Daugkartinė Lietuvos ir pasaulio sportinių šokių čempionė Edita Daniūtė-Vasiliauskienė (31), dar visai neseniai savo griežtais komentarais variusi siaubą šokių projekto dalyviams, iš televizijos eterio nesitrauks. Jau greitai moteris išmėgins save naujame amplua – dalyvaus dainų projekte. Tiesa, prie dainuojančių Lietuvos garsenybių ji prisijungs kiek vėliau: tarp Italijos ir Lietuvos nuolat skraidanti kartu su šokių partneriu Mirko Gozzoli E.Daniūtė ruošiasi pačiai akščiausiai karjeros viršūnei – pasauliniam profesionalų sportinių šokių čempionatui.
Kiek dar profesionaliai šoksite?
Konkrečių planų nėra. Kadangi abu su Mirko esame tėvai, šokio srityje gyvename šia diena. Kaip bus, taip. Kol pavyksta suderinti darbą ir namus, tai tęsiasi.
Bet padėtis gana skausminga - nematote savo vaiko...
Sunku. Kartais atrodo, kad nebegaliu daugiau taip plėšytis... Bet per šias Kalėdas ilgiau pabuvau su šeima ir man palengvėjo – atsirado jėgų. Manau, kiekviena dirbanti motina patiria diskomfortą, nes norisi ir su vaiku daugiau laiko praleisti, ir atsidėti karjerai. Guodžiuosi, kad ne aš pirma, ne aš - paskutinė.
Ar norėtumėte turėti daugiau vaikų?
Ne. Mudu su vyru esame labai patenkinti turėdami vieną vaiką – gal kad abu esame karjeros žmonės. Džiaugiamės savo vaiku ir jį mylime, bet poreikio turėti antro nėra. Gal Evita bus egoistė, bet nemanau, kad kažkiek egoizmo ar lepinimo kam nors smarkiai pakenkė. Ir taip to dėmesio vaikui mažai...
Edita Daniūtė (nuotr. ELTA)
O jei vyras paskelbtų ultimatumą: arba šeima, arba šokiai?
Jis to nedaro. O kadangi neatsiduriu tokioje situacijoje, tai ir spręsti nereikia.
Kokį didžiausią sportinį tikslą esate išsikėlusi?
Ateinantį rudenį laimėti pasaulio profesionalų čempionatą. Kai baigsiu sportinę karjerą, didžiausias mano tikslas bus savo įkurtoje mokykloje ugdyti kitą pasaulio čempionų kartą.
Ar tokio lygio čempionatuose už pirmas vietas skiriami piniginiai prizai?
Ne. Pagrindinis prizas yra prestižas, kuris labai svarbus ateičiai – teisėjos, trenerės darbui. Iš tikrųjų aš jau dabar, iškovojusi Europos profesionalų čempionate pirmą vietą, jaučiuosi labai gerai. Nes man buvo sakoma, kad pagimdžiusi vaiką moteris retai kada besugrįžta į aukščiausią lygą...
Pateisinote savo vardą - graikiškai Edita reiškia kovą ir turtą. O kas yra didžiausias jūsų turtas?
Dukra Evita.
Šokate su italu ir atstovaujate Italijai - ar nekankina tautinės ambicijos?
Pradžioje mėginau kalbėtis su Mirko, kad jis atstovautų Lietuvai. Bet Mirko nesutiko. Jo, kaip šokėjo, reitingai labai aukšti – negalėjau diktuoti savo sąlygų.
Edita Daniūtė (nuotr. ELTA)
O kodėl nešokote su lietuviu?
Nebuvo mano lygio partnerio. Ne tik Lietuvoje – visoje Europoje, kai ieškojau šokių partnerio, man tiko 3 žmonės. Nes, kaip ir kiekvienoje srityje, pačioje jos viršūnėje žmonių nėra daug. Be to, turi tikti ūgis, svoris...
Kuo, daug laiko praleisdama Italijoje, supanašėjote su pietiečiais?
Niekuo. Tiesa, vyras neseniai juokdamasis sakė, kad kalbėdama gestikuliuoju rankomis taip, kaip tai daro italai. (Juokiasi.)
Ko, gyvendama Italijoje, pasiilgstate Lietuvoje?
Savo vaiko, vyro ir juodos duonos. O šiaip prie vietos aš neprisirišu. Manau, galėčiau gyventi bet kokioje šalyje.
Kokie trys didžiausi Italijos pranašumai?
Klimatas, skanus maistas ir besišypsantys žmonės.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Tikrinu feisbuką arba atsakinėju į elektroninius laiškus – šis darbas yra nepabaigiamas. Ir labai mėgstu skaityti knygas – be knygos, tiksliau, be dviejų, iš Lietuvos neišskrendu. Patiko neseniai perskaitytas Agatos Kristi (Agata Christie) romanas „Dukra yra dukra“.
Edita Daniūtė (nuotr. ELTA)
Kaip italai vyrai reaguoja į šviesiaplaukę lietuvaitę?
Labai gerai. Kai paskutinį kartą buvau išėjusi pasivaikščioti viena, sulaukiau daug komplimentų. Italijoje vyrų rodomas dėmesys yra pozityvus, malonus. Agresyvaus, bjauraus, įkyraus priekabiavimo kaip, pavyzdžiui, Turkijoje Italijoje nėra.
Kuo italai vyrai skiriasi nuo mūsiškių?
Italai labai susitvarkę, pasipuošę, jie paiso mados. O Lietuvoje vyrai labai apsileidžia, ypač – verslininkai, kai jau nusprendžia, kad ne išvaizda svarbiausia, o kuo labiau pripildyti kišenę. Ypač po 30-ies. Aišku, dabar įsigysiu priešų taip pasakiusi, bet Lietuvoje gražus, susitvarkęs vyras yra retenybė. O mūsų moterys, palyginti su italėmis ir nepaisant to, kad Italija – mados sostinė, atrodo nerealiai! Kas antra Lietuvoje yra nuostabaus grožio.
Vadinasi, tie lietuviai, kurių moterys taip gerai atrodo, yra geri... Tokia išvada. Patys apsileidę, bet moterys švyti. Tai nežinau... Mano šokių partneriai užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, sako, kad neturi kur akių padėti – tokios gražios yra lietuvaitės.
Kokį širdžiai mielą, namus primenantį daiktą dedatės į lagaminą ir vežatės į užsienį?
Jokio. Dėl pasirodymams reikalingų suknelių mano lagaminai visada sveria per daug ir joks papildomas daiktas niekur nevažiuoja...
Kaip sutariate su buitimi?
Aš iš viso nemoku tvarkytis. Nuo aštuoniolikos metų, kai pradėjau gyventi viena, ateina namų tvarkytoja. Su buitimi visai nedraugauju – tik su skalbimo mašina. (Juokiasi.) Turiu tokią nesveiką ligą – grįžusi namo viską nusirengiu ir iš karto metu skalbti. Ir su Evitos drabužiais darau taip pat. Tiesa, nemėgstu plauti grindų ar lyginti, bet man patinka gaminti maistą
.Koks firminis jūsų patiekalas?
Gal kiniška vištiena... Taip pat draugai giria mano salotas su fetos sūriu.
Kokį jūsų bruožą suformavo pasirinkta šokėjos profesija?
Didėja valdingumas. Mokydamas, teisėjaudamas pripranti būti autoritetu, kad tavęs klauso... Sakyčiau, labai nemoteriška savybė, nes juk moteris turi būti švelni, nuolaidi... Bent jau taip rašoma tose psichologinėse knygelėse, kurias kartais paskaitau...
Kaip reaguojate į kritiką?
Negaliu jos pakęsti. Man labiau patinka žmonės, kurie šypsosi ir meluoja, pataikauja, negu tie, kurie sako galbūt teisybę, bet nemalonią.
O kaip reaguojate į komplimentus?
Visada prašom. (Juokiasi.) Man visiškai nesvarbu – ar jie tikri, ar ne. Gyvenime ir taip per daug liūdnų dalykų, todėl komplimentus girdėti kur kas maloniau.
Esate kaimo ar miesto žmogus?
Miesto. Galiu pasiaukoti dėl šeimos ir nuvažiuoti į gamtą, bet aš negaliu pakęsti visokių turistinių žygių ir uodų, o pastaruoju metu ir ežere maudytis nepatinka – man tai atrodo nehigieniška... Aš esu absoliučiai miesto žmogus. Man reikia vonios ir kad viskas būtų tvarkingai. Turistinis žygis man ne poilsis, o tragedija.
Nėra poreikio ryte po nuosavą žolę pabraidyti?
Ne. Tik aplinką dar papildomai reikėtų tvarkyti...
Be kokio maisto neišgyventumėte?
Išgyvenčiau. Kuo to maisto mažiau, tuo geriau. (Juokiasi.) Figūrai tik pliusas.
Be ko gyvenimas nemielas?
Be sveikatos – savo ir artimųjų.
Kokių talentų jaučiatės turinti, be šokio?
Mėginsiu dainuoti viename televizijos dainų projekte. Matysime, ar turiu dar vieną talentą. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą – grojau fortepijonu. Nors dainuoti nemėgau ir man nėra sakę, kad turiu gerą balsą...
Autorė Elena Nikonovaitė
