Vos „keletas neuronų“ galvoje, o sugeba orientuotis pagal žvaigždes. Afrikoje gyvenantys skarabėjai (mėšlavabaliai) yra pirmieji žmonėms žinomi vabzdžiai, gebantys orientuotis pagal žvaigždes. Pagrindinis jų orientyras judant naktį – Paukščių Takas.
Gyvūnų išmatomis mintantys vabalai, radę tokio „gėrio“ krūvelę, nusilipdo rutuliuką, kurį ridena į saugesnę vietą (kad kas nenugvelbtų), o paskui puotauja. Skarabėjams svarbu judėti griežtai tiesia trajektorija – taip jie užkerta kelią galimybei sugrįžti atgal prie mėšlo krūvelės, kur gali būti susirinkę gentainių-konkurentų.
Kad skarabėjai šviesiu paros metu orientuojasi pagal saulę, jau esame rašę. Kiti mokslininkai nustatė, kad mįslingasis skarabėjų „šokis“ ant jų ridenamo mėšlo rutuliuko ne visada atliekamas navigacijos tikslais - kartais vabzdžiai tokiu būdu vėsina į įkaitusią žemę besiremiančias kojas (http://www.wired.co.uk/news/archive/2012-10/23/dung-beetle-cool-feet-in-poo).
Skarabėjų elgseną tiriantiems entomologams iš Švedijos parūpo, kaip šie Senovės Egipte šventais laikyti vabalai orientuojasi tamsoje.
„Daugelis mėšlavabalių sugeba judėti griežtai tiesės kryptimi net ir giedrą naktį be mėnesienos, – tvirtina Lundo universiteto (Švedija) entomologė Merė Dakė (Marie Dacke). – Todėl ir susimąstėme, ar tik jie nesugeba orientuotis pagal žvaigždes. Turimomis žiniomis, tokių gebėjimų neturi daugiau jokia vabzdžių rūšis.“
Atvirame lauke Pietų Afrikoje (PAR) atlikti eksperimentai atskleidė, kad skarabėjai savuosius rutulius tiesiąja stumia tik po žvaigždėtu dangumi – jei naktį dangaus skliautas apniukęs, mėšlavabaliai keliones atideda giedresniam orui.
Testams parinktiems vabalams ant akių buvo užmaukšlintos jų regėjimo lauką keičiančios mažos kartoninės kepuraitės. Taip „ekipuoti“ mėšlavabaliai buvo įleisti į apskritimo formos areną, kurią juosė metro aukščio juodo audeklo užtvaras – taip vabalai neteko galimybės naviguoti pagal kraštovaizdžio orientyrus.
Giedrą naktį be mėnesienos vabalai nuo arenos centro, kur pūpsojo „gėrio“ krūvelė, į arenos pakraštį atklibinkščiuodavo kur kas greičiau, kai jiems akių nedengdavo kartoninės „kepuraitės“ ir kai jie turėdavo galimybę matyti žvaigždes. Kai į viršų dėl tam tikrų apribojimų (kepuraičių) skarabėjai dairytis negalėdavo, jie kelyje nuo arenos centro ligi pakraščio užgaišdavo nuo 40 iki 124 sekundžių ilgiau – per tą laiką jie tiesiog beprasmiškai klaidžiodavo, ieškodami tikslaus kelio.
Eksperimentą tyrėjai pakartojo Johanesburgo (PAR) planetariume. Rezultatai – identiški. Mėšlavabaliai lygiai taip pat elgdavosi po žvaigždėto dangaus imitacija – ir tik tuomet, kai jame buvo matyti Paukščių Takas.
„Daugelį žvaigždžių skarabėjai matytų tiesiog kaip pernelyg blausias, – aiškina tyrėjai straipsnyje, kuris paskelbtas žurnale „Current Biology“. – Tačiau, nors ir nepažįsta žvaigždynų, šie unikalūs vabalai įžiūri virš jų galvų besidriekiančio Paukščių Tako šviesą ir pagal ją orientuojasi. Šis atradimas – pirmas akivaizdus atvejis, liudijantis, kad yra vabzdžių, mokančių orientuotis pagal žvaigždėtą dangų. Be to, mūsų tyrimo rezultatai yra pirmas dokumentuotas atvejis, kuriame užfiksuota, kaip gyvūnijos karalystės atstovas judėdamas orientuojasi būtent pagal Paukščių Taką.“
Iki tol mokslui buvo žinoma, kad pagal žvaigždes orientuotis sugeba tik paukščiai, ruoniai ir žmonės. Anot mokslininkų, nepriekaištingais navigaciniais sugebėjimais pasižymintys skarabėjai puikiai orientuojasi pagal saulę ir mėnulį.
„Nors tai – tik pirmas kartas, kai įrodyta, jog Paukščių Takas gyvūnui atlieka orientyro funkciją, gali būti, kad gyvūnijos pasaulyje gebėjimas orientuotis pagal Paukščių Tako juostą yra paplitęs gerokai labiau, nei numanėme iki šiol“, – pridūrė tyrimo autoriai.
