REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Astra Petkūnaitė | KelioniuManija.lt

„Kai buvau dar vaikas, valandų valandas prasėdėdavau prie televizoriaus ekrano, žiūrėdama laidas apie tolimų kraštų gyvūniją, keliones, džiungles ir žmones, vis dar nepasiglemžtus civilizacijos. Skaičiau knygas apie indėnus, aborigenus ir auginau savyje svajonę ištrūkti į tuos kraštus, pamatyti, paragauti, įsilieti, „įlipti į knygą“, bet gyvenant Lietuvoje man ši galimybė niekada nepasitaikė, nes pinigų trūkumas neleido net į Vilnių nuvažiuoti, tad kitos šalys ilgai liko nepasiekiama pasaka“, – neslepia keliautojų portalo KelioniuManija.lt pašnekovė Jekaterina Smirnova, savo laimę kurianti tolimojoje Australijoje.

Vėliau merginos gyvenimas pasikeitė ir ji išvyko studijuoti į Vokietiją, kur susikurtas naujas gyvenimas palaipsniui privertė pamiršti svajonę keliauti po tolimuosius kraštus. „Galbūt patogus gyvenimas, galbūt drąsos trūkumas, gal netgi charakterio silpnumas pasiglemžė iš manęs tą atradėjos dvasią. Devynerius metus mano gyvenimas sukosi apie studijas, meiles, nereikšmingus darbelius, gyvenimą šiltai ir patogiai, todėl aš vis rečiau ir rečiau ištrūkdavau iš savo komforto zonos, labai retai kažkur išvykdavau“, – nė kiek neslėpdama apie dar neseną gyvenimo būdą pasakojo mergina.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau vieną dieną...

„...pajutau, kad gyvenu muilo burbule ir praradau ryšį su savo tikrąja AŠ, su ta svajotoja Alisa Stebuklų šalyje. Jaučiausi netikra, sumaterialėjusi, atrodė, kad jausmai neprasiskverbia pro mane supantį burbulą, kad nesugebu patirti tikro džiaugsmo ir liūdesio, viską jaučiau kaip per celofaninį maišelį. Suvokdama tai ir nerasdama būdų tai pakeisti, nusprendžiau išstumti save iš komforto zonos ir leistis į kelionę, apie kurią svajojau vaikystėje. Daugiau nei kelionę – naujo gyvenimo pradžią, savo pačios atradimą ir renesansą, grįžimą prie gamtos ir savo jausmų atgaivinimo“, – viską pakeitusį sprendimą įvardijo Jekaterina.

REKLAMA

Tad lyg ištrūkusi iš kalėjimo pašnekovė patraukė kaip įmanoma toliau, o toliausiai buvo Australija. „Į raudonos žemės, kengūrų ir koalų šalį, kur aborigenai šoka vaivorykštės šokį, kur ir šalta, ir karšta, kur net augalai gali tave užpulti, kur vanduo kriauklėj bėga priešinga kryptimi, kur gamtos grožis pravirkdo tave. Taip, man tai buvo toji stebuklų šalis, į kurią aš, Alisa, norėjau patekti“, – į savo gyvenimo kelionę mūsų skaitytojus kviečia Jekaterina.

Laikas dideliems pasikeitimams buvo tiesiog idealus. Mergina buvo baigusi magistro studijas, turėjo darbą, tad galėjo susitaupyti pinigų svajonių kelionei, buvo vieniša ir, kaip sako, pilna entuziazmo. Paprastos kelionės ar atostogų Katiai, kaip ją vadina draugai, nebūtų užtekę – išvykti reikėjo bent metams, o gal ir visam laikui.

REKLAMA
REKLAMA

„Kai sužinojau, kad lietuviams neišduodama „Working Holiday“ viza metams, entuziazmas mane nuvedė į miesto savivaldybę, kur padaviau prašymą gauti Vokietijos pilietybei. Ši procedūra ir dokumentų vertimas, kopijavimas, testai ir sąskaitų išrašai užtruko šešis mėnesius, bet tai nepalaužė mano dvasios. Per visą pasiruošimo laiką, kuris truko beveik metus, nė karto nesuabejojau, kad noriu išvykti į Australiją. Tad prieš beveik penkis mėnesius, kai turėjau visus dokumentus, pardaviau ar išdalinau viską, ką turėjau, suradau naujus namus savo katei, nepasilikau nieko, išskyrus dvi dėžes su man brangiausiais daiktais, ir išskridau. Na taip, laimės ir nuotykių ieškoti“, – paskutinį tašką įžangoje į nuotykių kupiną pasakojimą padėjo Jekaterina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet atvykus į Australiją...

