REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Su LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja Palmira Galkontaite pokalbį pradėjome nuo gerumo. Tiesiog toks laikas. Praėjusios Velykos, Motinos diena, gerumo, padėkos, labdaros laidos per televizijas. Ir Palmiros laida, gyvuojanti jau dvyliktus metus, visur ieškanti gėrio.

REKLAMA
REKLAMA

Paskui jau moteriškai... Apie vaikus, metus, jaunatviškumo paslaptis. Sugrįžome prie to, nuo ko ir pradėjome. „Tik gerumas ir meilė neleidžia mums be laiko pasenti“, - įsitikinusi Palmira.

REKLAMA

Šiandien dažniau kalbame apie susvetimėjimą, krizę, vertybių krizę nei apie gerumą.  Jūsų rengiama laida, pavadinsiu ją gerumo laida, gyvuoja jau dvyliktus metus.  Laida „Ačiū, kad esi“ – trejus.  Ar pasikeitė kažkas per dvylika metų, per trejus paskutinius keičiasi ? Ar iš tiesų mes tampame kitokie- nejautrūs, abejingi kito skausmui, pikti, tik savimi besirūpinantys?

Nemanau, kad tapome mažiau jautrūs. Matome tai, ką norime matyti. Jeigu viduje - nepasitikėjimas, neigimas, tai jį matysime ir kituose. Skeptiškai vertinsime bet kokią gerą iniciatyvą. Aš susiduriu su daugybe labai gražių, jautrių poelgių. Paprastų žmonių, niekieno neįpareigotų. Žmonių, kurie sutrinka, suglumsta ir tarsi susigėsta, kai jiems dėkoji. Kaip sutriko viena laidos „Ačiū, kad esi“ herojė, penkiolika metų besirūpinanti žuvusio bendrakursio motina, – Negi už tai reikia dėkoti? Stebiu, kaip tokiems kaip ji nepatogu priimti padėkas. Ir suprantu juos. Juk elgiasi taip ne tam, kad jiems už tai dėkotų. O dėl to, kad kitaip negalėtų. Negerbtų savęs. Todėl dažnas, aš taip pat, priimdamas padėką, jaučiasi it susikeitę vietomis. Tai ne jis man, o aš jam turėčiau dėkoti. Už tai, kad leidžia man jaustis gerai, prasmingai.

REKLAMA
REKLAMA

Taip visada buvo ir taip visada bus, kol gyvens žmogus. Visais laikais. Manau, kad gerumas ir meilė – tai ir yra tos amžinos, išliekančios ir nemarios vertybės. Amžina jų grandininė reakcija ir yra tai, ką vertiname kaip evoliuciją. Antraip jau seniai žmonija išmirtų arba mutuotų į visai kitus padarus.

 

Jūsų laidą kai kas kaltina sentimentalumu. Ką apie tai manote?

Nieko nemanau. Taip, dažnai – sentimentali. Vadinasi, tokie ir esame. Ir kas tame blogo? Kaltinti galima būtų tarkim serialą, sukurtą veikalą. Kad dirbtina, kad netikra, kad perspausta. Bet mes nieko nekuriame. Mes tiesiog papasakojame  ir parodome tai, ką matome. Neįsivaizduoju, kaip parodyti dešimtmečius išskirtų seserų (motinos ir sūnaus, dukros, brolių, buvusių likimo draugų ir pan.) susitikimą ne sentimentaliai. Daryti dublius, kol jiems įkyrės? Kol jie natūraliai kvatosis, o ne brauks ašaras?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Niekada nebuvo noro keisti laidą, darbą?

Šimtus kartų buvo ir dabar yra. Tačiau nutinka taip, kad laida ir darbai tarsi patys mane pasirenka, patys įtraukia. Jau po „Nakvišos“ (1993 – 1999) m. LTV televizijos laida) neketinau daugiau kojos kelti į televiziją. Nenorėjau nieko girdėti apie jokius televizinius projektus. Tačiau vos išgirdusi apie tokią keistą laidą, kurioje vieni ieško ar atsiprašo kitų, akimirksniu pasakiau „taip.“  Tebesu tame. Pykstu, kad tebesu. Džiaugiuosi. Erzinuosi. Ir vis guodžiuosi, na, kai bus šešiasdešimt, va, išeisiu į pensiją, ir tada gyvensiu...

REKLAMA

Jūsų vyras Egidijus Knispelis paliko „...Paieškų tarnybą“ . Žiūrite vienas kito laidas, vertinate?

Egidijaus metų darbo ataskaitą (dokumentinių 10- 12 apybraižų ciklą „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“) LNK rodo vasarą. Tada dažniausiai būnu kaime, kur mano senas televizorius labai prastai rodo LNK. Todėl išties ne visas jo apybraižas esu mačiusi. Dar mažiau mano rengiamų laidų yra matęs jis. Mes išvis retai žiūrime televizijų programas. Didysis mūsų namų televizorius labiau yra skirtas filmams.

Ką tik praėjo motinos diena? Kokią prasmę Jums ši diena turi?

Jokios. Turiu galvoje būtent tą dieną. Na, pasveikina vaikai mane. Malonu. Aš pasveikinu savo mamą. Jai taip pat malonu. Tačiau mama – tai ne proginis reikalas. Mano mamai reikia manęs ne tik pirmąjį gegužės sekmadienį. Ir man reikia mano vaikų ne tik tada. Štai sueina jie visi pietų eilinį sekmadienį – sėdi, kemša į abu žandus, giria, kad skanu, nepiktai traukia vienas kitą per dantį. Aš laiminga. Žiūriu į juos ir jaučiuosi tokia mama. ..Mama, turinti tuos keturis nuostabius vaikus.

REKLAMA

Prisiminkite kelių pastarųjų metų svarbiausius įvykius Jūsų gyvenime. Kuo šiandien gyvenate?

Pastarieji metai – tai kiek? Dveji, treji? Jeigu treji – tai mano perėjimas į LTV. Kita patirtis, kiti iššūkiai, kita realybė. Sūnus (trečias iš eilės vaikas) baigė vidurinę, įstojo į VGTU, dukra (antras vaikas iš eilės) – į doktorantūrą, pirmagimis – regis pagaliau susirado savo gyvenimo moterį, pagrandukas jaunėlis (ketvirtas iš eilės) pagaliau išmoko apsieiti be auklės.

O aš? Rašau knygą apie „Atleisk“ – Nacionalinę paieškų tarnybą. Prieš savaitę oficialiai įsteigiau labdaros paramos fondą „Tebūnie šeima“, galintį teikti kompleksinę pagalbą šeimoms, kurios pačios nepajėgia susitvarkyti su jas užgriuvusiomis problemomis, kuriu naujų laidų projektus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Greitai bus metai, kai atšventėte penkiasdešimtmetį. Ką tai reiškia, dirbant televizijoje? Įpareigoja? Verčia dažniau žvilgtelėti į veidrodį?

Tai šiaip daug ką reiškia. Juk nugyventa daugiau nei liko. Savaime verčia susimąstyti, ką padarei, ko pasiekei. O televizijoje? Štai lekiu vakar dešimtą kartą aukštyn į ketvirtą aukštą ir žemyn į pirmą, skubu ilgais LTV koridoriais į montažinę, dūstu ir mintyse plūstuos: “ Velnias, man juk jau penkiasdešimt, ar tai mano amžiuje taip lakstyti?“ O ką jau kalbėti apie įrašus, kai turi dar ir atrodyti. Bent jau pakenčiamai.  Tada galvoju apie ramesnį, mažiau įtemptą darbą. Į kurį galėčiau, regis, ateiti bet kokia. „Tai kodėl net eidama į turgų pasidažai lūpas?“, - klausia manęs draugė. Ir suprantu, kad jau niekada, niekada, ką bedirbčiau neleisčiau sau būti bet kokia. O gal tada, kai būsiu pensijoje?

REKLAMA

Daug kas sako, kad Palmira Galkontaitė iš viso nesensta ir nesikeičia. Kokia tos jaunystės paslaptis?

Norėčiau save matyti tų kitų akimis. Išties negaliu varyti Dievo į medį ir skųstis savo išvaizda. Nors anaiptol ne viskas man savyje patinka. Štai stovim vieną rytą mudu su Egidijum prie skirtingų veidrodžių. „Va, dar kiek plaukų išsipešė“,- girdžiu jį iš vonios. – Joks šampūnas nepadeda, kai imi plikti.“ O aš žiūriu į save profiliu ir sakau: „Ar kas galėtų pagalvoti, kad prieš trisdešimt metų vos sutilpdavau į ketvirto dydžio liemenėlę?“ „O yra tokių, kas tai prisimena“,- nuoširdžiai susidomi Egidijus.

REKLAMA

Nieko nepakeisi. Viskas ilgainiui susidėvi. Viskas sensta. Priimu tai kaip natūralų, neišvengiamą dalyką, kurio nepakeisiu. Tačiau kol gyveni, negali pasiduoti, susitaikyti, apsileisti. Šiaip keliuosi anksti. Atsikeliu pusvalandžiu anksčiau, vien tam, kad spėčiau padaryti mankštą. Jeigu jos nepadarau, visą dieną man tarsi kažko trūksta, jaučiuosiu it vieno kaulo. Nerangi, apsunkusi.

Jau sakiau, kad labiausiai nemėgstu trijų „per“: persivalgymo, persigėrimo, persirūkimo. Mėgstu ir pavalgyti, ir išgerti, ir parūkyti. Bet ne per daug, kad kitą rytą nejausčiau apsunkusio skrandžio, svaigstančios galvos ar virpančios širdies. Gal todėl nepriauginu beviltiško svorio. O šiaip manau, kad viską lemia genai. Esu atsigimusi į mamos giminę. Mamai šią vasarą bus aštuoniasdešimt, bet retas galėtų nuspėti jos amžių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau, jeigu atvirai, nesumenkindama išorės, manau, kad anaiptol ne ji yra žmogaus laimingumo ar nelaimingumo priežastis. Kas apskritai yra ta išorė? Mano draugė yra iš tų, apie kurias sakoma - kiek pastačius, tiek paritus,-  vyrui, su kuriuo vakar atšventė 35 vedybų metines, tebėra gražiausia. Ir ką? O gi tai, kad tokia ir jaučiasi. Kita, dešimčia metų už mane vyresnė draugė, nuolat keliaujanti, bet tas keliones slepianti nuo savo, skirtingose šalyse gyvenančių, meilužių, beveik jiems nemeluoja, kai sako, jog yra ... keturiasdešimties. Nes jos biologinis amžius galbūt tėra svarbus juristams, statistams.

Va, ir vėl grįžtam prie to, nuo ko pradėjom. Prie gėrio ir meilės. Su jais nepasensi. Kad ir kiek skaičiukų prabėgtų nuo tavo gimimo. „Kol gyvi“,- sakydavo mano režisierius Anupras ( dabar – įkopęs į devintą dešimtį) – tol bus ir pavasariai.“

 

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų