REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kultūra – ne konkurentas keturkojams

Žinomas medžio drožėjas Rytis Zaveckas, prieš dešimtmetį miesto centre pastatęs medinę šuns pakelta koja skulptūrą ir dėl to ne vieno panevėžiečio pyktį sukėlęs, netrukus žada priblokšti kitu kūriniu – originaliu veidrodžiu. Vieni į jį norės pažvelgti, o kiti – bėgti kuo toliau.

REKLAMA
REKLAMA

Kritikuoja visuomenės ydas

Visoje Lietuvoje žinomas medžio drožėjas Rytis Zaveckas abejingų nepalieka. Vienus savo darbais jis šokiruoja, kitus priverčia aikčioti iš susižavėjimo, dar kitiems yra tarsi rakštis iš jo drožiamos pliauskos. Jo darbų skrynioje – iš šimtmečius skaičiuojančio ąžuolo pagaminti originalūs aptakių formų baldai, miniatiūrinis smuikas, pretenduojantis į Gineso rekordų knygą, mobilusis telefonas, lėktuvo „Lituanica“ šimtą kartų sumažinta kopija…

REKLAMA

Artimiausi kūrybiniai užmojai – savo darbus pristatyti užsienio rinkai, tačiau apie šią parodą R. Zaveckas nelikęs kalbėti. Kaip teigia kūrėjas, neperšokęs griovio, nesakyk op. Pasak drožėjo, daugelis Vakarų valstybių išgyvena gilią depresiją ir joms nieko nereikia.

„Mano klientai lietuviai, nes, pasibaigus parodoms, jie dar prisimena mane, o užsienyje tik užvėrę duris pamiršta. Užsieniečiai visur labai skuba ir į viską žvelgia pernelyg paviršutiniškai“, – mano menininkas. Todėl kitas jo darbas, kuris turėtų dienos šviesą išvysti jau šį rudenį, – neįprastas veidrodis. Kaip intriguoja R. Zaveckas, triukšmo bus daug, vieni norės bet kokia kaina išvysti veidrodį, o kiti stengsis, kad jis nebūtų parodytas.

REKLAMA
REKLAMA

„Daugelis į jį pasižiūrėję pradės raukytis. Tokių darbų bus ne vienas, nes Lietuvoje daugybę skausmingų klausimų reikia spręsti. Menas tokį poveikį turi“, – įsitikinęs R. Zaveckas.

Prieš dešimt metų miesto centre pastatyta šuns pakelta koja skulptūra „Prie Nevėžio krantų kelkim koją kartu“, kūrėjo teigimu, bent trumpam privertė panevėžiečius susimąstyti apie keturkojų teršiamą miestą ir jų šeimininkų neatsakingumą.

„Kodėl vairuotojas, pažeidęs Kelių eismo taisykles, turi mokėti baudą, o tų savavališkų krūvelių statytojų šeimininkai – ne. Aš savo idėjų niekam per prievartą nekišu, tai kodėl jie mus verčia vaikščioti „užminuotomis’ pievomis. Jeigu žmonės turi pinigų išlaikyti šunis, turi turėti ir susimokėti už krūveles“, – kritikos negailėjo R. Zaveckas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Podukros vietoje

Kaip pažymi medžio drožėjas, meno galerijas ir parodų sales Panevėžyje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, o specialių parduotuvių, kur prekiaujama tik gyvūnams skirtomis prekėmis, – kone ant kiekvieno kampo.

Prekybos centruose – didžiausi skyriai, skirti šunų, kačių ir kitų gyvūnėlių ėdalui, įvairiems skanėstams, priežiūros reikmenims. Vadinasi, žmonės pinigų turi, tik juos leidžia ne visai prasmingiems dalykams. „Savo klientus nesunkiai atpažįstu – turintieji augintinių į mane niekada nesikreipia. Juk per mėnesį šuniui ar katei išlaikyti reikia skirti bent šimtą litų, per metus susidaro įspūdinga suma – tūkstantis ir du šimtai. Ar per tuos mėnesius parodoms, koncertams, teatrui, apskritai kultūrai išleidžiame tokią sumą? Dabar labai populiaru turėti asmeninį finansų patarėją, kad padėtų planuoti šeimos biudžetą, bet ar jis pataria dalį pinigų skirti kultūrai?“ – kad kultūra lieka podukros vietoje, piktinosi vyras.

REKLAMA

Menininkas žino, kad už tokias kalbas gali užsitraukti nemalonę, tačiau atvirai rėžia, jog beglobių gyvūnų priežiūra – visiškai neprasminga veikla. Jo nuomone, gamtoje turi būti atranka.

Kita vertus, kodėl niekas nesaugoja į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų, pavyzdžiui, pasaulyje tėra tik dvidešimt procentų kurapkų populiacijos. Bet, pasak kūrėjo, investuojamos didžiulės lėšos, gaištamas laikas rūšims, kurios ne tik kad nenyksta, bet ir sparčiai dauginasi, išsaugoti.

„Kodėl niekas nesusimąsto, kad po dvidešimt metų nebebus kam mokėti pensijų, nes labai mažai gimdoma. Gal katinai „Sodrai“ mokės įmokas? Aš geriau padėsiu žmogui nei kokiam benamiui šuniui. Kokia meilė gali būti gyvūnui, jeigu jį iškastruoja. Apskritai dabar visos sąvokos pasidarė iškrypusios“, – ironizavo R. Zaveckas. Jam visai nesuprantama, kodėl pastaruoju metu didesnes teises nei žmogus turi keturkojai. Kartais jų gyvybė net yra svarbesnė nei žmogaus.

REKLAMA

„Diskriminacija akivaizdi: jeigu būsi apkandžiotas šuns, jo šeimininkas sumokės trijų šimtų litų baudą, o jeigu nuskriausi šunį – bauda trys tūkstančiai litų ar net laisvės atėmimas gresia. Tai kiek kartų yra pigesnis žmogus? Dešimt kartų“, – pabrėžė drožėjas.

Nemėgsta daryti tai, kas paprasta

R.Zavecko nuomone, kultūrai pinigų užtektų, jeigu jie būtų racionaliai panaudojami ir netaškomi į visas puses. Pavyzdžiui, tūkstantinės sumos buvo skirtos Vilniaus erdves papuošti surūdijusių vamzdžių raizgalyne. Pasak menininko, kai vyksta tokios nesąmonės, apie jokį tautos įvaizdį negalima net kalbėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pinigai ne ten eina. Iš manęs žmonės juokėsi, kai prieš dešimt metų pastačiau paminklą šuniui, bet parodžiau, ką sugebu, o ką nuveikė tie, kurie mane kritikavo? Vieni balsavo kojomis į užsienį, o kiti ir toliau gyvena iš pašalpų“, – kalbėjo R. Zaveckas.

Posakį, kad savame krašte pranašu nebūsi, galima pritaikyti ir medžio drožėjui. Miniatiūras, pasaulyje išgarsinusias menininką, jis sudėjo į dailią spintą, kaip pats juokauja, karstą, nes tokie darbai įdomūs nedaugeliui.

Nors R. Zaveckas kartu su žymiausiais Lietuvos drabužių dizaineriais Ramune Piekautaite, Daiva Urbonavičiūte, Julija Žilėniene sukūrė ne vieną kolekciją, tik aksesuarams atsidėti jis nenori. Toks pasirinkimas nustebino ne vieną, tačiau kūrėjas atviras – paprastų daiktų daryti nemėgstantis. Daugelis įsivaizduoja, kad aksesuaras iš medžio turi būti pigus, todėl, kai išgirsta tikrąją jo vertę, nustemba. „Miniatiūras padėjau į stalčių. Į jas žmonės žiūri kaip varlė į kruopas. Reikia išgyventi, todėl darau baldus. Per prievartą juos gaminu gražius“, – juokavo panevėžietis.

REKLAMA

R. Zaveckas daugeliui žinomas kaip baldų dizaineris, tačiau menininkas sakosi netelpantis į jokius rėmus. Tautodailininkai jį veja pas dizainerius, šie – pas tautodailininkus ar skulptorius. „Nežinau, kas esu. Svarbu tik tai, kad savo darbą padarau gerai. Šiam pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, todėl nežinai, kas gali būti rytoj. Kažkada skaičiau prieš kelis dešimtmečius parašytą straipsnį, kad tokiais ir tokiais metais išnyks telegrafas, tokiais – faksas, o 2027-aisiais – amatai. Liko dar keturiolika metų. Manau, kada nors ir menas gali išnykti“, – padvelkė pesimizmo nuotaikomis.

REKLAMA

Sunykęs savigarbos jausmas

R. Zavecko teigimu, net jeigu pranašystė išsipildytų ir amatai sunyktų, be veiklos tikrai neliksiantis. Kažkada jam teko išbandyti ir prekybos agento duonos. Daugelis tokius veja lauk, bet patirtis užgrūdina, o tai nėra blogai.

„Visko galima išmokti. Plokščią kūrinį gali padaryti daugelis, bet skulptūrą – ne kiekvienas. Gerai tai, kad esu ne tik dizaineris, bet ir skulptorius. Įvairių dizainerių „prikepta“ daug, jie gali prifantazuoti tokių kosmosų, kurių paskui neįmanoma įgyvendinti. O mano idėjos gimsta ne ant popieriaus lapo ar kompiuteryje, o liečiant medį“, – kalbėjo kūrėjas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jo manymu, kone masine psichoze tapusių užsienietiškų baldų populiarumas turėtų atslūgti, kai lietuviai pradės gerbti save. Dabar tautiečiai vieni prieš kitus stengiasi pasipuikuoti prabangiomis mašinomis ar namus apsistatydami baldais iš neva prestižinio salono, nors juos po kelerių metų reikės keisti.

„Žmonės nori atrodyti gerai ir pigiai. Čia kaip teatro dekoracijos – iš tolo atrodo puikiai, o priėjęs artyn supranti, kad tai tik faneros gabalas, apipurkštas „makrofleksu“ ir blizgučiais. Didžiausia problema, kad smarkiai sunykęs savigarbos jausmas. Visi nori tik pardavinėti, gyvenimą tiesiog prastumti, niekam neįdomu sukurti ką nors originalaus. Toks požiūris užmuša jaunų žmonių kūrybingumą. Būtent dėl tos pačios priežasties užsienio dizaineriui lietuviai negaili pinigų, nesvarbu, kad paskui su prabangiu džipu teks šieną vežti, o lietuvių kūrėjui – gaili. Bet, kaip sakoma, idealizmas – paskutinė jaunystės prabanga“, – apie rimtas problemas juokaudamas kalbėjo R. Zaveckas.

Lina DRANSEIKAITĖ

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų