Kodėl pasaulyje karaliaujantis futbolas Lietuvoje merdi? Futbolo veteranai apgailestauja, kad pinigai užgožia jaunų futbolininkų troškimą laimėti bet kokia kaina, o kelerius metus miesto futbolo klubui vadovavęs Adomas Klimavičius sako nusprendęs pasitraukti dėl šioje sporto šakoje klestinčios korupcijos.
„Netiko nei bendravimas, nei žemas žaidėjų mentalitetas"
Visiems sporto aistruoliams puikiai žinoma, kad „Šiaulių" klubas mėgino sujungti krepšinį ir futbolą. Anot Adomo Klimavičiaus, Šiaulių verslininkai nenorėjo remti tuometinio „Sakalo" futbolo ekipos, iškritusios iš aukščiausiosios lygos, ir buvo garsiai kalbama, kad lėšų futbolininkams jie skirtų tik tuo atveju, jei komandai vadovauti imtųsi patyręs krepšininkų vadovas.
„Maniau, kad žiemą rūpinsiuosi krepšinio, vasarą – futbolo reikalais ir viskas bus gerai, tačiau po poros metų bendradarbiavimo supratau labai klydęs. Negalėjau vienas visko gerai padaryti, o daryti bet kaip - nenorėjau. Kai atėjau, klube buvo vos du žmonės... Futbolui skyrėme dalį krepšinio komandos lėšų, suvežėme dvylika žaidėjų. Man netiko nei bendravimas, nei žemas žaidėjų mentalitetas", - „Šiaulių naujienoms" sakė Adomas Klimavičius, tuomet nusprendęs visą dėmesį skirti tik krepšinio sporto šakai.
Jis neslėpė, jog didelę įtaką šiam sprendimui turėjo ir futbole klestinti korupcija: „Dabar visiems svarbiausia – pinigai. Antrus metus, nuėjus į stadioną, mane tiesiog „purtydavo". Visas kūnas pašiurpdavo. Negalėjau žiūrėti į tai, kas ten dėjosi – papirkinėjami ir vartininkai, ir teisėjai... Dešimtą susitikimo minutę priešininkai pirmaudavo jau dviem įvarčiais. Sakoma, kad nepagautas – ne vagis, tačiau ten dedasi labai negeri dalykai. Taip dirbti nenorėjau. Nuvykus į asociacijos susirinkimus buvo sprendžiami tik „Kauno", „Ekrano" ir „Sūduvos", „Klaipėdos" reikalai. Jie pasidalydavo vietas, o į visus kitus žiūrėjo kaip į nulį. Kitų klubų klausimų net neprotokoluodavo. Pamačiau, kad už viską ten reikia mokėti", - atviravo krepšinio klubo vadovas.
Pinigai žmones gadina
Neretai dabar, kai krepšinis vadinamas antrąja šalies religija, daugelis pamiršta, kad dar 1924 metais Šiauliuose žaisti pradėtas futbolas mieste turėjo gilias tradicijas - po Antrojo pasaulinio karo šiauliečiai susibūrę į „Vėliavos", „Tauro", „Spartako", „Statybininko" bei „Elnio" komandas, dominavo Lietuvos aikštėse.
Paklaustas, kas, jo nuomone, nusmukdė futbolo lygį Šiauliuose, Adomas Klimavičius sakė, kad tai paveikė pakitusi bendra šalies ekonomika, kriterijai ir per didelis komandų skaičius: „Kiti klubai turi galimybę nusipirkti stipresnius žaidėjus, nei tai gali padaryti „Šiaulių" futbolo klubas. Dabar vos ne kiekvienas rajonas ir gyvenvietė turi po pusiau profesionalią futbolo komandėlę ir nuo pat jaunystės pradeda „tampyti" žaidėjus, siūlyti jiems vis geresnes sąlygas. O pinigai žmones gadina... Jauni žaidėjai pradeda per gerai save vertinti ir rodyti kaprizus: „Čia nežaisiu, to nenoriu" ir panašiai. Jiems reikia ir mašinos, ir buto. Jie reikalauja atlygio už tai, kad lanko treniruotes ir ateina į varžybas. Nebėra patriotinio, idėjinio žaidimo, kovos „miestas prieš miestą ar rajonas prieš rajoną". Juk anksčiau futbolininkai turėjo daugiau entuziazmo, žaisdavo už maistą, į varžybas skubėdavo po darbų... Jiems buvo garbė ginti miesto vardą".
