„Mes kalbėjome apie Lietuvos neutralumą, bet jo pasiekti nepavyko. Tačiau nė vienas neįsivaizdavome, kad taip greitai galima pasiekti nepriklausomybę“, – sakė Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila, prisimindamas 1988–1990 m. vykusias diskusijas ir Lietuvos siekius.
Vienas pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės narių Juozas Olekas diskusijoje „Dar kart apie Kovo 11-ąją“ taip pat teigė, kad Lietuva laisva tapo tam deramai nepasiruošusi.
„Mes nesitikėjome, kad nepriklausomybę pasieksime per pusantrų metų. Ir nebuvome tam pakankamai pasiruošę.“
Anot jo, tai, kad vėliau dalies nepriklausomybės atsisakėme – teisingas sprendimas.
„Dalies nepriklausomybės atsisakėme stodami į ES, į NATO, bet tai jau mūsų sprendimas. Ar Lietuva būtų saugesnė, jeigu būtų neutrali valstybė, ar dabar? Kiek kainuotų krašto apsauga, jeigu nebūtume tų organizacijų nariai ir koks būtų saugumo lygis? Aš manau, kad nueita teisingu keliu“, – teigė J. Olekas.
Nors žmonės tuo metu ir puoselėjo viltis, kurios išsipildė tik iš dalies, ir dėl to dabar visuomenėje jaučiamas nemenkas nusivylimas, anot jo, abejotina, ar kitaip būtų geriau.
„Žingsnis buvo teisingas. Sunku būtų palyginti, nors gyvename krizės, nedarbo, emigracijos, nusivylimo sąlygomis, bet nežinau, ar kitaip būtų kas geriau (...) Mes ėjome iš sovietinės sistemos idealizuodami XX a. pirmos pusės nepriklausomą Lietuvą. Ir šitas (staigus – red. past.) perėjimas buvo tai, ko mes neatlaikėme. Tai yra mūsų pradžiamokslis, mūsų auka už tai, kad atėjome taip greitai į nepriklausomybę“, – sakė J. Olekas.
Tačiau aiškintis, kokios Lietuvos norime ir kokią ją kursime, tuo metu, pasak Nepriklausomybės akto signataro B. Genzelio, buvo ne laikas.
„Reikėjo apsispręsti, ar esi už nepriklausomą Lietuvą, ar eisi „žingsnis po žingsnio“. Jeigu mes būtume iki nepriklausomybės paskelbimo pradėję aiškintis, kokia bus Lietuva, mes jos nebūtume paskelbę, būtume susipešę“, – sakė jis.
„Laisva nepriklausoma Lietuva, kurioje patys tvarkytumėmės ir būtume savo turtų šeimininkai. Štai buvo pagrindinė mūsų tezė. 1991 m. rugpjūčio mėnesį mes buvome patys turtingiausi, mes buvome viso savo turto šeimininkai“, – teigė prisimindamas pirmuosius atkurtos valstybės metus Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo seimo narys Egidijus Klumbys.
Anot Z. Vaišvilos, dabar, net būdami ES, galėtume būti labiau nepriklausomi.
„Ką šiandien daryti? Kai krito sienos, atsivėrė didžiulė ekonomine praraja tarp Rytų Europos ir Vakarų Europos. Kas bus be ES ir Briuselio? Aš manyčiau, kas ES rėmuose reikėtų organizuoti realų Rytų šalių bloką ir priešpastatyti Vakarų šalių diktatui. Nemanykite, kad ES pinigai atsiranda tik iš įnašų, jie atsiranda ir iš visų importo mokesčių. Tai paskelbkite, kiek prarandame importo mokesčių. Juos pasiima ES ir paskui dalija – būsi geras, gausi“, – teigė jis diskusijoje, kurioje Nepriklausomybės akto signatarai ir kiti aktyvūs to meto politikos veikėjai svarstė, kurie iš tuo metu puoselėtų lūkesčių pasiteisino, o kurie nepasiteisino ir kodėl.
