais. Tačiau pakilti tiek aukščio akmenuota, slidžia ir nelygia danga reikalauja daug daugiau pastangų nei važiuojant plentu.
Ne taip jau įprasta ir Lietuvoje vykstančiose varžybose praleisti 5,5 val.
– Ar varžybose nepatyrei traumų ar kokių nuostolių?
– Aš jau labai gerai pažįstu Lenkijos kalnus ir galimus netikėtumus, nes 5 metus kasmet važinėju į kalnus varžytis.
Moku važiuoti „protingai“, t. y. greitai, ir tuo pačiu tausoti padangas, techniką. (Vis dėlto pora naujutėlaičių padangų per 4 varžybų dienas taip susidėvėjo, kad jas jau reikės išmesti į sąvartyną.)
– Su kokiais tikslais startavote „MTB Trophy“ lenktynėse ir kaip „Top Team“ komandai pavyko juos įgyvendinti?
– Kadangi pirmame 10-tuke dominavo dalyviai iš profesionalių kalnų dviračių komandų (lenktynes laimėjo broliai Adrian ir Piotr Brzozka („JBG2“)), daugiausia, ko mes galėjome tikėtis – tai patekti į 50-tuką.
Manau, kad sėkmingai įveikti visų 4 dienų maršrutą jau yra didelis laimėjimas. Maždaug trečdalis dalyvių dėl įvairių priežasčių trasos nebaigė.
Mūsų tikslas buvo ne užimti kuo aukštesnę vietą, o įgyti kuo daugiau patirties ruošiantis Lietuvos varžybų sezonui.
Kaip ten bebūtų, mano 53 vieta (+3 val. 59 min. 58 sek.) ir Elijaus užimta 54 vieta (+4 val. 00 min. 10 sek.) galutinėje įskaitoje iš daugiau nei 400 startavusių šiose varžybose rodo, kad nesame vidutiniokai ir Europoje!
– Ko būtų galima pasimokyti iš „MTB Trophy“ lenktynių Lenkijoje, rengiant MTB varžybas Lietuvoje?
– Kiekvieno dalyvio aptarnavimas – ta sritis, kurioje „MTB Trophy“ organizatoriai yra toli pažengę ir norėtųsi pasinaudoti jų patirtimi, juolab, kad pats ne tik dalyvauju varžybose, bet ir prisidedu prie Lietuvos dviračių maratonų taurės organizavimo.
Lenkijoje buvo puikiai pasirūpina dalyviais. Tai ir puikūs maitinimo punktai trasoje, neribotas maitinimas prieš ir po varžybų, nuostabūs dviračių meistrai, nemokamai pasirūpinantys dalyvių dviračiais po kiekvieno etapo. Be to, sudarytos sąlygos visiems dalyviams gyventi vienoje patalpoje, todėl galima bendrauti ir dalintis patirtimi su kitais.
Tačiau „MTB Trophy“ toli gražu nėra renginys kiekvienam. Naujokams jį įveikti būtų, ko gero, neįvykdoma užduotis, nes jose dalyvauja Europos stipriausieji.
Todėl trasų planavimo patirtį dar negreit panaudosime, nes Lietuvoje tikrai rimtai sportuojančių kalnų dviračiais – vos dešimtys, todėl renginiai privalo būti pritaikyti mėgėjams, kurie galbūt tik „užsikabino“ už šios sporto šakos.
– Kaip esi nusiteikęs, likus vos porai dienų iki starto Lietuvos MTB maratono Vilniuje (2 etapas)?
– Nuotaika puiki! Labai džiugu, kad Lietuvos dviračių maratonų taurė vėl grįžta į Vilnių.
Ačiū organizatoriams – klubui „Top Team“. Organizaciniai darbai vyksta pagal planą, glaudžiai bendradarbiaujame su Vilniaus miesto savivaldybe, kuri irgi labai prisideda, kad šis renginys įvyktų.
Išankstinėje registracijoje į Vilniaus etapą yra jau 615 dalyvių, taigi dar apie 200 laukiame registruojantis starto vietoje. Tai bus visus dalyvių skaičiaus rekordus sumušęs renginys.
Esu tikras, kad dalyviai bus maloniai nustebinti labai įdomia trasa, kuri yra visai netoli nuo miesto centro. Norėtųsi ir pasibaigus Vilniaus etapui toje trasoje kasdien sutikti dviratininkus ir aš tikiu, kad taip ir bus.
– Ačiū tau už pokalbį, Giedriau, ir gero starto sekmadienį!
– Ačiū!