…paaiškėjo, kad realybė iš tikrųjų kiek žvarbesnė nei pasaulyje paplitęs mitas apie Australiją. Keliaujantys su „Working Holiday“ viza žmonės dažniausiai dirba laukuose, kur renka vaisius ir daržoves, arba fermose, kur gano ir melžia karves, taip pat baruose, kavinėse, viešbučiuose, kur valo kambarius. Net ir tokį darbą susirasti yra nelengva. „Tam reikia atkaklumo ir kantrybės, nes konkurencija labai didelė, Australija plyšta nuo „Work&Travel“ keliautojų. Visi jie ieško darbo, ypač turistų pamėgtuose miestuose ir miesteliuose, tad paieškos gali užtrukti mėnesius. O norint įsitvirtinti rimtoje firmoje, rasti darbą pagal specialybę ar pradėti savo verslą dar sunkiau.

REKLAMA

Aš iš pradžių ieškojau vertėjos darbo, ko nors susijusio su kalbomis, medijomis, muzika, bet... jokių rezultatų. Vienas vaikinas iš Kanados, su kuriuo susipažinau Melburne, baigęs ekonomiką Kembridžo universitete, keturis mėnesius ieškojo darbo pagal specialybę, bet nerado absoliučiai nieko ir liko dirbti barmenu. Vėliau gavo vairuotojo darbą nakvynės namuose. O juk jis iš Kanados, anglų kalba jo gimtoji ir jis dar su Kembridžo diplomu! Bet Australijoje durys labai greitai užsidaro ir atsidaro. Jeigu susipažįsti su tinkamais žmonėmis, jeigu turi drąsos išbandyti kažką naujo, jei esi lankstus ir išradingas, Australija suteikia tau daugybę galimybių“, – savo patirtimi ir draugų istorijomis dalijosi pašnekovė.

REKLAMA

Pasak jos, australai yra labai atviri ir naujoves mėgstantys žmones, greitai viskuo susižavi. Taip pat jie yra geros širdies ir stengiasi padėti. Dėl to, Katios nuomone, Australijoje pradėti savo verslą arba susirasti gerą darbą lengviau nei kitose šalyse vien dėl to, kad visuomenė čia yra draugiškesnė.

O tada ji žengė ant scenos...

...kartu su baruose, restoranuose ir kitose lankytojų sulaukiančiose vietose koncertuojančia grupe. „Bare klausiausi grupės, o po pasirodymo sužinojau, kad jie ieško dainininkės. Viskas nutiko labai greitai! Jau po poros dienų turėjau pirmą pasirodymą su jais.

Mes grojome kelis kartus per savaitę baruose, restoranuose, susirinkimuose, vieną kartą grojome vestuvėse, dainavome visiems žinomas dainas, išmokau ir keletą australiškų. Pinigų man tai neatnešė, nes tai, ką uždirbdavome, išleisdavome kurui ir maistui, bet aš buvau laiminga ir mėgavausi tuo laiku. Deja, mano dainininkės karjera Airlie Beach miestelyje truko tik mėnesį, koją pakišo interesų nesutapimas grupėje. Tačiau tas vienas mėnuo sustiprino mano pasitikėjimą savimi ant scenos, atgaivino mano aistrą dainavimui, parodė man, kad publika mane myli ir kad aš myliu publiką. Tai nuostabu!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vėliau, keliaudama, aš vis pagrodavau su kitais muzikantais prie palapinės ar gatvėje, bet norėčiau greitai vėl susirasti muzikantų, su kuriais galėčiau dainuoti ant scenos. Galbūt netgi gyventi iš to“, – vis drąsiau svajoja pašnekovė.

Ir viskas kaip tame filme...

...kur per pusantros valandos pamatai dešimčių metų įvykius. Taip savo gyvenimą šį pusmetį apibūdina Jekaterina. „Viskas keičiasi labai greitai: draugai ateina ir išeina, šiandien tu dirbi vieną darbą, rytoj kitą, šiandien tu prie turkio spalvos jūros, rytoj bedvasėj dykumoj, šiandien nutrūko tavo santykiai su vaikinu už jūrų marių, rytoj atrandi naują draugą, naują meilę, naują darbą, šiandien gyveni iš kreditinės kortelės, rytoj uždirbi tūkstantį dolerių. Toks gyvenimas ir įvykių, nuotaikų, vietų kaita gali išvarginti. Kartais aš labai ilgiuosi savo buto Vokietijoje, kur mane kas rytą pažadindavo katės murkimas, kur kiekviena diena prasidėdavo kavos puodeliu, kur aš žinojau, kas manęs šiandien laukia. Čia aš niekada nežinau. Čia aš miegu tai mašinoje, tai palapinėje, tai pas kažką ant sofos, tai hostelyje, tai aš turiu maisto pusryčiams, tai jis būna sugedęs, nes mašinoje neturiu šaldytuvo. Viskas labai padrika, ir man, žmogui, kuris viskam turi planą, būna sunku tiesiog pasiduoti likimui ir leistis užplūstamai adrenalino. Bet aš pakankamai spontaniška, kad sugebėčiau mėgautis tuo adrenalinu. Su laiku įsitikinau, kad po kiekvieno kritimo žemyn būna pakilimas. Ir tas pakilimas būna toks netikėtas, toks įspūdingas, kad pradedi džiaugtis prieš tai patirtu kritimu“, – apie gyvenimo pamokas, išmoktas Australijoje, kalbėjo Jekaterina. Štai ir istoriją atspindintis pavyzdys iš merginos gyvenimo: „Gyvendama Airlie Beach ir dirbdama kavinėje taupiau pinigus mašinai, nes Australijoje be automobilio tu esi labai apribotas, visuomeninis transportas gerai veikia tik dideliuose miestuose, miesteliuose jo arba nėra, arba jis labai nepatikimas. Susitaupiusi pinigų per skelbimą nusipirkau mašiną, gana pigiai, už 1500 dolerių. Galvojau, kad man labai pasisekė, bet po savaitės automobilis pradėjo gesti, tai tas, tai anas... Su kiekvienu taisymu vis meldžiausi, kad tai būtų paskutinis mano apsilankymas pas automechaniką, bet mašina vis gedo ir gedo. Net pajuokavau, kad mano mašina prakeikta, bet kai po paskutinio taisymo ji sugedo toje pačioje vietoje ir problema dar labiau padidėjo, pati pradėjau tikėti, kad ji prakeikta. Mašinos taisymui išleidau 2 tūkst. dolerių, bet ji taip ir liko sugedusi. Išleidau beveik viską, ką turėjau, ir net nebegalėjau jos parduoti, nes niekas nenorėjo pirkti. Buvau siaubingai nusiminusi. Likau be darbo ir pinigų, tad išvažiavau savo sulūžusia mašina iš Airlie Beach, nes tikėjausi, kad palikus šį miestelį mano nesėkmės baigsis.

REKLAMA

Mano laimei taip ir buvo. Atvažiavau į Brisbeną, kur į mane iš karto padvelkė teigiama energija. Labai mielas ir geraširdis automobilių prekiautojas sutiko apsikeisti mašinomis. Turėjau jam primokėti 500 dolerių, bet už tai gavau gerą, veikiančią, patikimą mašiną ir galėjau keliauti toliau. Mano kortelėje liko 300 dolerių, iš kurių Australijoje gali pragyventi savaitę ar dvi, jei, žinoma, būsi labai taupus. Buvau bankrutavusi, viena, vis dar be darbo, be plano, bet su viltimi...

Brisbenas tarsi šnibždėjo man į ausį: „Lik čia, lik su manim, čia tavo vieta...“ Nežinau kodėl, miestas traukė taip, kaip Airlie Beach mane atstūmė. Buvau susitarusi susitikti su draugais kitame miestelyje, dėl to išvažiavau iš Brisbeno, bet po savaitės nusprendžiau sugrįžti“, – portalui KelioniuManija.lt pasakojo Jekaterina. Tą dieną, kai ji sėdo į mašiną ir ketino patraukti atgal į Brisbeną, nežinodama, nei ką ten darys, nei kur gyvens, jai paskambino mergina ir pakvietė į pokalbį dėl darbo kosmetikos pardavimuose.

„Jie mane iš karto priėmė į darbą! Per vieną dieną gavau darbą, kambarį ir draugus, kuriems aš rūpiu. Beveik visi žmonės, dirbantys šioje firmoje, yra Rusijos, Prancūzijos ir Izraelio žydai. Viena iš vadybininkių Maša iš karto priglaudė mane po savo sparnu, kaip mama, nors ji mano amžiaus. Ir visi kiti man be galo draugiški, nuoširdūs, stengiasi padėti, išmokyti, padrąsinti. Jaučiuosi apsupta draugų ir šeimos“, – džiaugsmu dalijosi pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų