REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastarųjų metų technologijų pažanga neleidžia abejoti: kosmosas su visais jo neišsenkančiais turtais netrukus bus ranka pasiekiamas kone visiems – jei tik nekils karas dėl nuosavybės teisių į tas gėrybes.

REKLAMA
REKLAMA

Tyliose varžytuvėse dėl kosmoso dalyvauja ne tik kvaištelėję milijardieriai – mokslo entuziastai, bet ir valstybės. Didžiausias visų jų svajonių objektas ir svarbiausias tikslas yra Mėnulis, su jo dar neliestais įvairiausių naudingųjų iškasenų klodais. 2013-aisiais Mėnulio Vaivorykštės įlankoje turėtų nusileisti Kinijos mėnuleigis „Chang'e 3“. Greičiausiai beveik tuo pačiu metu kaip ir Indijos mėnuleigis „Chandrayaan-2“. O ir praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio lenktynių dėl Mėnulio dalyvės niekur nedingo: kitąmet JAV ruošiasi pasiųsti į kosmosą Mėnulio orbiterį, Rusija padeda indams organizuoti jų aparato nusileidimą Žemės palydove bei planuoja pati dar po metų padaryti tą patį.Europos kosminių skrydžių agentūra irgi nesnaudžia – ruošiasi nuosavo mėnuleigio nusileidimui Mėnulio pietiniame ašigalyje 2020 metais.

REKLAMA

Taigi galima drąsiai pasakyti, jog antrosios lenktynės dėl Mėnulio jau prasidėjo. Tik šįkart pagrindinis prizas yra ne jis pats, bet jo ištekliai: kas greičiau juos pasieks, greičiau suras, greičiau už kitus pareikš savo teises į juos ir iš to užsidirbs pasakiškus pinigus. Bet yra viena nedidelė problemėlė. Pasirodo, niekas tiksliai nežino, ar iš viso yra teisiškai įmanoma turėti kokios nors nuosavybės kosmose. Vieta, kur negalioja jokie įstatymai Teisininkai jau gerus keturiasdešimt metų diskutuoja dėl nuosavybės už mūsų planetos ribų koncepcijos. Gal šis klausimas liktų akademinis dar tiek pat dešimtmečių, jeigu ne spartus technologijų šuolis, dėl kurio Saulės sistemos išteklių eksploatavimas nėra fantastinių filmų siužetas. Deja, žmonėms, pradėjusiems lenktynes dėl kosmoso užkariavimo, nė nešovė į galvą, jog kada nors taps labai svarbu, kad ir toje beorėje erdvėje galiotų bent kokios įstatymų normos. Rezultatas – visiškas teisinis vakuumas.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip sako specialistai, jeigu šiandien tektų rašyti kosmoso teisės vadovėlį, dvidešimt jo puslapių užimtų faktai, šimtą aštuoniasdešimt – klaustukai. Tiek daug dalykų liko neaptarta, neapgalvota. Tačiau šitai labai greitai turės pasikeisti. Jau nebe tik valstybėms, bet ir privačioms komercinėms kompanijoms reiškiant pretenzijas į kosmosą, bent šiokia tokia teisinė struktūra tampa gyvybiškai svarbi. Šiuo metu vienintelis galiojantis „kosminis įstatymas“ yra Jungtinių Tautų 1967 metais sudaryta Tarptautinė kosmoso sutartis. Tai savotiška kosmoso „laisvių chartija, kuria remiantis ateityje greičiausiai ir bus kuriami visi kiti įstatymai. Bet šiame dokumente yra vienas labai įdomus kabliukas: jame teigiama, jog bet kokie teritoriniai ginčai dėl kosmoso negalimi, nes nė viena valstybė negali pasisavinti kosmoso erdvės ir dangaus kūnų. Apie individualius asmenis ir privačias kompanijas sutartyje nė žodžiu neužsimenama.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai kam ir Saulės negana Viena neapgalvota spraga Tarptautinėje kosmoso sutartyje reiškia, kad privati nuosavybė kosmose vis dėlto gali egzistuoti. Ir šio argumento įsikandęs laikosi amerikietis pramonininkas Denis Houpas. 1980-aisiais šis žmogus pareiškė savo teisę į visą Saulės sistemą ir ilgainiui užsidirbo milijonus internetu pardavinėdamas sklypus Mėnulyje, Marse ir Veneroje. Tiesa, D. Houpas ne vienas toks sumanus. Atsirado daug pasiryžusiųjų pasivaržyti su juo dėl teisės turėti Saulės sistemą. Vienas jų buvo verslininkas Gregas Nimicas, bandęs įrodyti savo teisę į asteroidą 433 Eos prieš jame 2001 metais nusileidžiant JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso tyrimų agentūros NASA zondui.

REKLAMA

„Noras kažką turėti – dalis žmogiškosios prigimties. Dar daugiau: tai neatsiejama gyvenimo dalis“, – tikina vienas nedaugelio kosmoso teisės specialistų pasaulyje Virgilius Popas, primenantis, kad net kai kurie paukščiai neatsilaiko prieš žvilgančius daiktus ir spalvotus akmenukus. „Tačiau reikšti pretenzijas į kažką yra ne tas pats, kas būti to kažko savininku“, – primena V. Popas. 2002 metais šis iš Rumunijos kilęs teisininkas juokais internete užregistravo Saulę kaip savo nuosavybę, o paskui taip pat nerimtai pagrasino paduoti į teismą tokius apie kosmosą svajojančius verslininkus, kaip D. Houpas ir G. Nimicas, už tai, kad jie naudojasi jo Saulės šviesa. Teisė – ypač nuosavybės – painus dalykas. Legaliai tam, kad taptum savininku, nepakanka vien tik pareikšti pretenzijas į norimą nuosavybę, – reikia ją dar ir užvaldyti. Norite asteroido? Nusiųskite į jį zondą, tada pareikškite savo teisę į šį kosminį kūną, ir jis bus jūsų. Bent jau žemėje tokie teisiniai triukai pasiteisina. Vien noro per mažai 1989 metais nuotolinio valdymo robotas iškovojo savo savininkams amerikiečiams teisę į jūroje išgelbėtą turtą.

REKLAMA

Nors jis buvo tarptautiniuose vandenyse, teismas nusprendė, jog nebuvo būtina prie jo pasiųsti žmones ar pažymėti jį savo šalies vėliava, kad perimtum savininko teises. Havajuose gyvenantis leidėjas Stivas Durstas norėtų tą patį pakartoti kosmose. Entuziastas dabar eina kryžiaus kelius, ieškodamas, kas paremtų jo privataus nusileidimo Mėnulyje aparato, pavadinto Tarptautine Mėnulio observatorija, projektą. S. Durstas turi sugalvojęs planą, kaip nuskraidinti tą aparatą į pietinį Mėnulio ašigalį, kur jis uždirbinės savo savininkui milijonus, atlikdamas mokslinius tyrimus bei teikdamas komunikacijos paslaugas kitiems Mėnulyje nusileisiantiems aparatams. Bet tai dar ne ta projekto dalis, kuria S. Durstas planuoja privilioti kuo daugiau pasiturinčių investuotojų. Jo kuriamas aparatas turės keturias nusileidimo atramas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ant kiekvienos jų apačios S. Durstas siūlo išraižyti rėmėjų inicialus. Kad kai aparatas nusileis Mėnulyje, šie įsispaustų biriose uolienose ir suteiktų teisę inicialų savininkui į akrą žemės aplinkui. Šis ploto matavimo vienetas pasirinktas ne atsitiktinai: Mėnulyje yra apie 10 mln. akrų plotų, neskaičiuojant kraterių šlaitų, taigi žemės teoriškai turėtų užtekti visiems žmonėms – Mėnulio užkariautojas nenori pasirodyti godus. Taigi dabar S. Durstas suka galvą, kaip geriau padaryti: ar ant kiekvienos aparato kojos išraižyti po vieno žmogaus inicialą – tai būtų paprasčiau, – ar po kelis.

REKLAMA

Visi trokšta savo pyrago kąsnio 1979 metais Jungtinių Tautų Organizacija patvirtino Mėnulio sutartį, užpildžiusią visas spragas Tolimojo kosmoso sutartyje ir uždraudusią teisę į privačią nuosavybę už Žemės ribų. Tačiau naudos iš jos buvo ir tebėra labai nedaug, mat nė viena iš kosminių skrydžių programas vykdančių valstybių šios sutarties neratifikavo, o ir iš kitų, „neskraidančiųjų“, vos kelios. Šiandien Mėnulio sutartis yra iš esmės ignoruojama. Bet kad ir kokia miglota, nuosavybės už Žemės ribų galimybė tampa kone pagrindiniu komercinių skrydžių į kosmosą varikliu ir jos svarba ateityje dar didės, nes investuotojai norės būti tikri, jog gaus kažką mainais už suteiktus milijonus. Tačiau kol kas vienintelis žmonių rasės atstovas yra neginčijamas ir teisėtas nuosavybės Mėnulyje savininkas. Tai Jungtinėje Karalystėje gimęs vaizdo žaidimų kūrėjas bei kosmoso turistas Ričardas Geriotas. 1993 metais jis aukcione nusipirko rusų nusileidimo aparatą „Luna 21“ ir mėnuleigį „Lunochod-2“, misijai pasibaigus taip ir likusius Mėnulyje.

REKLAMA

Pagal Tarptautinę kosmoso sutartį, žmogaus sukurti objektai suteikia teisę į nuosavybę, taigi R. Geriotas teoriškai gali pareikšti pretenzijas mažų mažiausiai į tą Mėnulio plotą, kuris yra po mėnuleigiu, o gal net ir į didesnę teritoriją. Ne šio pasaulio turtai Be to, yra ir dar vienas, galbūt net svarbiausias klausimas: ar yra kosmose ko nors, dėl ko būtų verta peštis? Na, bent jau vienas kosminis išteklius jau uždirba žemiškajai ekonomikai milijardus – tai geostacionari orbita. Tai taškas kosmose tiksliai virš Žemės pusiaujo, kur palydovai gali suktis lygiai tokiu pat greičiu kaip ir mūsų planeta, taigi susidaro iliuzija, jog jie stovi vienoje vietoje. Ši aplinkybė leidžia paprastai fiksuota antena palaikyti nuolatinį ryšį su palydovu. Tačiau patekti į šį didžiulę paklausą turintį geostacionarios orbitos klubą nėra taip lengva. Šį procesą reguliuoja Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga. Ir ji nepardavinėja plotų orbitoje kiekvienam palydovui – tiesiog paskirsto atskirus 0,1 laipsnio (maždaug 70 km pločio) „plyšius“. Tokia sistema sėkmingai veikia jau dešimtmečius tarsi įrodydama, jog nuosavybės teisė visiškai nereikalinga kokiai nors veiklai kosmose vykdyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aišku, tai nereiškia, kad nebuvo bandymų pasisavinti geostacionarią orbitą. 1976 metais kelios pusiaujo valstybės pasirašė vadinamąją Bogotos deklaraciją, kuria pareiškė, jog ši orbita yra jų nacionalinės oro erdvės dalis. Deja, nepusiaujinių valstybių reakcija į tokį dokumentą buvo skeptiška. Yra kosmose ir kitų išteklių, pavyzdžiui, iškasenų. Mėnulio paviršiaus plotas užima tiek pat kiek Šiaurės ir Pietų Amerikos kartu sudėjus. O po juo yra brangiųjų metalų klodai, įskaitant aliuminį, titaną, platiną ir kitus retus žemiškus elementus.

REKLAMA

„Apolono 17“ misijos astronautas Harisonas Šmitas mano, jog kosmose derėtų pradėti helio-3 – reto izotopo, leidžiančio vykdyti „švarias“ branduolines reakcijas, – gavybą. Žemėje helio-3 galima gauti tik išmontuojant branduolinį ginklą. Tačiau palyginti nedidelio šio izotopo kiekio, tilpsiančio į vieną kosminio erdvėlaivio skyrių, užtektų aprūpinti energija visas Jungtines Valstijas visus metus. Jeigu žmonija išmoktų panaudoti visus šiuos išteklius, kosmoso misijos taptų gerokai pigesnės. Tokios operacijos jau planuojamos. Bilas Stounas – amerikietis inžinierius, sukūręs NASA „DEPTYX“ robotą karstinėms įduboms bei Arkties ežerams tyrinėti, taip pat naras entuziastas – jau puoselėja planus, kaip išgauti ledą iš Mėnulio Šekltono kraterio. Jeigu viskas seksis gerai, B. Stouno Šekltono energijos kompanija iki dešimtmečio vidurio įrengs Žemės orbitoje vandens saugyklas – savotiškas degalines. Teoriškai šis verslo planas yra beveik idealus, nes šiuo metu pusę kosminės misijos kainos sudaro raketos iškėlimas virš atmosferos.

REKLAMA

Jeigu B. Stounui pavyks įgyvendinti savo sumanymą, ateityje skrydžiams bus galima naudoti mažesnes ir pigesnes raketas, nes degalų, reikalingų visoms operacijoms kosmose atlikti, jos gaus iš tų „degalinių“. Vanduo, išgautas iš Mėnulio ledo, bus skaidomas į vandenilį – raketų kurą, ir deguonį, būtiną jam uždegti. Lemtingos derybos artėja Taigi Mėnulyje yra iš ko daryti verslą. Tačiau kai tai pagaliau įvyks, naujieji kosminiai verslininkai be jokios abejonės pradės veltis į konfliktus. Pavyzdžiui, naudingų iškasenų gavyba, pakelsianti Mėnulio dulkes, turėtų gerokai sumaišyti planus tiems, kurie svajoja Mėnulyje įrengti observatoriją, kitiems mokslininkams ir užstoti vaizdus kosmoso turistams. Visa tai reiškia, kad be panašios organizacijos, kuri dabar tvarko reikalus geostacionarioje orbitoje, ir Mėnulyje nepavyks išsiversti. Vos kelerių metų klausimas, kada taps būtina padalyti Žemės palydovą į atskiras zonas ir paskirstyti jas skirtingai veiklai.

REKLAMA
REKLAMA

Mokslininkai jau seniai įspėja, kad žmonės baigia išnaudoti savo planetos išteklius. Žvalgytis jų nebėra kur – tik aukštyn. Ten, kur jų daugiau nei užtektinai. Kai kuriais skaičiavimais, vien tik asteroiduose randami ištekliai galėtų išmaitinti trilijonus žmonių – iki pat to laiko, kai užges Saulė. Bet ir vėl: kad galėtume pradėti juos eksploatuoti, reikia pirmiausia sutvarkyti visus nuosavybės klausimus. Ir specialistai sako, jog prie derybų stalo jau teks sėstis per artimiausius ketverius metus.Straipsnio puslapiai:

Sergejus Stonkus

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų