REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Astra Petkūnaitė | KelioniuManija.lt

Australijoje pirmą kartą...

…Jekaterina nardė, skraidė sklandytuvu, bandė „pabalnoti“ banglentę, grojo aborigenų muzikos instrumentu „didgeridoo“, matė driežą, „susipažino“ su medūza, įsigijo automobilį....

„Turbūt pats nuostabiausias mano patyrimas buvo skrydis sklandytuvu virš Sekminių salų. Sėdi mažame lėktuvėlyje be sienų, prisegta diržu, kojos tabaluoja ore, žemė po kojomis mažėja, mažėja, kol atsiduri pusantro kilometro aukštyje, pramuši debesų lubas ir staiga jauti šaltus ir drėgnus debesis ant odos, pasijunti kaip tuose paveiksluose, kur angelai ant debesų paklodės giesmes gieda!

Kai lakūnas staiga visu greičiu leidžiasi žemyn, atrodo, tuoj trenksis į žemę, kojomis palieti žolę, o širdis, atrodo, sprogs iš baimės ir susijaudinimo, bet pačią paskutinę akimirką sklandytuvas vėl šauna aukštyn ir po kelių akimirkų prieš tave atsiveria net sapnuose neregėtas vaizdas – turkio spalvos vanduo, po kurį vingiuojasi balto smėlio juostos, kas man priminė šaukšteliu maišomą kapučino kavą. Nepakartojamas, žodžiais neapsakomas, visą kūną užpildantis grožis...

REKLAMA
REKLAMA

Mes nusileidom Whitehaven paplūdimy, vienam balčiausių paplūdimių pasaulyje, kur 99 proc. smėlio yra grynas kvarcas. Tuo metu paplūdimy nieko nebuvo ir mes ėjom maudytis beprotiškai šiltam vandeny, nepaisydami visų nuodingų medūzų“, – vis dar rodos padebesiais pasakodama skrajojo pašnekovė.

REKLAMA

Po trijų mėnesių nuo atvykimo į Australiją merginai pavyko susiorganizuoti kelionę į Didįjį barjerinį rifą. Kelionė kruiziniu laivu iki šios vietos trunka apie tris valandas, todėl dauguma keleivių suserga jūros liga ir visą kelionę sėdi su maišiukais rankose. Tačiau mūsų pašnekovės jūros liga nekankina, tad ji galėjo mėgautis jūros bangų supimu.

„Prieš kelionę daug kas stengėsi nuteikti mane skeptiškai, kad nesitikėčiau pamatyti tokius koralus kaip atvirutėse, nes jie „nufotošopinti“, dėl daugybės kasdien ten nardančių turistų koralai atrodo nususę ir pavargę. Taip, po vandeniu koralai neatrodo geltoni ir raudoni, viskas daugmaž mėlyna ir žalia, bet pats faktas, kad nardau po koralų rifą Australijoje, kad prieš mane – didžiausias gyvas organizmas pasaulyje, kad aš išvis nardau, kad į mane stebeilijasi metro dydžio žuvis, pripildė mano širdį euforijos. Niekaip nenorėjau išlipti iš vandens, o prižiūrėtojas vis mojavo man: „Dar penkios minutės ir viskas!“ – juokdamasi prižiūrėtojo pastangas išprašyti ją iš vandens prisiminė Jekaterina.

REKLAMA
REKLAMA

Kita vieta, sudrebinusi merginos paširdžius, buvo Didysis Vandenyno Kelias (angl. The Great Ocean Road) netoli Melburno, Australijos pietuose. „Kelias tęsiasi 250 kilometrų palei vandenyno krantą, lydimas Otway nacionalinio parko, kuriame gausu nuostabių džiunglių takelių, krioklių, koalų ir kengūrų. Pati žinomiausia ir ne be priežasties gražiausia vieta yra Dvylika apaštalų – dėl erozijos nuo kranto atsiskyrusių ir vandenyje išdidžiai stovinčių uolų. Iš pradžių jų buvo dvylika, bet dėl erozijos beliko tik devynios. Kažkada jų, deja, visai nebeliks, nes kasmet uolos sumažėja net po du centimetrus.

Nepakartojama buvo ir mano kelionė į Fraser salą – didžiausią smėlio salą pasaulyje. Iš esmės ji atrodo kaip įprasta sala, nes joje auga pušynai, teka upeliai, bet jos pagrindas yra sluoksniuotas smėlis paskendusiame ugnikalnyje. Visi, užsisakę kelionę, buvo suskirstyti į keturias grupes, kiekvienai grupei buvo duota mašina, maistas, paskirtos palapinės stovykloje. Tris dienas aš važinėjau su savo grupe po mišką ir paplūdimį, kopėm į kalnus, maudėmės ežeruose ir upelyje, vakarais gėrėm alų, kartu gaminomės maistą, kartu miegojom palapinėse, kartu buvom kankinami pagirių...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai buvo vienintelis kartas, kai kažką veikiau su kitais „backpackeriais“, kuriem buvo vos 18-22 metų. Tai buvo įdomi patirtis, bet nusprendžiau tęsti savo keliones viena ir orientuotis į pažintis su žmonėmis, iš tikrųjų besidominčiais Australija, o ne begaliniu alkoholio vartojimu“, – savo požiūrį į keliones ir gyvenimo būdą atskleidė Jekaterina ir toliau pažinti Australijos patraukė viena.

O savo gimtadienį mergina...

...norėjo sutikti stebėdama saulėtekį nuo Mount Warning kalno, esančio netoli žymaus hipių miestelio Byron Bay. „Mergina vardu Nicki, su kuria dirbau kavinėje Airlie Beach, kaip tik tuo metu lankė savo tėvus, gyvenančius Mount Warning kalno papėdėje, tad susitarėme kopti kartu ir sutikti mano trisdešimtmetį kartu su pirmąja saule. Deja, saulėtekio matomumas labai priklauso nuo debesuotumo, dėl to nusprendžiau atidėti kopimą į kalną kelioms dienoms, kol pragiedrės, tad savo gimtadienį sutikau prie krioklio su Nicki ir jos vaikinu. Laukdama giedresnio dangaus kelias dienas praleidau Byron Bay ir kituose miesteliuose, turėjau nepakartojamą laiką ir kai debesys atsitraukė, ryžausi kopimui.

REKLAMA

Turiu prisipažinti, nors kopiau viena ir tai tebuvo paprastas lipimas į kalną, bet man – tai tikras nuotykis. Užkopti į kalną trunka apie dvi valandas, tad norint sutikti saulę, reikia pradėti kopti tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto, tamsoje. Turi saugotis gyvačių, vorų, slidžių akmenų, kopti nieko aplink save padoriai nematydamas.

Ypač nelengvi buvo paskutiniai keli šimtai metrų, kurie reikalavo kiek daugiau jėgos ir koordinacijos, nes takas baigėsi ir reikėjo lipti besilaikant už akmenų ir geležinės grandinės, paskendus rūke, nes pasiekiau debesis. Tai buvo labai ypatingas patyrimas – lyg būtum Indiana Jones, lobių ieškotojas ar plėšikas, besislapstantis miške.

REKLAMA

Kai užkopiau, saulės reikėjo laukti dar valandą, po truputį ėmė rinktis vis daugiau ir daugiau žmonių, bet tai, ko visi taip laukė, buvo to verta. Saulėtekis, kurį mačiau nuo kalno, buvo kitoks nei saulėtekis virš jūros ar lauko. Iš pradžių viskas nusidažė rožine spalva, bet kai saulė pilnai pakilo, viską užliejo balta neaprėpiama šviesa, nesimatė nei miškų, nei kalnų, tik viską pasiglemžianti balta šviesa su saulės apskritimu per vidurį. Neaprašoma, fotoaparatu nenufotografuojama, tik atmintyje išsaugoma“, – turbūt įspūdingiausia kelionės po Australiją akimirka su Kelioniumanija.lt skaitytojais pasidalijo Jekaterina.

Merginos kelias ir toliau tęsis per Australiją, į patogią Vokietiją Katia kol kas neplanuoja grįžti: galvoje apstu planų, širdyje vilčių, o akyse – entuziazmo. Tad palinkėkime jai gero kelio ir dar daugiau nuotykių bei patyrimų, kuriais galėtų įkvėpti ir kitus.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų