Margarita PŪDŽIUVIENĖ
Jei pernai Rima Anulienė nebūtų tinkamai užkaitinusi varškės ir pagaminusi pasakiško skonio lydyto sūrio, ko gero, jos vyras Arūnas šiemet ir toliau dirbtų tolimųjų reisų vairuotoju. Lydytą sūrį smaguriavę artimieji pakišo Anuliams mintį, kad iš gaminio būtų galima uždirbti. Vyras metė darbą, su žmona namuose įsirengė sūrių gamybos cechą ir gamina net brandintus bei fetos tipo sūrius.
Pradėjo nuo lydyto sūrio
– Viskas prasidėjo pernai. Turėjom tik vieną karvę. Pieno užtekdavo ir mums, ir tėvams, ir dar likdavo. Brolienė kažkada pasidalino receptu, puode užkaitinau varškę, įmušiau kiaušinių... Lydytas sūris patiko visiems. Sesuo dirbo Klaipėdoje, dažnai jai į lauknešėlį pridėdavau tų sūrių. Ji jais pavaišino Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbančius kolegas. Vėliau pasisekdavo to sūrio ir parduoti, – apie sūrių gamybos pradžią pasakoja Rima.
Rima ir Arvydas – Adakave gyvenančių keturiasdešimtmečių pora, auginanti keturis vaikus. Man apsilankius svečiuose prie stalo sėdome su mažiausiais: keturmete Urte ir septynmečiu Rapolu. Jei ne šie pagrandukai, gali būti, kad Rima ir toliau Šilalėje dirbtų buhaltere. Augindama vyresniuosius vaikus – Žygimantą, kuriam šiemet sukaks 18, ir 15-metį Benjaminą, Rima metė buhalterės darbą, nes vėl pastojo. Tapusi namų šeimininke Rima ėmė sukti galvą, kaip išnaudoti iš vienos karvės gaunamą pieno perteklių. Taip ji pradėjo gaminti sūrius.
Susipažino su kitais ūkininkais
Įvaldžiusi lydyto sūrio gamybos technologiją, Rima ėmė gaminti ir rūkytą sūrį. Pamačiusi, kad seseriai puikiai sekasi realizuoti jų produkciją, pora ėmė važinėti po Klaipėdos įstaigas ir siūlyti savo gaminius, kol susipažino su kitais ūkininkais iš Žemaitijos.
– Gargždų savivaldybėje dirbanti mano sesuo atsiuntė mums pranešimą apie Andriejave vykstantį seminarą, kurio pavadinimas skambėjo „Kaip išgyventi turint 10 ožkų ir 3 hektarus žemės“, – tęsė pasakojimą Arvydas. – Seminarą vedė vilniečių pora. Natalija ir Arūnas prieš keletą metų buvo atsikraustę gyventi į Plungę, augino ožkas ir gamino brandintus sūrius.
Seminare Anuliai susipažino ir su ekologiškas daržoves auginančia ir jas pardavinėjančia Julija, duoną kepančia Rima bei sūrininku Robertu, į kurio seminarą po poros mėnesių buvo pakviesti. Susitikę kitąkart ūkininkai nutarė vienytis.
Bohemiškas turgelis
– Julija ir Rima savo produkciją vienerius metus pardavinėjo „Herkaus Kanto“ kavinėje Klaipėdoje. Mums buvo pasiūlyta prisijungti. Kartą per savaitę ėmėme susitikinėti kavinėje. Julija, kaip ir anksčiau, prekiavo daržovėmis, Rima – duona, tik dabar atsiradome ir mes, sūrininkai. Tai kažkas panašaus į prekybą turgelyje, tik čia aplinka kitokia. Pavalgę kavinės lankytojai susidomi mumis, prie arbatos puodelio užsimezga pokalbis apie gaminamą produkciją. Į kavinę užsuka ekologišką produkciją vertinančios šeimos su mažais vaikais, išskirtinio skonio ieškantys veganai. Tokie žmonės vertina kokybę ir jai pinigų negaili, – pasakoja Rima.
Prekybai susitinkantys ūkininkai neoficialiai save pavadino sambariu „Pintinėlė“, Žodis „sambaris“ žodyne aiškinamas kaip bendros vaišės po derliaus nuėmimo. Tik šiuo atveju ūkininkus vienija bendras tikslas – populiarinti ir realizuoti savo produkciją.
Metė vairuotojo darbą, ėmėsi prekybos
– Mes turime bendrą elektroninio pašto adresą. Julija klientams išsiuntinėja vieną bendrą kainyną, priima užsakymus, – aiškina Rima.
Rima tobulinasi. Šią žiemą dalyvavo garsaus sūrininko Valdo Kavaliausko rengiamame seminare, kuriame išmoko gaminti brandintą fermentinį sūrį. Dabar moteris gali gaminti keletą sūrio rūšių: varškės, fetos (tik iš karvės pieno), pusiau kietą brandintą fermentinį, keptą, rūkytą sūrį, sūrį su želė gabalėliais, sūrio užtepėles... Moters galvoje sukasi mintys apie kelionę su kolegomis sūrininkais į Normandiją (Prancūzijos regionas). Ten ji susipažins su prancūziškų sūrių gamyba, gal pavyks aplankyti ir kokį vietos ūkininką, apžiūrėti ūkį.
Neseniai Arvydas metė tolimųjų reisų vairuotojo darbą ir prekiauja žmonos gamintais sūriais. Produkciją ketvirtadieniais gabena į „Herkaus Kanto“ kavinę, tą pačią dieną į Švėkšną bei Gargždus, šeštadieniais prekiauja Gargžduose ir Palangoje.
„Stengiamės pasilengvinti buitį...“
Šiuo metu Anulių ūkyje 5 melžiamos karvės, jos neseniai atsivedė 5 telyčaites. Kasdien primelžiama apie 140 litrų pieno. Teiraujuosi, kaip atrodo ūkininkų darbo diena.
– Keliamės apie šeštą, pamelžę karves užkaitiname pieną ir einame pusryčiauti. Iki pietų gaminu sūrius, vėliau – pietus. Vyras tuo tarpu atlieka ūkio darbus. Neaukojame savęs, stengiamės sau pasilengvinti buitį. Karvių melžimas mechanizuotas. Anksčiau pieną kaitindavau 20 litrų puode, dabar įsigijau keletą po 50 l, – pasakoja Rima ir vedasi į pirmajame aukšte įrengtą sūrių gaminimo cechą.
Patalpa nedidelė – tai virtuvė, sujungta su gyvenamuoju kambariu.
Prie sienos stovi 1,5 m aukščio sūrių slėgtuvė. Atsibodus vargti su anksčiau naudotomis sūrio slėgtuvėmis, kurių turėjo 30, Rima paprašė vyro pagaminti vieną didelę.
– Ažuolines blankes pirkau Tauragės baldų gamykloje, sraigtus įsigijau Klaipėdoje esančioje jachtų dalių parduotuvėje, skarda aptraukė skaudviliškis, – rodo į kelių aukštų slėgtuvę Arvydas.
„Ūkininkauti ėmėmės ne iš bado...“
Žinoma, ūkininkavimas įpareigoja. Karvės pieno duoda kas dieną, buities rūpesčių nemažėja, tačiau pora moka puikiai planuoti ir rasti laiko sau.
– Pasitaiko, kad sekmadienį pramerki akis ir nebenori kelti kojos iš lovos. Mes vienas kitą puikiai suprantame. Jei vienas leidžia sau patinginiauti – kitas nudirba darbus ir pasirūpina vaikais. Sekmadienis – laisva diena. Sūrių tą dieną negaminame, supilstome pieną rauginimui ir einame ilsėtis, – sako Rima.
Laimei, auga sūnūs, kurie vis dažniau padeda ūkyje.
– Neseniai įrengėme naujus aptvarus, girdyklas. Vaikai man padėjo betonuoti tvartą. Ūkininkauti ėmėmės ne iš bado. Aš mečiau gerai apmokamą darbą. Dėl vaikų. Norisi, kad jie pamatytų, kaip galima verstis gyvenant Lietuvoje, galima išgyventi iš ūkio. Pusseserė kvietė visą šeimą atvykti gyventi į Vokietiją. Sakė, atvažiuokit – už vaikus gausite dideles išmokas, net dirbti nereikės... Atsisakėme. Noriu, kad mano sūnūs pamatytų, jog ir Lietuvos kaime galima prasigyventi – nebūtina važiuoti pinigų uždirbinėti į, tarkim, kokią nors Danijos fermą, – dėstė Arvydas.
Jam ant kelių laiminga sėdėjo šviesiaplaukė Urtė. Kaip mama sakė, ji labai patenkinta, kad tėtis nebevažinėja „po užsienius“. Be to, keturmetė visai neseniai išmoko padėti mamai – ištraukia sūrius iš sūrių slėgtuvės.
