REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Trakų salos pilis, kuri Galvės ežero saloje iškilo kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva – vienas iš labiausiai Lietuvoje lankomų objektų. Ši Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija apipilta daugybe legendų. Viena iš jų pasakoja, kad pilyje galima išvysti patį didįjį kunigaikštį Vytautą.

REKLAMA
REKLAMA

Ar yra legendoje bent kruopelytė tiesos? Gal pilyje, kuriai jau daugiau kaip 600 metų, iš tikrųjų gyvena kažkas, ko nemato paprasti turistai? Tai patikrinti ir vienai nakčiai tapti „vaiduoklių medžiotojais“ kartu su Balsas.lt žurnalistais pasiryžo bioenergetikė Jūratė Malinauskienė bei tarologas Leopoldas Malinauskas.

REKLAMA

Gidės: senoje pilyje vaiduokliai privalomi

Vėlyvą vakarą, beveik prieš vidurnaktį pilies kieme Balsas.lt komandą pasitikusios Trakų istorijos muziejaus gidės Irena Potocka ir Dalia Dziedravičienė pasakoja, kad buvusi jų kolegė Galina Bogdel (1952-1995), kuri surinko šio krašto legendas ir išleido knygelę „Trakų krašto legendos ir pasakos“, joje aprašė ir tai, ką esą patyrė jos tėvas, kadaise dirbęs pilyje sargu.

Vaiduokliai (nuotr. Balsas.lt)Gidės I. Potocka ir D. Dziedravičienė pasipuošė viduramžių stiliumi (nuotr. Balsas.lt)

„Toje legendoje pasakojama, kad vieną naktį sargas pamatė virš ežero švytėjimą ir riterio galvą. Jis labai nustebo, nežinojo kaip tai paaiškinti. Paskui pasižiūrėjo į pilį, ir virš pietvakarių bokšto pamatė Vytautą su ilgu pasiaustu“, – pasakojo I. Potocka.

REKLAMA
REKLAMA

Jos teigimu, buvo ir daugiau žmonių, kuriuos aplankė tokie regėjimai. „Vadinasi, kažkokios dvasios gyvena šioje pilyje. Visose pilyse gyvena dvasios. Senoje pilyje turi būti vaiduoklių“, – šypteli gidė.

Gidės pasakoja, kad tie, kurie pilyje matydavę ką nors neįprasta, paprastai matydavo būtent Vytautą Didiįjį – kunigaikštis visuomet naudojosi pietvakariniu bokštu ir ta pačia anga, o vartai kažkodėl visuomet būna neužrakinti. Lygiai taip, kaip aprašyta legendoje.

Joje pasakojama, kad anuomet pilyje dar nebuvo specialios įrangos, ir naktimis visoje didžiulėje teritorijoje budėdavo tik du sargai, kurie kas naktį keisdavosi. Vienas iš jų ir buvęs knygelės autorės tėvas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

,,Vieną vasaros vakarą dangų užtemdė juodi debesys, sušniokštė stiprus vėjas. Siūbtelėjo lietus. Pilies kieme kažkas šaižiai cypė ir girgždėjo. Antonas išėjo į kiemą ir pamatė, kad pilies kiemo vartai atviri. (...) Sargas nustebo. Juk buvo užrakinęs.(...) Nusprendė patikrinti ir įėjimo į pilį vartus. Pamatė, kad ir šie vartai atidaryti. (...) Pamiršo užsklęsti vartus? Antonas išsitraukė raktus ir pabandė užrakinti didžiuosius vartus. Bet kažkas pasiodė ne taip. Pakėlęs galvą išvydo keistą švytėjimą virš putojančio ežero bangų. (...) baltas švytėjimas  pamažu pavirto į riterio galvą“.

REKLAMA

Toliau pasakojama, kad sargas pabandė esą norėjo bėgti, tačiau negalėjo. Ir tuomet pamatė antrąjį švytėjimą.

„Šviesos stulpas išaugo ant pilies pietvakarių bokšto. Tame švytėjime išryškėjo dar vieno riterio kontūrai. Vietoj veido – baltas šviesos gniužulas. Ilgas drabužis. Kardas pakeltas ir nukreiptas ežero pusėn. „Kunigaikštis Vytautas“ – pagalvojo sargas, nes panašų siluetą kasdien matė pilies muziejuje“.

Sargas savo dukrai esą pasakojęs,  kad vaiduoklis kunigaikštis lėtai nusileido ant gynybinės sienos, paskui ant žemės ir pro atvirus vartus išskriejo iš pilies. O tada lėtai įplaukė į pietvakarinio bokšto angą ir dingo. Sekti vaiduoklį toliau Antonas esą nesiryžo.  Jis nė lietpalčio nenusivilkęs užmigo ir išmiegojo iki ryto. Kad tai buvo ne sapnas, esą liudija taip ir neišdžiuvęs lietpaltis ir kepurė, kurią sargas ryte rado krūmuose ežero pakrantėje.

REKLAMA

Sargai: pilyje kažkas verkia ir dejuoja

Gidė Dalia Dziedravičienė prisipažino, kad smalsumo genama ir pati vieną naktį kartu su sargu dirbusiu tėvu praleido pilyje.

„Buvau 16 ar 17 metų, kai įsiprašiau eiti kartu. Užrakinome pirmuosius vartus, antruosius, ir nuėjome į didžiąją menę, kur tuo metu įsikurdavo sargai. Tėvukas greitai užmigo, o man smalsu, neima miegas. Girdžiu – lyg ūžesys, verksmas, dejonės. Buvau pakankamai drąsi, tai išėjau į vidinį kiemelį pasižiūrėti, kas gi triukšmauja, ir tiesiai pro mano veidą du šikšnosparniai praskrido. Aš jų labiau išsigandau, negu vaiduoklių – nėriau atgal į didžiąją menę, užrakinau duris“, – prisimena savo nuotykį moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sugrįžusi iš kiemo, nors buvo įsiaudrinusi, ji pabandė nusnausti. Taip tikriausiai ir atsitiko. O rytą ją pažadino keisti garsai.

„Girdžiu švintant įtartinus garsus. Jie tokie nežemiški – gal kad iš toli – girdėjosi toks ūbavimas, ūkavimas. Tada pažadinau tėvuką. Sakau, kažkas čia neaišku. Jis paklausė, o paskui sako: „Čia gi valytojos atėjo ir šaukia, kad aš joms vartus atidaryčiau“. Va taip su tais vaiduokliais buvo“, – šypteli D. Dziedravičienė. Ir priduria, kad garsų tenka girdėti labai keistų, jos žodžiais tariant, „nebūdingų gyvenamai vietai“. Tie garsai ir jos tėvui nepatikdavę.

REKLAMA

„Mano tėvukui čia buvo neramu. Jis tik kelias naktis čia nakvojo ir pasakė: „Aš visą laiką girdžiu kažkokius garsus“. Nors jo vaizduotė nebuvo ypatingai įaudrinta, jis nebuvo linkęs prisigalvoti, pasakė, kad girdėdavosi dejonės, verksmai. Ir jis išėjo iš darbo“, – pasakojo D. Dziedravičienė.

„Keistą nerimą kartais jaučiu“, – nenoromis prisipažino Balsas.lt  žurnalistų apsilankymo pilyje naktį budėjęs A. Vyriškio teigimu, kai budi prie didžiųjų vartų – viskas gerai. Bet kai tenka budėti pilies gilumoje, būna nejauku.

REKLAMA

„Ta patalpa labai sena, dalis akmeninės sienos išlikusi. Nežinia, kas ten buvo anksčiau. Ir ima suktis galvoje visokios mintys“, – sakė jis. Paprašytas patikslinti, ką jaučia, vyras nenoromis prisipažino: „Kažkokią baimę jaučiu".

„Svetima energetika baimės jausmą sukelia. Vadinasi, čia tikrai kažko esama“, – paaiškino bioenergetikė J. Malinauskienė.

J. Malinauskienė: jie tikrina, kas mes

Vienoje iš pirmųjų menių, į kurias užsukome, išgirdome, kad žvakė ėmė „traškėti“. O bioenergetikė J. Malinauskienė pasakojo:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Jau prisiliečia. Kažkas mane liečia. Tik nematau jo, dar nežinau, kas tai. (...) Štai čia, per nugaros centrą... Vadinasi, tikrina mus, kas mes tokie ir ko mums čia reikia“...

Apsaugos darbuotojas: nuo šiol ir aš pradėsiu tikėti vaiduokliais

Jūratė ir Leopoldas ir didžiajame pilies kieme, ir menėse, ir palėpėse, ir rūsiuose vis stabtelėdavo ir įsiklausydavo. Vienur jie išvydo kažkokius šešėlius, kitur vidury didžiulės menės aptiko stačiakampę „šalčio salą“, dar kitur įsiklausydavo į žvakės traškėjimą. Sykį J. Malinauskienė sakė pajutusi, kaip kažkas nematomas liečia jos plaukus. O vienoje menėje, kurioje jau gerokai po vidurnakčio sėdėjome išjungę visas šviesas, prietaisai užfiksavo vadinamąją „žvakės aurą“.