Buvo kitas klimatas - futbolo klimatas
Visi šios sporto šakos gerbėjai puikiai žino legenda tapusia Šiaulių „Elnio" komandą, kurios žaidėjai neturėjo sau lygių Lietuvoje nuo 1947 iki 1961 metų. Per šiuos metus elniečiai septynis kartus tapo Lietuvos čempionais, tris – vicečempionais, bei tris kartus laimėjo LFF taurę, tuomet vadiną „Tiesos" taure. 1947 metais įkurtas klubas iširo po 39 gyvavimo metų, tačiau „Elnias" iki šiol išlieka viena iš daugiausiai titulų iškovojusių komandų Lietuvoje.
Kartu su komanda kelis kartus Lietuvos čempionu tapęs 81-erių Romualdas Urnikas – vienintelis likęs gyvas „Elnio" žaidėjas. Anot vyriškio, elniečiai nesiskundė, neverkšleno, kad trūksta to ar ano, jie žaidė. Komandoje buvo kitas klimatas - futbolo klimatas. Nesėkmių kartėlį vyrai išgyvendavę per vieną naktį, o į aikštę išeidavę dar labiau sutvirtėję.
„Anksčiau futbolas buvo mėgėjų veikla, o dabar – darbas, profesija, pinigai... Kai augome, nebuvo nei kavinių, nei interneto – tik futbolas. Viską šiai sporto šakai ir atidavėme. Žinoma, nusmukusiam futbolo lygiui Šiauliuose įtakos turėjo ir sugriauta Tarybinių laikų mokykla. Man, žaidžiant „Elnyje" ir iš jo išėjus į „Statybininką", kvietėme trenerius, gabius vyrus. Viską „statėme" ant vaikų futbolo, tik vietiniai „kadrai" galėjo remti šį reikalą. Prisiminkime „Karedą", kuri iširo ir liko tik vienas Kančelskis".
R. Urnikas: „Dabar su futbolu yra kažkokia netvarka"
Anot futbolo veterano, sportinę karjerą pradėjusio bokso ringe, dabar jaunimas – labai išlepintas gyvenimo: „Į varžybas važiuodavome atvirose mašinose lyjant lietui, o dabar futbolininkai keliauja patogiais autobusais. Įsivaizduokime, kas būtų, jei juos susodintų taip, kaip mus. Turbūt jie visai nežaistų futbolo", - šmaikštavo Romualdas Urnikas.
Garbaus amžiaus vyriškis, futbolui atidavęs 35-erius savo gyvenimo metus, paantrino Adomui Klimavičiui ir sakė, jog jaunimas nieko doro nenuveikia, o reikalauja pinigų: „Ar jis vertas tų pinigų? Man atrodo, kad dabar su futbolu yra kažkokia netvarka. Mes žaisdavome be geriausių aikščių... bet su nepalaužiamu noru laimėti. Už miestą, už Lietuvą. Kažkada tai buvo didelė garbė. Šiandien matau norą žaisti tik tada, kai tūkstantinė minia ar mokami geri pinigai. Treneriai keičiasi per sezoną du–tris kartus. Kur tai matyta? Kad ir Valdas Ivanauskas. Atrodo, šių metų „Šiaulių" sezonas baigtas gražiai, o klubui jo nebereikia, ar kas ten yra... Neranda pinigų, ar jis pakėlė savo kainą..."
Nori „karaliauti"? Turėk pinigų
Paklaustas apie futbole klestinčią korupciją, nuo trylikos metų futbolą žaidęs Romualdas Urnikas, savo „sąskaitose“ turintis ir šalies bokso čempiono titulą, buvo atviras: „Korupcija sporte – ne naujiena. Ji čia įleido šaknis. Nereikia čia sukti kalbų ir muštis į krūtinę, kad esi kitoks. Mes praėjome per visą šį reikalą. Žinote, jei tu to nedarysi, tau tą padarys kiti. Kaip apsiginti? Daryti tą patį". Vienas gyvas „Elnio" komandos, penkiolika metų Lietuvoje diktavusios sąlygas, atstovas neslėpė, jog dabar „Šiauliams", norint „karaliauti" Lietuvos futbolo olimpe, reikia turėti labai daug pinigų.
Anksčiau su veteranais kiekvieną ketvirtadienį į stadioną skubėdavęs, o vėliau ir pirtelėje pasikaitindavęs Romualdas Urnikas sako pastebėjęs skirtingą dabartinių ir ankstesnių futbolo atstovų požiūrį: „Lietuvos futbolas užaugo ant akmenų, mes aikščių neturėdavome, treniruodavomės Juliaus Janonio gimnazijos stadione ir žaisdavome purve ligi čiurnų, „Elnias" treniruodavosi nuo dvyliktos valandos nakties, o aštuntą žaidėjai stovėdavo darbe prie staklių. Antrą grįždavai, pavalgydavai, kokią ketvirtą užmigdavai. Taip kūrėsi ir augo žaidėjai, o dabar – pristatyta maniežų, svarstoma, kokias sąlygas žaidėjams sukurti, kokią mašiną kam duoti. Ne taip viskas turėtų būti, bet visi žiūri savaip... Gaila, kad nebuvote tuo laikotarpiu, būtumėte pamačiusi daug „gražių“ dalykų..."
Č. Kančelskis: „Šiauliuose" netrūksta tokių, kurie vaidina, jog yra viską pasiekę"
Talentu Romualdo Urniko vadinamas 61-erių Česlovas Kančelskis - kitas futbolo veteranas, sakantis, kad pinigai gadina jaunąją futbolo kartą.
„Nesakyčiau, kad dabar futbolas žemo lygio, tačiau jis – kitoks. Dabar viską lemia materialinė gerovė. Kai kurie per daug tai sureikšmina. Žinoma, yra ir tokių, kurie treniruojasi iš pašaukimo, nori pasiekti kažko daugiau. „Šiauliuose" netrūksta tokių, kurie vaidina, jog yra viską pasiekę. Nors iki to lygio jiems dar reikia dirbti ir dirbti. Kai mes žaidėme, neturėjome jokių kitų pramogų, tik futbolą. Dėl to visą energiją ten ir išliedavome. Prisimenu, kai prieš 51-erius metus pradėjau lankyti Šiaulių miesto sporto mokyklos futbolo sekciją, čia buvo tik vienas treneris – Pijus Paukštis".
Po penkerių metų, 1965-aisiais, Česlovas Kančelskis buvo pakviestas į Šiaulių „Statybininko" komandą, kurios sudėtyje kitais metais užėmę antrąją vietą Lietuvos futbolo čempionate. Vėliau, nuo 1968 metų, žaidė Vilniaus „Žalgirio", uostamiesčio „Atlanto" ir Rusijos Smolensko „Iskros" meistrų komandose. 1974-aisiais kartu su „Statybininku" tapo Lietuvos „Tiesos" taurės laimėtoju, o po trejų metų - Lietuvos futbolo čempionu, o 1987-aisiais - Lietuvos futbolo čempionato sidabro medalio laimėtoju.
Futbolo meistras juokiasi, kad sūnums - „Šiaulių" antrosios komandos treneriui Deiviui Kančelskiui bei Tomui, daugkartiniui šalies čempionui, vilkinčiam geltonai juodai dryžuotus mūsų miesto futbolo vienuolikės marškinėlius, patarimų neduoda: „Apie futbolą kalbamės, tačiau jie patys sugeba nuspręsti, kaip ir ką daryti".
Kai kurie žaidėjai tiesiog plaukia pasroviui
Futbolo veteranui pritarė ir rugpjūčio 14-ąją prie „Šiaulių" komandos vairo stojęs bei iki sezono pabaigos jį savo rankose laikęs Valdas Ivanauskas: „Tas nuosmukis yra ne tik „Šiaulių", bet ir kitų miestų. Tai – natūralus gyvenimo procesas. Tarybiniais laikais stengėmės kabintis į kiekvieną šansą. Futbolas buvo vienas iš jų, o dabar viskas yra kitaip. Žaidėjai šiuo metu turi pasirinkimą, kurio mes neturėjome. Liūdina, kad dabar jie yra patenkinti tuo, ką turi ir plaukia pasroviui. Retas žaidėjas turi kažkokį užsibrėžtą tikslą. Jaunimas – išlepintas gyvenimo".
Paklaustas, ar kada nors pasieksime tokį lygį, kokį futbolo legenda matė žaisdamas svetur, Valdas Ivanauskas neslėpė: „Realybės mažai... Nėra kvalifikuotų specialistų. Ypač – vaikų, jaunių futbole. Žmonės, patenkinti savo darbo vieta, per ilgai joje užsisėdi. Nenoriu kritikuoti kolegų, tačiau matau, kad jiems to užtenka. Kiekvienam aišku, kad vaikams tai trukdo tobulėti, nes jiems reikalingos naujovės, kurių nesimato jau kokius penkerius metus. Kol nebus postūmio šioje vietoje, duobėje liksime dar ilgam".
Savo ateities planų bei klubų, iš kurių sulaukė pasiūlymų, Valdas Ivanauskas neįvardijo: „Kad neužsisėdėsiu be darbo – aišku. Turiu realių planų, tačiau kol kas nenoriu nieko dar sakyti".
Aušra LAURINKIENĖ
