„Ruduo. Ir vėl ruduo. Ruduo, atėjęs lyg senas draugas kelyje. Jis vis dar čia. Jis prie širdies. Bet dar truputis ir beveik miegu. Po samanom. Taip, po jomis. Ir dar ant jų rašau vėl laišką tau. Žinai, beveik miegu, bet nebeužsimerkiu. Vis laukiu, kai sugrįši iš namų. Iš klaidžiojimų, iš dvejonių, iš miego, iš pasaulių tolimų. Skaičiuoju laiką. Kai draugą mano susitikus, prisėsi čia. Juk dar prisėsi? Prie pat širdies. Ant samanų. Ant minkšto pakloto padėjus galvą klausysiesi, ką tau seniai buvau užrašęs. Tie žodžiai. Jie ant lapų ir ant šakų. Jie kalba naktimis, kai iškeliauju iš namų. Kai sugrįžtu ieškoti vietos, kur dar yra paunksnė, kur pasidėjęs galvą ant šaknų sugert galėčiau visą rudeninio ryto rūką.“
II SKYRIUS
Prietemoje, palinkęs prie stalo, maždaug trisdešimties metų vyriškis paskubomis rašė laišką. Jis rašė taip, lyg skubėtų į svarbiausią gyvenime susitikimą, todėl atrodė, kad visa aplinkos atmosfera buvo įelektrinta įtampos. Jis greitomis dėliojo žodžius ir sakinius, bet laikas nuo laiko vis perbraukdavo juos ir laišką pradėdavo iš naujo. Keliolika suglamžytų popieriaus ritinėlių jau gulėjo ant stalo nelyginant sniego gniūžtės. Jų buvo pilna visur – ant stalo ir ant grindų, pastalėje ir kambario kampuose.
Šis paslaptingas laiško rašytojas nebuvo europietis. Bent jau taip buvo galima spręsti iš jo veido bruožų. Jis veikiau priminė žmogų iš vidurinės Azijos ir atrodė, kad likimas jį tiesiog nutrenkė tūkstančius kilometrų į šią Europos valstybę. Nuo įtampos ant jo kaktos susikaupė prakaito lašeliai. Karimas atitraukė rašiklį ir kita ranka perbraukęs per kaktą, toliau įniko į laiško rašymą. Kartkartėmis jis nustodavo rašyti, tarsi įvertindamas savo įdėtas pastangas. Per vieną tokią akimirką jis įsistebeilijo į lapą. Rudos jo akys dar ir dar kartą permetė visą laiško turinį nuo pradžios, eilutę po eilutės iki pat pabaigos.
– Esu tavo tarnas, būk man gailestingas, – užsimerkęs pašnibždomis meldėsi Karimas. Jis pakilo nuo kėdės ir žvilgsnis užstrigo už nuotraukos ant komodos, kurioje žavingai šypsojosi rusiškų bruožų tamsiaplaukė moteris. Už lango girdėjosi prislopintas mašinų gausmas, o šviesa vos ne vos pro užuolaidas apšviesdavo kambarį, labiau panašų į atsiskyrėlio landynę, nei būstą. Karimas pakėlė nuotrauką ir įsistebeilijo į ją tarsi laukdamas, kai ji pasakys: „Viskas gerai, Karimai. Nurimk. Viskas bus gerai“. Tačiau moteris nebyliai šypsojosi. Karimo akyse buvo matyti meilė šiai žavingai būtybei ir, matyt, dar ir tai, kas juos abu jungė iki šiol. Visa praeitis iki pat šios akimirkos. Kažkur giliai jis tikėjo, kad juos jungia ir ateitis, nors ir kol kas neapibrėžta.
Karimas kaip paėmė, lygiai taip pat atsargiai pastatė įrėmintą nuotrauką. Popieriaus lapą perlenkęs per pusę įdėjo į voką. Akimirką jis vėl užsimerkė. Vienu metu jį graužė ir sąžinė, ir abejonės, bet pasiryžimas nunešti laišką adresatui niekur nepradingo. Atvirkščiai, tas pasiryžimas tik sustiprėjo. Dar šį rytą jis turėjo išvažiuoti iš šios šalies, kurioje nuo pat pradžių jam niekas nepatiko, pradedant maistu, žmonėmis ir baigiant žvarbiu oru. Juk tai Europa ir nesvarbu, kad ten, iš kur jis atvyko, didžioji dauguma žmonių nėra matę televizoriaus ir dar daugiau jų nežinotų, ką veikti su kompiuteriu. Bet penkeri čia praleisti metai, ranka pasiekiama pilietybė ir menkas pažįstamų žmonių ratas, daugiausia tokių kaip jis, suteikė galimybę susipažinti su šiuo pasauliu. Su pasauliu, kurio jis neapkentė visa širdimi.
Jis puikiai žinojo ar netgi kūnu jautė, kad artimiausiu metu daugelį valstybių sukrės baisios žinios. Daug baisesnės nei bet kas galėtų įsivaizduoti savo sapnuose. Karas Irake ir Afganistane, kruvini teroro išpuoliai Niujorke pasirodys kaip žaidimas popieriniais lėktuvėliais. Karimas žinojo, kad greitai bus kalbama ne apie tris tūkstančius, bet apie mažiausiai tris šimtus tūkstančių ar net tris milijonus žuvusiųjų, o gal ir daugiau.
„Nėra nekaltų, kalti visi“, kartojo sau Karimas gal šimtus kartų. Pradedant valstybių vadovais ir baigiant seselėmis, sūpuojančiomis ką tik gimusius padugnių vaikus. Alachas pagaliau suvarkys viską taip, kaip numatyta. Jis įrodys, kad ne kitų sąskaita turi gyventi žmonės. Kad negalima skriausti nekaltų, o ypač musulmonų. Jis net atlaidžiai vertino netikėlius, krikščionis, tyliai dirbančius savo kasdienius darbus. Bet jie irgi kalti, nes nesustabdo savo vyriausybių. Vien todėl nėra nekaltų, vien todėl kalti visi.
Šachido kelias Karimui pasirodė vienintelė dora išeitis jo gyvenime. Bent jau taip nuo pat pradžių galvojo jis. – Tepadeda man Alachas, – sušnibždėjo Karimas. Jis uždarė buto duris ir nešinas laišku išskubėjo į judrią praeivių gatvę. Vos pravėrus lauko duris į jį tarsi trenkė mašinų gausmas, kartkartėmis signalizuojantys automobilių vairuotojai ir skubios medicininės pagalbos sirenų aidas kažkur tolybėje. Būrys balandžių praskrido Karimui virš galvos. Pakėlęs galvą jis žvilgsniu nulydėjo paukščius ir apžvelgęs pasaulį, skaičiuojantį paskutines dienas, paskendo žmonių jūroje. Beeidamas tarp jų, pastatų, užeigų, parduotuvių ir biurų, Karimas mastė apie savo sprendimą, mėgindamas suprasti, kas jame pasikeitė per pastaruosius dešimt metų, kurie šiomis dienomis turėjo vainikuoti jo gyvenimą nuo tos dienos, kai jis kartu su tėvais ir broliu paliko Uzbekistaną. Šitie veidai, prasilenkiantys kas sekundę, niekada nesuvoks to, kas yra tikroji meilė. Praeiviai jam priminė pamėkles tuščiais veidais. Jie gali matyti mano veidą, svarstė Karimas, bet jie niekada ir už jokius pinigus nesužinos, kas yra mano sieloje.
Žvilgsniu jis susitiko su praeiviu–bankininku, vilkėjusiu juodą lietpaltį, išblizgintus batus ir nešiną lagaminu iš natūralios odos. Jis tarsi iš aukštybių nužvelgė Karimą, tarsi norėdamas pasakyti: „Traukis iš kelio, padugne“. „Pamėklė“, – pagalvojo Karimas, užleidęs kelią bankininkui.
Šeriai ant barzdos Karimui priminė, jog jis pamiršo atsargumą ir jau nesiskuto maždaug savaitę. Tas barzdos skutimas kasdien arba kas antrą dieną Karimui atrodė lyg savęs išdavystė. Tikras musulmonas neskuta barzdos, taip pat kaip jį prieš kelis amžius pamokė Pranašas Muchamedas, todėl Karimui barzdos skutimasis asocijavosi su savęs prievartavimu. Ir vis dėlto tai buvo viena atsargumo smulkmenų, sumažinančių kitų įtarimą Karimo tikraisiais kėslais jau daugelį metų.
– Kviečiame laimėti automobilį, - sutrikdė Karimo mintis netikėtai išdygusi mergiotė. Ji vilkėjo keistą, geltonai raudoną apdarą, kuriuo paprastai norima išsiskirti iš kitų. Merginos figūra traukė praeivių žvilgsnius. Besišypsanti blondinė matyt galvojo, kad Karimas apžavėtas jos kerinčio grožio, puls ant kelių, todėl ji pakišo reklaminį lapelį, kuriame buvo pavaizduotas naujas aštuonių vietų „Mercedes Viano“.
– Užpildykite šį kuponą ir jūs būtinai laimėsite, – paaiškino gražuolė. Jos plaukus kedeno vėjas ir savo plačia šypsena ji tarsi mėgavosi savimi. Karimas nusišypsojo jai pavymui, bet šiuo metu jo nedomino loterija, o juo labiau automobilis, nes vairuoti jis taip ir neišmoko. Lietuviškai jis temokėjo keletą frazių – tik tiek, kad galėtų mandagiai pasisveikinti ir atsisveikinti, padėkoti ir pasiųsti ką nors velniop, todėl Karimas nusišypsojęs tepasakė „ačiū“ ir nužingsniavo toliau. Pasukęs už kampo jis sulankstė lapelį ir išmetė lankstinuką artimiausioje šiukšlių dėžėje. Iš įpročio jis įėjo į „Viktoro“ kavinukę, į kurią pastaruosius metus rytais nepraleidžia progos užeiti ir užsisakė balintos kavos su bandele, primenančia pailgus paplotėlius, kepamus vidurinėje Azijoje.
– Sveikas, kaip laikaisi? – Karimo paklausė barmenas. – Kaip ir kiekvieną rytą. Saulė pateka ir aš jau čia.
Karimas šypsojosi, bet mintyse pagalvojo, kad kam jau kam, o jokiam barmenui niekada neatskleistų savo planų. Pasakyk bent užuominą ir kitą dieną apie tai kalbės pusė miesto. Ypač tokiu jautriu klausimu. Karimas nupėdino prie lango ir atsisėdo ant paaukštintos kėdės. Iš šios vietos lankytojas gatvę gali stebėti kaip žiūrovas kino teatre. Sėdintys prie lango žmonės ant tų kėdžių iš vidaus atrodydavo šiek tiek juokingai. Kojomis nebuvo įmanoma pasiekti žemės, todėl užeigos lankytojai būdavo panašūs į vištas ant laktų, nors to tikrai nepasakytum, pažvelgęs į juos iš lauko. Iš ten viskas atrodė kitaip. Galėdavai susidaryti įspūdį, kad šio miesto plebėjai pasirenka pačią geriausią vietą stebėjimui, nes šiame mieste tie patys dalykai niekada neįvyksta du kartus. Čia visada gali matyti gyvenimą vis kitokį, su skirtingomis dekoracijomis ir personažais. Tai Kaunas. Vienas gražiausių miestų Baltijos šalyse ir jį Karimas tikrai pamilo.
Beveik prie pat lubų pritaisytas televizorius bumbėjo apie Vakarų civilizaciją ištikusią krizę, nesugebėjimą kalbėtis su musulmonais. Laidos vedėjas priminė pranašo Muchamedo karikatūrų istoriją, kai vienas danų laikraštis publikavo net visą jų seriją, iki širdies gelmių įžeidusią visą musulmonų pasaulį. Čia Vakaruose žmonės stebėjosi musulmonų nepakantumu. Irake ir Saudo Arabijoje, Libijoje ir Egipte bei visur kitur musulmonai daugiatūkstantinėse demonstracijose degino Danijos vėliavas.
„Demokratiškose valstybėse niekam nekiltų jokių klausimų dėl karikatūrų, o Islamo išpažinėjai pernelyg sureikšmina tai, siekdami veikiausiai revanšizmo prieš Vakarų civilizaciją, kuri pažengusi daug toliau“, – aiškino į televizijos studiją paskambinęs žmogelis.
Televizijos laidos vedėja supratingai, lyg pritardama tokiai nuomonei, vis linkčiodavo galva, o šalia jos atskirame kadre vėl ir vėl sukosi deginamų vėliavų vaizdai, pykčio perkreipti arabų veidai ir jų ryžtas atkeršyti vargšams danams, kurie iki šiol aprūpindavo kiaulėmis kone pusę pasaulio, bet tikrai neįtarė, jog Muchamedo karikatūros privers neapkęsti Danijos. „Vyriausybė deda daug pastangų, kad tikintieji nebūtų diskriminuojami ir, mano galva, valdžiai tai puikiai pavyksta. Nepaisant bruzdėjimų kitose Europos Sąjungos šalyse, pas mus nebuvo nė vienos protesto akcijos. Mes, kaip ir kiti sąjungininkai, teikiame visokeriopą pagalbą musulmonų pasauliui, kuris, pripažinkime, nevienalytis. Vienos šalys ten gyvena turtingiau, o kitos, pavyzdžiui, Afganistanas, skęsta skurde ir vidinėje nesantaikoje. Ten kelis dešimtmečius vyksta pilietinis karas, į kurį, deja, įsitraukėme ir mes“, – laidos vedėjai aiškino analitikas.
Stiklo atspindyje Karimas galėjo matyti televizorių, bet šį kartą jis jo nedomino. Belauždamas bandelę perpus, Karimas prisiminė, kaip jam duoną laužydavo mama. Ankstyva jo vaikystė prabėgo Termeze, piečiausiame Uzbekistano mieste. Ties juo perplaukęs Amudarjos upę keleivis atsidurtų Afganistane, kuriame ir kraštovaizdis beveik toks pat, kaip ir gimtajame Uzbekistane. Švelniai rusvo atspalvio slėniai, kur ne kur žaliuojantys laukai, kalnai ir, žinoma, beveik visada giedras dangus.
Kai Karimas ėjo ketvirtuosius gyvenimo metus, jis pirmą kartą plaukė valtimi per Amudarją. Šeima tada išplaukė prieš pat aušrą. Rytuose vos ne vos buvo matyti blyškus horizontas, šviesėjantis sulig kiekviena minute, tačiau pamatyti keleivius nuo kranto buvo beveik neįmanoma. Tada tėvai ginčijosi dėl pasitraukimo į Afganistaną.
Zija, įsitaisiusi valties gale ir apsimūturiavusi juodu chidžabu, laikė ant rankų Karimą bei klausėsi vyro pastebėjimų. Jie kalbėjo pašnibždomis, nes vandens paviršiumi sklindanti kalba galėjo juos kur kas greičiau išduoti nei brėkštanti aušra. Tačiau keleiviai baiminosi be reikalo. Naktinių cikadų svirpesys užgožtų bet kokį, net garsiau ištartą žodį. Būtent cikadų choras, kartkartėmis užgulantis ausis, tą naktį Karimui įsiminė labiausiai. Naktiniame danguje žaižaravo žvaigždės, o vandens paviršių dengė lengvas rūkas. Priešais save jis stebėjo lėtai irkluojantį tėvą, kuris mūvėjo tamsiai mėlynas kelnes, juodus marškinius, švarkelį ir kepuraitę. Juoda tėvo barzda ir ūsai, kurių jis neskuto jau gerą pusmetį ruošdamasis šiai kelionei, beveik susiliejo su veidu, todėl įžiūrėti tėvo bruožų Karimui nepavyko. Tąsyk jis prisiminė tik jo siluetą, žvaigždes, rūką ir cikadas.
– Afganistane išsivaduosime iš skurdo, Chanas parūpino darbą ir man, ir Rašidui, – tylomis irkluodamas šnibždėjo tėvas.
Po kelių tėvo grybšnių irklais, mama vis nenurimo. Ji nuolatos viskuo abejodavo ir pergyvendavo dėl menkiausios nesėkmės. Abejodavo net tuomet, kai šeimai sekdavosi. „Tik Alachas apsaugo mus nuo negandų“, – nuolatos kartodavo ji. Ir nors didžiąją darbų dalį ji atlikdavo vien savo pačios pastangomis, visuomet pridurdavo, kad tokia buvo Dievo valia. Namuose su tuo niekas nesiginčydavo, nes Alachas buvo vienintelė paguoda šeimai, kai trūkdavo pinigų ir duonos. Pamaldumas ir atsidavimas Dievui šeimoje kūrė gėrio, draugiškumo ir atjautos atmosferą, nepaisant visų nepriteklių. – Man vis tiek neramu. Suprantu, kad uždirbsi daug daugiau, nei iki šiol, bet tavo brolio pažadai manęs nė kiek neramina. Šiuo pasakymu Karimo mama tarsi norėjo pabrėžti, kad reikia saugoti tai, ką turi. Pinigų reikia turėti tiek, kad pakaktų maistui, o visu kitu pasirūpins Alachas.
– Klausyk, Zija, tu niekada nemėgai Chano, gal net įtarei, jog jis neša vien nelaimes, bet nori to ar nenori, mums teks susitaikyti su nauju gyvenimu. Abu norime apsaugoti Rašidą. Jį jau du kartus kvietė į komendantūrą ir jeigu ne Chano pasiūlymas, už savaitės ar dviejų sūnus tarnautų kariuomenėje. Mudu to nenorime, o dar tas nuolatinis pinigų trūkumas... Po kelerių metų iš Afganistano persikelsime į Pakistaną, o iš jo tiesus kelias į Indiją. Pamatysi, mes su viskuo susitvarkysime. Galbūt pinigų užteks tam, kad ir Karimas išeitų mokslus. Zija nepatikliai klausėsi vyro patikinimų. Ji žvilgtelėjo į šalimais sėdėjusį Rašidą, kuris nesikišo į pokalbį.
– Imk, palaikyk brolį.
Rašidas paėmė ant rankų Karimą. Mama iš krepšio paėmė duonos ir nuplėšusi gabalėlį įdėjo Karimui į delną.
Vis dar laikydamas atlaužtą bandelę Karimas pažvelgė į stiklą, kuriame atsispindėjo jo neskusta barzda, o už paties lango nesustodami pro šalį ėjo praeiviai. Šie žmonės tapo jo dalimi, o gal atvirkščiai. Tai jis tapo šios visuomenės dalimi. Mamos vedina maža mergaitė, praeidama smalsiai įsistebeilijo į Karimą. Būdamas tamsesnio gymio jis visada išsiskirdavo iš kitų žmonių, bet gal ne tai patraukė mergaitės dėmesį. Mergaitė jam tiesiog pamojavo. Jis pamojavo pavymui. Mergaitė nusišypsojo, bet tuoj pat nusisuko, mamai ją timptelėjus už rankos ir kažką pasakius, kad, matyt, negerai štai taip nepažįstamiems mojuoti, o ypač tokiems dėdėms, kaip Karimas, kuris gali būti ne kas kitas, o piktas dėdė, tamsoje skriaudžiantis mažus vaikus. Ypač mergaites. Nuo šių minčių Karimas šyptelėjo. Jis suėmė kavos puodelį abiem delnais, kelis kartus gurkštelėjo ir išsitraukęs iš vidinės kišenės voką, pasidėjo jį priešais save. Mintys apie laišką jam nedavė ramybės. Dabar net nesvarbu, kokie pokyčiai įvyko jo gyvenime. Kad tokių kaip jis šioje šalyje nėra daug. Kad tokiais kaip jis nepasitikima. Ir tegul.
Piniginėje jis pasižiūrėjo į nuotrauką. Tai buvo moteris nuo komodos. Nuotraukoje jie buvo kartu. Tik čia tamsiaplaukė sėdėjo ant lovos, permetusi kairę ranką virš lovagalio. Ji buvo mažumėlę pasilenkusi. Juodi jos plaukai lietė Karimo veidą. Ji pati juos nufotografavo, nes tuomet Karimas buvo sunkiai persišaldęs ir keliolika dienų neiškėlė kojos iš namų. Jis prisiminė, kai ji juodu fotografavo. Tada fotoaparato blykstė šiek tiek apakino akis. Pykšt. Akyse balta, balta. Vėliau ji apdovanojo Karimą būčiniu į kaktą.
Nejaugi šitiek laiko keliavau tik dėl tavęs, mintyse svarstė Karimas, vis dar neatitraukdamas akių nuo nuotraukos. Ar tada ir pradėjau kelionę į tave, mintyse klausė Karimas moters, bet ji tik nebyliai šypsojosi. Jis ne kartą matė šį žvilgsnį, kai jiedu susitikdavo arba pasitikdavo naują rytą. Matyti tokį žvilgsnį – kiekvieno vyro svajonė, ir Karimui ši svajonė išsipildė.
Perplaukusi upę šeima kelias dienas keliavo pėsčiomis, kol pasiekė dėdės Chano kaimą. Jų atėjimą buvo galima matyti nuo kaimo kalvos. Einančią šeimą išdavė dulkės, kurios kilo po jų kojomis ir nelyginant dūmai sklaidėsi pavėjui rytinės saulės spinduliuose. Juos pasitiko Chanas.
Prabėgo vieneri metai ir, kaip žadėjo tėvas, šeima iš tikrųjų pradėjo gyventi geriau.
Tėvas su Rašidu dažnai išvykdavo kelioms savaitėms, o kartais ir dviems trims mėnesiams. Tuo metu Karimas su kitais vaikais jau ganė avis. Vaikystė atrodė nerūpestinga, neskaitant kartas nuo karto kaimelyje apsilankydavusių mudžachedų, kurie, kaip suprato Karimas, buvo itin geri dėdės Chano draugai. Mamai jie nepatiko dar labiau nei pats dėdė. Mama visuomet stengdavosi pakviesti Karimą namo, kai tik atvykėliai apsilankydavo kaime.
Tačiau kartą Karimas neatsispyrė smalsumui, peržengęs ribą, skiriančią vaikų ir suaugusiųjų pasaulius. Tai įvyko per vidurdienio maldą, kai Karimas su kitais vaikais žaidė netoli šulinio. Jam tuomet buvo aštuoneri metai, kai į kaimą atjojo tuzinas mudžachedų, palikusių arklius pririštus prie dėdės Chano namo tvoros. Žirgai prunkštė, trypė kanopomis ir nurimo tik gavę šieno, o po akimirkos taikiai žiaumojo šiaudgalius. Ginkluoti vyrai išsiskirstė savo reikalais. Didžioji jų dalis nupėdino paskui dėdę Chaną, kuris juos nusivedė į savo namus.
Vienas barzdotų atvykėlių, pririšęs arklį, lėtai pasuko šulinio link. Vienoje rankoje jis laikė masyvų kulkosvaidį. Ant jo pečių kabojo kelios šovinių juostos, susikryžiavusios ant jo nugaros ir krūtinės. Tuo metu Karimas netoli šulinio žaidė puodeliu. Tupėdamas jis įpylė vandenį į nedidelę duobutę ir ant šakelės leidęs užlipti skruzdėlei įmetė ją į savo dirbtinį „tvenkinį“. Jis stebėjo skruzdėlės pastangas pasiekti sausumą. Vabzdys blaškėsi nuo vieno šakelės galo iki kito, kol galiausiai Karimo dėmesį patraukė mudžachedai. Skruzdė išsilaisvino, o berniukas atsistojo. Jo veidas buvo suodinas, kaip ir kitų kaimo vaikigalių, kurių vaikystė metai iš metų bėgo tarp dulkių.
Karimas niekada iki tol nesiartindavo prie mudžachedų, bet šis karys jį sudomino tiek, kad berniukas neatsispyrė pagundai prieiti arčiau. Laikydamas puodelį Karimas lėtai priėjo prie kario ir palietė nuo saulės įkaitusį ginklą, kurį mudžachedas buvo atrėmęs į šulinio kraštą. Barzdotas mudžachedas žaibiškai atsisuko. Karimas sustingo iš baimės. Tačiau mudžachedo veide po akimirkos nušvito šypsena. Jis nusikvatojo.
– Duokš puoduką, pasemsiu tau vandens, mažasis brolau, – pasakė barzdočius.
Karimas ištiesė puoduką, kuriuo mudžachedas pasėmė iš kibiro vandens ir grąžino atgal. Saulės zuikučiai sužaižaravo ant berniuko veido. Karimas apsimetė, kad geria, nors iš tikrųjų iš išgąsčio norėjo prasmegti skradžiai žemės. – Nebijok, – patapšnojo jam per petį mudžachedas. – Tavyje turbūt drąsos tiek, kad jos užtektų visam gyvenimui. Niekada nieko nebijok. Alachas visada tau suteiks stiprybės.
Tuoj po to iš mečetės minareto pasigirdo muedzino kvietimas vidurdienio maldai, perskrodęs visą kaimą ir nuvilnijęs per žaliąjį slėnį, vedantį į rytus kalnų link. – Allaaaaahu ahbar.
Mudžachedas, pasitaisydamas diržą, kaip mat surimtėjo. Aplink gyvenimas tarsi pasikeitė. Iš įvairių pusių musulmonai patraukė mečetės link. Net seniausias kaimo žmogus, bemaž šimtmetį sulaukęs Lazaras, pasiramsčiuodamas lazdele, nupėdino į mečetę. Muedzinas minarete tęsė kvietimą.
– Ash hadu anna Muhammadar – rasulullah. Mudžachedas nuėjo prie netoliese augančio medžio. Prie jo pasidėjo ginklą, nusiėmė šovinių juostas ir iš krepšio išsitraukė kilimėlį. Karimas negalėjo nuo kario atitraukti akių. Pritūpęs prie šulinio ir rankose vis dar laikydamas puoduką su vandeniu jis stebėjo svečią.
– Haya‘ alal-falaah, – tęsė muedzinas.
Kaip reikalauja Koranas, mudžahedas įvykdė apsiplovimo ritualą, kurį vėliau išmoko ir Karimas. „O jūs, kurie tikite, prieš pradėdami melstis, nusiprauskite veidus ir nusiplaukite rankas iki alkūnių; perbraukite rankomis per plaukus ir nusiplaukite kojas iki kulkšnių“. Šitą frazę, kaip ir visą Koraną, iki sukako dvidešimt penkeri, Karimas išmoko beveik mintinai. Senolis Lazaras buvo vienas tų nedaugelio kaimo žmonių, kartu su vaikais aptarinėjusių Koraną. Jam patikdavo aiškinti vaikams Koraną, interpretuoti jį. Galiausiai, tuo jis užsiėmė tik todėl, kad neturėjo daugiau ką veikti, taigi, norėjo jaustis reikalingu. Tokio amžiaus žmonės visiškai vienodi, kur begyventų – Afganistane ar Australijoje, beduinų kaime ar čiukčių jurtoje.
– Būti musulmonu, reiškia tikėti gėriu ir siekti jo visą gyvenimą, visomis pastangomis. Tai yra jūsų sielos džichadas, – vaikams aiškindavo Lazaras.
Karimas, kaip ir kiti vaikai, šventai tikėjo, kad Alachas rūpinasi jais net tada, kai jie miega, saugoja nuo džinų ir kitų baidyklių, ir tik Alacho vedinas žmogus gali pasiekti rojų, kuriame yra tiek maisto ir kitokių gėrybių, jog šis gyvenimas pasirodys kaip nedidelis nesusipratimas tarp dulkių. Tereikia išlaukti savo valandos. – Haya‘ alas-sahaah.
Mudžachedas įsitaisė paunksnėje ant kilimėlio ir pasidėjo rankas ant kelių. Kurį laiką jis taip klūpėjo visiškai susikoncentravęs maldai. Užmerkęs akis jis sudėjo priešais save delnus, lyg matytų juos nežiūrėdamas, atsuko į save ir kažką murmėjo sau po nosimi.
– Allaaaaahu ahbar, – paskutinį kartą orą perskrodė muedzino šauksmas.
Kurį laiką mudžachedas atliko vadinamuosius salat nusilenkimus ir atsikeldamas vis kažką marmaliavo lūpomis. Karimas godžiai stebėjo karį. Jam pasirodė, kad šis karys jau šiame gyvenime susitiko su Alachu ir su juo bendrauja betarpiškai. Berniukas ir pats norėjo tokiu būti. Kai vėliau mudžachedai atvykdavo į kaimą, Karimas didžiuodamasis prieš kitus vaikus iš karto nupėdindavo prie šulinio, kur jam visada vandens iš kibiro pasemdavo pažįstamas karys. Kiti vaikai jo bijodavo, o pastarasis tai supratęs, tyčia juos retkarčiais išgąsdindavo savo stotu ir žvilgsniu. Kai vaikai išsigąsdavo, jis atsisukęs į Karimą pamerkdavo akį ir draugiškai nusišypsodavo pro ūsą. Berniukas šypsojosi, o jam šypsojosi mudžachedas.
Per keliolika mėnesių jie visiškai susibičiuliavo. Juolab kad tėčiui ir Rašidui ilgesniam laikui išvykus, Karimas likdavo tarp suaugusiųjų ir neturėdavo kitų draugų, išskyrus mudžachedą, imamą Nadžefą ir senolį Lazarą. Jei su Nadžefu Karimas bendraudavo kasdien medresoje, kur vaikai mokėsi, tai mudžachedas kaime nebūdavo labai dažnas svečias. Gal todėl Karimas nekantriai laukdavo susitikimo su juo.
Kai kurie vaikai aiškindavo Karimui, kad draugauti su mudžachedu nėra gerai, esą imamas Nadžefas siūlo šalintis jų, nes vaikams dar per anksti bendrauti su ginkluotais vyrais. Ypač tais, kurie neaišku ką veikia kaime. Imamas, matyt, žinojo, kuo čia užsiima mudžachedai, bet vaikams to nesakydavo. Juolab kad pastariesiems tokių klausimų neiškildavo. Kad ir kaip būtų, jų apsilankymas visuomet sukeldavo vaikų susidomėjimą ir Karimas didžiuodavosi tuo, kad gali nors kelioms akimirkoms pabūti šalia jų. Jis pastebėjo, kad nepaisant pavyduolių kalbų, šiai bičiulystei pritarė vienmetė Mirijam, kuri užstodavo Karimą prieš kitus vaikus.
Mirijam ir Karimas vienas kitam jautė abipusę simpatiją, tą vaikišką domėjimąsi vienas kitu, būtų ir nebūtų istorijų pasakojimais, gėrėjimąsi slėnio grožiu nuo kalno, kurio šlaituose Karimas su Ibrahimu prižiūrėdavo avis, o Mirijam kartais ateidavo jų aplankyti.
Mirijam broliai su tėvu, kaip ir Karimo šeimos vyrai, išvykdavo kažin kur ir vaikai nerasdavo atsakymo, kodėl jų tenka taip ilgai laukti. Taip vieną dieną vaikams besėdint ant kalvos jie pastebėjo į kaimą atjojančius mudžachedus. – Mudžachedai! – riktelėjo Irbahimas ir pirštu parodė į atjojančius raitelius. Karimas kaip mat atkuto, bet palikti be priežiūros avių nevalia. Jo veide buvo šypsena ir Mirijam pastebėjo, kad Karimas čia pat norėtų bėgti iki kaimo susitikti su jau pažįstamu mudžachedu. – Gaila, kad negali nubėgti iki šulinio, – pasakė ji. – Negaliu, nors ir norėčiau. – Aš irgi norėčiau, kad tu galėtum, bet gal Ibrahimas pabūtų, – paklausė Mirijam. Karimas nukreipė žvilgsnį nuo kaimo, kurį iš lūšnelių išskyrė baltas mečetės minaretas ir pasižiūrėjo į Ibrahimą. Tas Karimo žvilgsnis šiek tiek sutrikdė Ibrahimą, pagaliu vis baksnojusį žemę. – Kas? – paklausė jis, nors jau žinojo, ko nori Karimas. – Eik jau! Tik neužtruk. Karimas ir Mirijam nusijuokė. – Ar nori susipažint su mano mudžachedu? – paklausė Karimas savo draugės jiems tekinomis lekiant nuo kalniuko. Mergaitė nieko neatsakė, bet žvilgsnis tarsi sakė: „Žinoma“. – Tuomet greičiau!
Vėliau jie visuomet kartu prie šulinio laukdavo mudžachedo ir visuomet karys jiems pasemdavo vandens. Ši draugystė nesitęsė ilgai, nes jau tą pačią vasarą Mirijam mirė nuo gyvatės įkandimo. Karimas tuomet verkė ant imamo Nadžefo kelių ir vis klausinėjo, kodėl Alachas pasiėmė Mirijam. Nadžefas paaiškino, kad tokia buvo Alacho valia.
Karimas tarsi pabudo iš sapno. Tik dabar pro kavinės langą jis pastebėjo, kiek daug žmonių eina gatve. Rytinė saulė apšviečia jų veidus. Vieni praeiviai prasilenkia su kitais, bet kiekvienas jų tarsi eina atskirai ir nemato kitų žmonių. Ar todėl, kad vaiski saulė priverčia juos užsimerkti? Vargu bau. Tai apsvarstęs Karimas greitomis išgėrė atšalusią kavą iki dugno ir pradingo tarpduryje. Televizoriuje vis dar sukosi tie patys vaizdai. Ten musulmonai degino Danijos vėliavas, šaukdami: „Allah ahbar, Allah ahbar“. Barmenas užvertęs galvą ir valydamas stikliukus stebėjo vaizdus ekrane. – Dievaži, nesąmonė! Ir kaip taip galima reaguoti, – pasakė jis, atsisukdamas į Karimą, tačiau jis jau buvo dingęs.
„Laikrodininko“ pirmąjį skyrių galite perskaityti čia
