Dėl uždarytų kelių važinėdami ratais kvadratais vėl per Dunediną važiavome link Arthur's Pass/ Artūro perėjos, pro kurią mūsų kompasas suko link Franz Josef ledyno ir Vakarų kranto link Šiaurinės salos.
Arthur's pass kalnai ir kloniai
Judėdami link vienos iš aukščiausių perėjų pietinėje saloje jautėme, kad mūsų blue bird pakirptais sparnais, nes ne tai kad skridom, bet pukšėjom į stačius kelio kalnus. Norėjom daryti totalizatorių, ar vėžlys aplenktų mūsų mėlynąjį paukštį, bet bėda, niekur neradom vėžlio. Kuo labiau artėjom link perėjos, tuo neįveikiamesni kalnai darėsi, tačiau vaizdai vis gražėjo. Tolumoje matėsi keliai, kurie veda tik iki kalno, o toliau turbūt kopiama pėsčiomis. Rudai pilkos uolienos spindėjo saulėje ir vingiuojantis kylantis į viršų kelias atrodė lyg ant kalnų saulėje besišildantis milžiniškas gyvačiokas. Keliui įvingiavus į pavėsį sudariusią augalijos tankmę pakelėse dunksojo tirpstančios sniego krūvos, primenančios apie prieš porą dienų praūžusią sniego audrą, privertusią uždaryti ir šios perėjos kelią. Arthur's perėjoje įsikūręs miestelis skendėjo sniege, nors matėsi, kad jis gerokai aptirpęs, bet namų stogai ir gėlėti kiemai skelbė žiemą. Miestelis įsikūręs abipus pagrindinio kelio, vedančio per siaurą perėją, atrodė visai gyvas ir gražiai sutvarkytas. Įsprausti tarp aukštų kalnų siaurame plote namai atrodė tokie nykštukiniai, kad atrodė lyg patekome į Guliverio pasaulį.
Arthuro Passo ir Franzo Josefo ledynas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Iš miestelio vingiuojantis kelias buvo šlapias ir slidus nuo kalnų šlaituose augančių augalų varveklių tirpimo. Paparčių ir kitų augalų lapai įkalinti varvekliuose atrodė lyg stikliniai suvenyrai po truputį nuo saulės ir šilumos išlaisvinantys gyvybę iš šalčio gniaužtų. Sustoję apžvalgos aikštelėje tolėliau nuo miestelio susilaukėme įkyrių draugų – kalnų papūgų kea. Kaip įmanydamos bandė skristi į automobilį ieškoti maisto, snapu beldė į langą ir tupėdamos ant veidrodėlio plasnojo sparnais reikalaudamos gabalėlio čipso. Turistų nuolat maitinamos visai nebijančios žmonių kea papūgos turbūt net nebando ieškot maisto gamtoje, o ir gyvena apžvalgos aikštelėje laukdamos kąsnio iš atvykstančio žmogaus. Liūdna, kaip kartais neatsakingai dėl nuotraukos ar tiesiog gražaus fakto, kad laikėme ar maitinome papūgą ar kitą gyvūną, prisidedame prie gyvūnų nykimo.
Arthuro Passo ir Franzo Josefo ledynas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Franzo Josefo ledynas
Palei jūrą judėjome link Franz Josef ledyno – arčiausiai šalia vandenyno esančio ledyno pasaulyje. Norėjom išvysti tą šviesiai žydrą spalvą ir didelį ledo luitą su iš jo tekančiu vandeniu. Gal per daug tikėjomės, o gal per daug nuotraukų prisižiūrėję apie ant ledyno vaikščiojančias ekspedicijas, kiek nusivylėm. Ledyną matėm iš ganėtinai toli, jo paviršius buvo pilkas nuo užteršto oro, tačiau vis tiek matėm galą jo liežuvio, kurio galiukas spindėjo šviesiai žydra spalva. J Ledyno apačioje buvo didelė ola, iš kurios tekėjo vandens upė, kartais taip išplatėjanti, kad užtvindo visą platų slėnį, kuris dabar atrodė tik kaip didelė akmenų plynė.
Arthuro Passo ir Franzo Josefo ledynas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Potvyniai šioje dalyje taip pat labai dažnas atvejis ir dėl jų grėsmės dažnai uždaromi pasivaikščiojimo takai, leidžiantys stebėti ledyną iš viršaus. Nepavyko ir mums išvysti ledyno iš viršaus – takai dėl potvynių uždaryti, todėl teko tenkintis tik aplinkiniais pasivaikščiojimo maršrutais, kurie buvo ne ką prastesni ir tikrai labai vaizdingi. Sutikti žmonės, buvę prie ledyno prieš penkerius metus, pasakojo, kad Franz Josef labai stipriai sumažėjęs, taigi pasaulinis atšilimas kišą savo koją ir į Franz Josef ratus... tie patys žmonės pasakojo, kad imant turą, kur tave skraidina sraigtasparniu ir paskui išleidžia pasivaikščioti ledyno viršuje, susidaro visai kitoks vaizdas apie arčiausiai vandenyno esantį ledo klodą.
Arthuro Passo ir Franzo Josefo ledynas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Mes guosdamiesi tuo, kad gal Pietų Amerikoje dar matysim ne vieną ledyną, kur ir planuojam jais pakopinėti, savo mėlynuoju paukščiu judėjome toliau į gražųjį Vakarų Krantą, už nugaros palikdami turistinį miestelį su jo siūlomom galybe turistinių pramogų ant ledyno. Atsisveikinom ir su be galo žvaigždėtu dangumi, kurį ilgai stebėjome naktį, aiškiai matydami žvaigždynus ir skaičiuodami krentančius norus.
Vakarų krantas – pakrantės kelias
Saulės spinduliams marginant kelią vingiavom šalia vandenyno, kur statūs skardžiai ir bangų skalaujamos uolos rodė vandenyno galią, iš kitos pusės stūgsantys kalnai formavo akmeninę sieną, užtikrinančią vandenyno kelio pabaigą ir saugančią salą nuo vandens proveržių. Pamąstėm, kad tokioj vietoj turbūt jokie tsunamiai nebaisūs, jei slėpiesi už aukštų kalnų. JVandenyje stūgsančios vėjo ir vandens išgraužtos uolos glaudžia šimtus paukščių tingiai sklandančių ore ir laukiančių, kol juos šiltos oro masės nuleis arčiau susuktų lizdų bangų kaimynystėj. Bevažiuodami tarp vandens ir kalnų įspraustu keliu pasiekėm blynų akmenis (pancake stones), kur iš didelių tarsi blynai akmenų susiformavę kolonos, uolos, terasos ir tuneliai, kuriuose daužosi pasipiktinusios bangos, nerandančios kelio atgal iš akligatvių.
Arthuro Passo ir Franzo Josefo ledynas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Mokslininkai taip ir negali paaiškinti, kodėl būtent tokios formos uolos susiformavo šioje vietoje, kas tą lėmė ir prieš kiek tiksliai metų tai įvyko. Viena yra aišku, kad blynų formos uolų statiniai susiformavo nuo vėjo ir vandens erozijos, tik neaišku kaip. Gražus kelias pilnas besikeičiančių vaizdų, kerinčių akį ir verčiančių sustoti pasigrožėti bent akimirkai.
Patarimas ne vežimas
Pietinėje saloje reikia būti labai atidiems, kiek degalų yra automobilio bake, nes daugelyje vietų degalinių arba visai nėra (vidurinė Pietinės salos dalis) arba benzinas yra brangesnis kelis kartus (Te Anau, pakeliui į Te Anau, Vakarinis krantas ties ledynais). Pietinės salos šiaurėje Karamea miestelyje baigiasi kelias, kuriame yra paskutinė degalinė, kur vėliau nėra nei gyvos dvasios. Nors daugelyje vietų yra ženklai, įspėjantys, kad degalinės nebus tam tikrą skaičių kilometrų, raginantys atsakingiau įvertinti kelionei reikalingą degalų kiekį, visada geriau turėkite daugiau, kad nereiktų naktį laukti gelbėtojų.
Arthuro Passo ir Franzo Josefo ledynas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Gaminomės savo maistą arba mėgavomės gurmaniškais McDonalds ir Domino pizza Meatlovers picos skoniais. J Nepamiršdavom užsukti ledų ir papildyti ingridientus, reikalingus tradiciniam mūsų desertui – sumuštiniui su greifrutų ir apelsinų marmeladu ir žemės riešutų sviestu. J Gaminomės daug daržovių, kurios čia ganėtinai pigios, gėrėm šiltų arbatų ir šildėmės sriubomis.
Pinigai (1 USD – 1,1 Naujosios Zelandijos dolerio)
Keturvietė kabina kempinge „Franz Josef Holiday Top 10“ - 80 Naujosios Zelandijos dolerių
Transportas:
1 l benzino – 2,1 Naujosios Zelandijos dolerių