REKLAMA

„Tas šviesos ratas aplink žvakę – nimbas, apsauginė žvakės aura. Burtininkai kai kurių ritualų metu uždega žvakę dėl to, kad jos aura apsaugotų ir juos“, – apie neįprastą reiškinį sakė L. Malinauskas. Jis priminė, kad šviesos atspindžiai gali atsirasti ir dėl rūko bei dėl kitų priežasčių, tačiau menėje rūko nebuvo. Nebuvo nė menkiausio vėjelio dvelktelėjimo...

Fotoaparatas ir vaizdo kameros kartais aptikdavo kažkokių keistų šešėlių, tuščioje sienos angoje staiga „išaugdavo“ medis, laiptais „nubėgdavo“ vos pastebima švieselė. Sykį tolumoje pasirodė net tamsus žmogaus kontūrus primenantis siluetas. Tiesa, nuskubėję prie jo, pamatėme tik iš tamsos išnyrantį stulpą.

REKLAMA

Sykį nežinia kodėl staiga sušvito viena anga pilies sienoje. Maždaug po minutės šviesa, nustebinusi ne tik žurnalistus ir bioenergetikus, dingo. Anot „vaiduoklių medžiotojus“ lydėjusio apsaugos darbuotojo, šviesos ten negalėjo ir neturėjo būti.

„Nežinau, iš kur galėjo atsirasti ši šviesa, už tos sienos nieko nėra. Ir jokio šviestuvo šviesa čia niekada neatsispindėdavo“, – sakė jis. O po akimirkos tarstelėjo:

„Na, dabar jau ir aš galiu pradėti tikėti vaiduokliais“.

Kelią pas senovės karžygį parodė virgulė

Tą naktį Jūratė ir Leopoldas nepaleido iš rankų virgulės. Kai kada prietaisas tarsi nurimdavo, o kartais bioenergetikų rankose šokdavo tarsi gyvas.

REKLAMA
REKLAMA

„Kur mums eiti, kad sutiktume kunigaikštį Vytautą? Kur ko nors esama?“, – pusbalsiu klausdavo jie ir kviesdavo eiti ten, kur nukrypdavo šis prietaisas. Į patalpas, esančias tiesiai po pietvakariniu bokštu, kurio angoje esą dingsta Vytauto didžiojo vaiduoklis, virgulė nekvietė. Tačiau ji nuvedė į kitą didžiojo kiemo žemutinio aukšto menę.

„Čia yra fantomas. Matau vyriškio veidą. Jis aukštas, lieknas, šviesus, su akiniais. Bet jis ne iš senųjų laikų. Gal tai kas nors iš tų, kurie XX amžiuje atkūrė pilį?“, – dalindamasi įspūdžiais pasakojo bioenergetikė J. Malinauskienė.

Tačiau kameros aptiko dar kažką. Jau beveik paryčiais virgulė atvedė bioenergetikę į vieną žemutinių menių didžiajame pilies kieme. Čia ji ir nutarė laukti, kol baigsis „dvasių laikas“. Ir neilgai trukus greta jos atsirado kažkoks šviesus šešėlis.

„Čia pasidarė labai šalta. (...) Jis mane liečia ranka, kažką pasakoja, bet nesuprantu, ką“, – pasakojo salės centre viena sėdinti J. Malinauskienė. Tuo metu vaizdo kameros ieškiklyje bioenergetikei iš dešinės iš tikrųjų atsirado kažkoks šešėlis, miglotai primenantis barzdotą senovės karžygio veidą su apsaugine plokštele ant kaktos. Net priėjome pasižiūrėti, ar toje sienos vietoje nėra kokios nors dėmės...

REKLAMA

Naktis tarp fantazijos ir realybės

Sunku pasakyti, ar iš tiesų kieme prie didžiųjų vartų ar kur kitur Jūratė ir Leopoldas Malinauskai  pamatė ką nors ypatinga, ar tai buvo tik šviesos žaismas, kai įspūdinga naktis pilyje įaudrino ir jų, ir žurnalistų vaizduotę. Tačiau kai auštant rytui nusprendėme apibendrinti, ką matėme ir patyrėme, J. Malinauskienė Balsas.lt žurnalistams sakė, kad nepaisant to, jog taip ir nepavyko pamatyti Vytauto Didžiojo, neįprastų potyrių buvo nemažai.

