Lietuviai dažnai akcentuoja, kad vienas svarbiausių mūsų kultūros bruožų pagarba tradicijoms ir archajiškų papročių išlaikymas, bet ar tikrai šiandienos švenčių tradicijos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurios buvo gajos, tarkime, prie šimtą metų?
Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcikevičienė kalbėdama apie šių dienų populiarius žiemos švenčių papročius ir tradicijas sakė: „Pats geriausiai išsilaikęs paprotys – Kūčių vakarienė. Tai vienintelė tradicija, kurios, kaip rodo prieš keletą metų atlikti tyrimai, laikosi 83 proc. tai rodo, kad kitos tokios svarbios šventės neturime.“
Į klausimą, kokios Kalėdų tradicijos tebėra svarbios šių dienų lietuviui, pašnekovė atsakė: „Daugelis papročių jau yra sunykę, nes paprotys svarbus tiek, kiek atspindi gyvenimo aktualijas ir neša tam tikrą naudą. Kad ir kaip bebūtų, žmogus yra egoistas ir palaiko paprotį tol, kol jis šiam tarnauja. Tie papročiai, kurie buvo susiję su žemės ūkio darbų pabaigtuvėmis, sezoniškumu, kai vieni žemdirbio metai baigėsi, kiti – prasideda, sunyko. Senaisiais papročiais buvo siektas, kad magiškas žiemos švenčių laikas paveiktų derlių, gyvulių vislumą, žmonių sveikatą ir pan.“
Tikima, kad išėjusiųjų vėlės lanko gyvuosius
Anot pašnekovės, išliko tik ta papročių dalis, kuri susijusi su šeimos ryšių stiprinimu, nes vis dar stengiamasi, kad prie stalo susėstų visa šeima: „Išliko tradicija susėsti vakarienės tuomet, kai pateka pirmoji žvaigždė, tiesiama ant stalo balta staltiesė ir stengiamasi net mieste, kad ant ant stalo atsirastų kuokštelis šieno. Vis dar ruošiama dvylika patiekalų ir laužiami kalėdaičiai, gyvas paprotys paragauti visų patiekalų ir nenukraustyti šventinio stalo. Tai rodo, kad visuomenėje tebegyvas tikėjimas, kad išėjusiųjų vėlės aplanko gyvuosius, kurie laukia, myli ir prisimena“, – kalbėjo moteris, patikindama, kad net ir šių dienų papročiuose esama tam tikro atgarsio senosios lietuvių kultūros ir jos dvasingumo.
N. Marcinkevičienės teigimu, dar vienas labai svarbus pasiruošimo Kūčių vakarienei momentas – tai fizinis ir dvasinis apsišvarinimas. „Prieš Kūčias būtinai reikėjo nusiprausti pirtyje. Vanotis žmonės nelabai turėjo laiko, bet stengdavosi pirtyje pabūti kuo ilgiau, buvo siekiama, kad žmogus būtų sveikas dvasia ir kūnu. Dar vienas labai gajus paprotys – sėdantis prie stalo pažvelgti į savo šešėlį: jie šešėlis normalus ir nosis savo vietoje, tuomet viskas bus gerai ir kitais metais žmogus bus sveikas, bet jei šešėlis „lūžtantis“ ar kitaip iškreiptas – gali sulaukti rimtų sveikatos problemų, o jei šešėlio nėra iš viso, tai būdavo pamąstymų, kad kitų metų jau nebepavyks sulaukti.“
Kūčių vakarienė – ritualinis padėkojimas
Kalbėdama apie Kūčių vakarienės patiekalų simboliką pašnekovė teigė, kad itin svarbus ant vakarienė stalo yra kisielius: „Spanguolė simbolizuoja gyvybę, juk šios uogos puikiai išsilaiko per visą žiemą ir gali būti renkamos pavasarį. Raudona spalva simbolizuoja sveikatą, turėjimą jėgų ištverti negandas, drąsą, tad spanguolių kisielius susijęs su sveikata.“
Specialistės teigimu, džiugu tai, kad Kūčių stalo patiekalų ruošimo tradicijos nėra labai pasikeitusios: „Žinoma, miestiečių stalui šiek tiek turėjo įtakos kitų kultūrų tradicijos, bet kaime gyvenantys žmonės išlaikė seniausius patiekalus. Vienas iš pačių tradiciškiausių – Kūčia, nuo kurios pavadinimą gavo vakarienė ir visa diena. Šis patiekalas buvo ruošiamas iš mažai apdirbtų javų, kviečių, miežių, žirnių ir pupų. Į šį patiekalą buvo dedama medaus. Šį valgį jau mažai kas gamina. Nyksta ir avižinis kisielius, nors sveikuoliams būtų labai naudinga susigrąžinti šį patiekalą ant savo stalo. Džiugu, kad aukštaičiai tebeverda kviečius, turime aguonapienį, kūčiukus.“
Pašnekovės teigimu, tradiciniai patiekalai ant Kūčių stalo gaminami iš to, kas buvo užauginta laukuose, daržuose ar surinkta iš miškų, būtent tai ir suteikė šiai vakarienei simbolinę prasmę, nes žmonės taip įprasmino savo ryšį su gamta, tai savotiškas ritualinis padėkojimas.
Ant lenkų stalo – alaus padažas
Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro specialistė Irena Višnevska, kalbėdama apie tautinių mažumų papročius sakė: „Mūsų dienomis Kalėdos krikščionių pasaulyje švenčiamos labai panašiai: puošiama eglutė, ruošiamos dovanos, lankomos šventinės pamaldos, šeima susirenka prie stalo vakarienei, giedamos giesmės. Lietuvoje gruodžio 25 d. Kalėdas švenčia katalikai (lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai) ir unitai (ukrainiečiai), o stačiatikiai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) ir sentikiai (rusai) sausio 7 d.“
Višnevskos teigimu, lenkai labai panašiai Kalėdas pažymi kaip ir lietuviai: „Gruodžio 24 d. vakare, sužibus danguje pirmai žvaigždei, visi susėda prie šventinio stalo. Yra paruošiama dvylika patiekalų. Visada paliekama viena tuščia lėkštė: anapus išėjusiems šeimos nariams. Tikima, juk jie aplanko namus Kūčių naktį. Mėsą, skirtingai nuo kitų šalių tradicijų, tikintieji lenkai valgo tik gruodžio 25 d. Taigi, Kūčių vakarą ant lenkų stalo puikuojasi žuvies patiekalai, alaus padažas, barščiai. Taip pat laužiamas kalėdaitis ir išdalinamas visiems šeimos nariams su palinkėjimais. Tikima, kad tai, kas nutiko Kūčių dieną, kartosis per visus ateinančius metus, todėl prieš susėsdami prie stalo suaugusieji stengiasi padirbėti, uždirbti šiek tiek pinigų, o vaikai mokosi, nes šio papročio laikymasis gali užtikrinti, kad kiti metai bus geri ir sėkmingi. Antrąją Kalėdų dieną po mišių žmonės mėto vieni į kitus avižas – tai paprotys, kuriuo linkima sočių, vaisingų ateinančių metų.
Svarbiausias patiekalas – košė iš grūdų su medumi
Anot pašnekovės, rusai prieš tradicines Kalėdas kalba specialias maldas, kartais net 39 dienas, iki pat sausio 6-osios – Kūčių vakaro, kuomet danguje užsižiebia pirmoji žvaigždė: „Patiekiama žuvis, barščiai, kopūstai, įdaryti sorų kruopomis, virti džiovinti vaisiai ir įvairūs kiti patiekalai. Kiekvienas jų simbolizuoja vieną iš 12 apaštalų. Tradicinis svarbiausias patiekalas – košė iš grūdų su medumi, kuri simbolizuoja viltį, laimę ir pasitenkinimą. Košė valgoma iš bendro indo. Toks veiksmas reiškia švenčiančių vienybę. Ant grindų yra patiesiamas šienas, kad ateinantys metai būtų derlingi, žmonės imituoja vištos kudakavimą, kad ateinančiais metais vištos dėtų daug kiaušinių. Kalėdų dieną, sausio 7-ąją, yra giedamos giesmės. Žmonės renkasi gražiai išpuoštose cerkvėse. Kalėdų dieną ant gausaus vaišių stalo yra patiekiama nemažai mėsos patiekalų – žąsis ir paršelis patys mėgstamiausi.“
Baltarusiai švenčia Kalėdas du kartus: priklausomai nuo to kokį tikėjimą išpažįsta katalikų ar stačiatikių, bei švenčia kelias dienas. „Pirmąjį vakarą, per Kūčias, valgoma pirmoji Didžioji Kutsia (avižų košė su medumi, aguonomis, riešutais ir razinomis), kuomet stalas dengiamas pasninko patiekalais. Namų šeimininkas turi pirmasis jos paragauti. Šios tradicinės košės šaukštas yra paliekamas ant atskiros lėkštės prie namo visai nakčiai. Senovėje tai buvo auka žiemos dievui. Antrąjį vakarą, prieš naujus metus, valgydavo Turtingą Kutsią: karaliaudavo sotieji mėsos patiekalai. Košė buvo gardinama spirgučiais. Per trečią, paskutiniąją Kutsią buvo griežtas pasninkas, košę virdavo vandeny, negardindavo. Tą dieną namų šeimininkas atlieka „Kalėdų užrašymą“: kreida kryžių ženklų žymi vartus ir durys“, – pasakojo specialistė.
Rugių pėde – protėvių dvasios, namų ir gėrio dievai
Kalbėdama apie Kalėdų tradicijas Sentikių bendruomenėje I. Višnevska teigė, kad 6 savaites prieš Kalėdas sentikiai pasninkauja, nevalgo nei mėsos, nei pieno produktų. „Kai visa katalikų bendruomenė Trijų Karalių švente užbaigia kalėdinį laikotarpį, visi sentikiai irgi baigia šešių savaičių pasninką. Jų Kūčių vakarienė sausio 6-osios vakarą būna kukli. Patiekalas – vienintelis: virti kviečiai su medumi. Kalėdų stalo vaišės gausesnės ir sotesnės: šaltiena, dešra, kotletai ir kiti mėsiški valgiai. Sentikiai į pamaldas ateina visai nieko nevalgę. Pagrindinėje maldos namų menėje moterys, būtinai ryšinčios skarelėmis, sėdosi kairėje pusėje, vyrai – dešinėje. Sugaudę varpai paragina pradėti pamaldas. Kryžiaus ženklu, ilgomis giedojimu senąja slavų kalba prasidėjo ilgos, iki pat ryto trukusios, pamaldos. Sausio 14 dieną, sentikiai švenčia Naujuosius metus.“
Anot pašnekovės, ukrainiečiai Kalėdoms pradeda ruoštis iš anksto: valomi namai, namiškiai stengdavosi apsirengti naujais drabužiais, perkami yra nauji indai. Kūčių vakarą, vadinamą Vilija, šeimininkas ir šeimininkė ruošdavo apeiginius patiekalus: kutja (rugių košė su medumi, riešutais ir aguonomis) ir var (gėrimas iš džiovintų vaisių). Patiekalų turėjo būti dvylika. Kalėdų rytą baigę dengti stalą šeimininkai atidarydavo namų, ūkinių pastatų, tvarto durys – tikima juk tą rytą į žemę ateiną derliaus, turtingumo dievas. Gyvuliai ir namiškiai apipilami stebuklingų aguonų gėrimų. Toliau ateidavo laikas į namus nešti Sviatki (Kalėdas). Šeimininkas su vyriausiu sūnumi atnešdavo Raj-diduh (paskutinę pėdą nuimta per rugiapjūtę). Buvo tikima juk jame gyvena protėvių dvasios, namų ir gėrio dievai. Kol jis stovėjo namie, iki sausio13 d., negalima buvo dirbti jokių darbų. Šventąjį vakarą visa šeima sėsdavo prie stalo: lankyti kitus namus tuomet buvo draudžiama.
Kalėdų būrimai ir kalėdavimo paprotys
Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro specialistės teigimu, Kalėdų ritualai Rytų Europoje yra glaudžiai susiję su pagoniškomis šventėmis. „Nuo neolito epochos europiečiai atlikdavo apeigas per žiemos saulėgrįža: kad šviesa nugalėtų tamsą. Ir mūsų dienomis, žmonės ne tik eina į bažnyčią, tačiau taip pat (patys to nežinodami) atlieka pagoniškos kilmės ritualus. Jų pagrindinė idėja yra žadinti saulę ir užtikrinti turtingą derlių. Visose Rytų Europos tautose yra paplitęs kalėdavimo paprotys. Grupės persirengusių-žmonių klajoja iš namų į namus, dainuodami ir giedodami – „kaliadki“, „ščadrouki“, „kolędy“. Baltarusijoje šį apeiga vadinama Važdziennia kazy (ožkos vedžiojimas), pagrindinis personažas yra kaza (ožka). Namų šeimininkas grupę giedotojų turėtų pavaišinti dešra, užkandžiais, saldumynais. Kalėdotųjų atėjimas lems namams laimė per sekančius metus. Lenkijoje (o taip pat tarp Lietuvos lenkų) labai paplitęs paprotys Herody. Tai yra per Kalėdas rodomas spektaklis vaizduojantis kūdikėlio Jėzaus gimimą ir Herodo norą ji sunaikinti. Herodo personažas yra stipriai šaržuojamas, spektaklyje būna daug juokingų momentų.“
Nuo seno Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą žmonės buria sau ateitį. Štai keli pašnekovės pateikti pavyzdžiai: reikia išeiti iš namų į sankryžą ir paklausyti kur šunys loja – iš ten bus kilusi tavo išrinktasis (išrinktoji); užmerkus akis apkabinti tvorą taip plačiai kaip gali – jai lentų skaičius porinis, lauk vestuvių; ištekėjusi moteris paslepia simbolinius daiktus po lėkštutėmis: gabalėlį duonos, žiedą, adatą ir kt. Jauni žmonės ateina vienas po kito ir išrenka sau vieną lėkštutę. Tas, kuris randa duonos bus turtingas, žiedas žada vestuves, adata – skausmą.
Įdomu tai, kad bažnyčia ilgus metus Kalėdų ritualus griežtai draudė, o šiuo metu jie lėtai atgaivinami, kiekviena tauta siekia atrasti savo kultūros savitumą.