„Bokšte antrame aukšte mes matėme ryškų šviesos švystelėjimą, nors ten nebuvo jokio apšvietimo. Tai truko apie minutę. Paskui dingo ta šviesa. Tai buvo tarsi ženklas, kad mus stebi“, – prisiminė ji net apsaugos darbuotoją nustebinusią šviesą.

Jai ir L. Malinauskui bene didžiausią įspūdį paliko vadinamoji „šalčio sala“ didžiojoje menėje. Jūratės teigimu, ten tai šaltis krėtė nugarą, tai atrodo, lyg tave kas liestų.

„Man taip pat pasirodė įdomus tas šaltas stačiakampis – nuo grindų į erdvę kylantis. Manyčiau, kad toje menėje išliko senųjų laikų įvykių energetika. Tikriausiai ten vykdavo ir krikštynos, ir vardynos ar kitos šventės, ir pilies gyventojai buvo šarvojami. Tikėtina, kad tos sienos, kurios nejuda, kažkokiu būdu įrašo informaciją – pasakytas frazes, įvykius – tik reikia mokėti tai skaityti. Gal tai primityvus palyginimas, bet vyksta kažkas panašaus į įrašą magnetofono juostelėje“, – sakė L. Malinauskas.

REKLAMA

„Žinoma, ir „nušvitęs langas“ buvo įspūdingas. Ir „medis“ lange bei žvakės nimbas. Tos menės, kurioje ir šiais laikais vyksta įvairūas renginiai, erdvė ypatingai įdomi“, – pridūrė jis.

„Kai dar kartą sugrįžome į menę netoli centrinių vartų, pajutome – grynas šaltis. Jauti, kad kažkas yra. Tą šalčio pojūtį už nugaros patyrėme visi. Ir kažką, gal ir vaiduoklį, nufilmavome“, – paryčiais dalijosi Trakų pilyje patirtais įspūdžiais J. Malinauskienė.

Jūratės ir Leopoldo teigimu, norint pamatyti ką nors daugiau, reikėtų parinkti tinkamiausią laiką. Geriausiai, anot jų, tam tiktų ruduo ar žiema.

Vaiduokliai (nuotr. Balsas.lt)Naktis Trakų pilyje  (nuotr. Balsas.lt)

L. Malinauskas: nuotykių mėgėjai, būkite atsargūs

Į klausimą, ką iš tikrųjų tą naktį matėme ir patyrėme Trakų pilyje, nusprendėme neatsakyti. Gali būti, kad tai, ką Jūratė ir Leopoldas pavadino ženklais, ir buvo ženklai. Bet gali būti, kad tai buvo tik stipresnis vėjo gūsis, nuo sienos į objektyvą atsimušęs šviestuvo atspindys ar paprasčiausiai laki vaizduotė.

Tačiau net jeigu jokiais vaiduokliais netikite, bet jums labai smalsu, be atodairos į tokias keliones nesileiskite.

REKLAMA

„Pažvelkite, kaip apsirengęs būna šamanas, kai bendrauja su kitiems nematomu pasauliu. Tarsi koks skafandras, ir dar kaukolėmis apkarstytas. Visa tai tam, kad nebūtų sąlyčio, nes norėdami komunikuoti su tomis esybėmis, žmonės turi būti ypatingai atsargūs. Nerekomenduotina nepasirengusiems žmonės mėginti susibičiuliauti su tomis esybėmis. Net patyrę magai kai kada patiria smūgį, lyg į juos būtų trenkęs žaibas. Todėl to kažko nereikia nei kalbinti, nei kitaip su juo bendrauti. Manau, kad geriausia išlaikyti pagarbų atstumą“, – įspėja nuotykių ieškotojus ir kitus smalsuolius ir L. Malinauskas.

Tačiau tiek Jūratė, tiek Leopoldas pasirengę portalo Balsas.lt komandą lydėti į naujas keliones. Tad jeigu jūs girdėjote pasakojimų apie keistus reiškinius, garsus ar vietas, o gal ir patys patyrėte ką nors neįtikimo ar nepaaiškinamo, būtinai parašykite mums.

Portalas Balsas.lt įspėja:

Šiame pasakojime pateiktus epizodus ir reiškinius galima interpretuoti ir paaiškinti įvairiai. Tačiau eksperimentuoti su nepaaiškinamais reiškiniais patiems nerekomenduotina ir gali būti pavojinga.

Vaiduokliai (nuotr. Balsas.lt)Trakų pilyje aušta rytas  (nuotr. Balsas.lt)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų