REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Saulė PINKEVIČIENĖ

Geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nesi buvęs, – dainavo Vladimiras Vysockis. Nežinia, ar rusų bardui yra tekę juos įveikti, bet alytiškiui Algimantui Mickevičiui – ne kartą, taip pat ir aukštumines, daugiau nei 6 kilometrų, viršukalnes, reikalaujančias ypatingos ištvermės ir techninio pasirengimo. „Daugumai toks kopimas sunkiai pakeliama katorga. Kalnų pažinimo džiaugsmas aplanko tik tuos, kuriems alpinizmas yra hobis“, – sako pašnekovas, dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje Dzūkijos sostinėje paskleidęs alpinizmo virusą bei atvėręs kalnų pasaulio duris ne vienam alytiškiui, kurie už tai jam iki šiol dėkingi.

REKLAMA
REKLAMA

Asmeninis Algimanto Mickevičiaus rekordas – 7 kilometrų 195 metrų aukštis, kopiant į Ismailo Samani viršukalnę Pamyro kalnuose. Ją įveikė būdamas 30-ies, dabar alytiškiui – 64-eri. Jis įkopė į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio viršukalnę, kurios aukštis 6030 metrų. Asmeninė nuotr.

REKLAMA

Lituanicą šturmavo tris kartus

Šie metai – jubiliejiniai, skaičiuojant nuo 1964-ųjų, kai lietuvių alpinistai Pamyro kalnuose (Tadžikija) įkopė į tris niekieno dar neįveiktas viršukalnes. Joms suteikė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (6030 metrų), Kristijono Donelaičio (6140 metrų ir Lietuvos (6130 metrų) vardus.

 Paminėdami ekspedicijos 50-metį, šiemet rugpjūtį beveik šešios dešimtys alpinistų išvyko į Pamyrą. Didžiausioje per visą alpinizmo istoriją ekspedicijoje į šiuos kalnus dalyvavo ir alytiškis A.Mickevičius.

REKLAMA
REKLAMA

 „Pamyras ne veltui vadinamas pačiais lietuviškiausiais kalnais – juose yra daugiau kaip dvidešimt viršukalnių, kurioms suteikti lietuviški vardai. Ne visos jos oficialiai įteisintos, tačiau alpinistų žemėlapiuose pažymėtos. Šią vasarą surengtos ekspedicijos tikslas buvo ne tik įkopti į viršukalnes, bet ir palikti jose regalijas su pavadinimu, koordinatėmis, aukščio nuoroda, pagamintas specialiai kiekvienai viršukalnei“, – pasakoja A.Mickevičius.

 Veteranų komanda, kurioje kopė ir alytiškis, sėkmingai įveikė M.K.Čiurlionio viršūnę, o Lituanicą šturmavo net tris kartus, bet nesėkmingai. Pritrūko visai nedaug – sutrukdė pabjuręs oras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Su Lietuva (yra dvi viršukalnės tuo pačiu vardu) susijęs ir pirmasis lietuvių alpinistų bandymas įveikti aukštumines (per 6 kilometrų) viršukalnes. Kadangi savarankiškai to padaryti 1964 metais negalėjo (TSRS buvo keliami specialūs reikalavimai alpinistų kvalifikacijai), tai kopė kartu su maskviečiais kolegomis. Vis dėlto lietuviai Pamyre įsigudrino surengti savarankišką ekspediciją ir vieną tuo metu dar bevardžių viršūnių pavadinti ne Tarybų, o tiesiog Lietuvos vardu. Įteisinti pavadinimą anuomet nebuvo paprasta, tam reikėjo ne tik tikslių kartografinių duomenų, bet ir TSRS Ministrų Tarybos įsakymo. Šiandien alpinistų žemėlapiuose lietuviškos viršukalnės paženklintos, bet iki galo jas įteisinti ir buvo vienas svarbiausių ekspedicijos, kurioje dalyvavo ir A.Mickevičius, tikslų. Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento Algimanto Jucevičiaus vadovaujamos veteranų, suaugusiųjų ir jaunimo komandos pasiekė visas lietuviškas Pamyro viršukalnes ir paliko ten numatytus ženklus, o papėdėse minėjo 1964 metų ekspediciją, iškėlė trispalvę.

REKLAMA

 Ant pasaulio stogo išlydėjo alytiškiai bendražygiai

A.Mickevičius – vienintelis alpinistas iš Dzūkijos, šią vasarą dalyvavęs jubiliejinėje ekspedicijoje į lietuviškąjį Pamyrą (šie kalnai dar vadinami pasaulio stogu). Ar mūsų krašte nebeliko kalnų mėgėjų? Pasirodo, jų yra, tačiau amžius ir sveikata ne visiems leidžia leistis į tolimesnes ekspedicijas. Alpinizmo ir sportinio kalnų turizmo virusą Dzūkijos sostinėje kadaise paskleidęs A.Mickevičius savo pavyzdžiu patvirtina seną tiesą – vieno žmogaus pastangos gali lemti labai daug, jei jis tiki tuo, ką daro.

REKLAMA

 „Į Alytų atvažiavau 1970 metais, pradėjau dirbti mašinų gamykloje, ten įkūrėme sportinio turizmo sekciją, nes iki tol visas „turizmas“ baigdavosi sąskrydžiais. Arba su kelialapiais visi keliaudavo, autobusais, lengvai ir patogiai, kaip dabar visoje Europoje (mes juokais juos vadindavome „čemodanščikais“). Vėliau Eksperimentiniame namų statybos kombinate atsirado ir alpinizmo sekcija“, – A.Mickevičius prisimena tuos laikus, kai Alytus buvo gerokai mažesnis, bet jame nesunkiai atsirado apie pusė šimto žmonių, norinčių išmokti kopti į kalnus, o atkakliausieji savo tikslą ir pasiekė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Treniruodavosi Dainų slėnyje, ant akmeninių senojo geležinkelio tilto atramų, su specialia įranga – lipdavo aukštyn siena su virvėmis ir kabliais. 1979 metais A.Mickevičius jau vedė dešimties alytiškių grupę į Akstino viršūnę (4250 metrų) Tian Šanyje. Daugumai pirma ir nepamirštama kelionė į kalnus buvo Pamyro Alajus. Komandoje labai pravertė gydytojos Valentinos Rėklaitienės profesinės žinios, kopė Vladas Stanevičius, Eugenijus Vichrovas, Kostas Perminas su žmona, Petras Ogilba, Benas Karosas, Genadijus Makejevas, Antanas Mandeika.

REKLAMA

 „Gal tik Valentina Rėklaitienė po to daugiau į kalnus nėjo, o visi kiti tapo ištikimais bendražygiais, su kuriais leidomės į ne vieną kalnų ekspediciją. Į lietuviškas Pamyro viršūnes jie mane taip pat išlydėjo šią vasarą“, – A.Mickevičius neslepia: tai buvo labai jaudinanti akimirka.

 Kalnai įsileidžia ne visus

Alpinizmu susidomėjęs 1967 metais, A.Mickevičius skersai išilgai išmaišė buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje esančius kalnynus – Kaukazo, Altajaus, Tian Šanio, Pamyro. Gero fizinio pasirengimo, ištvermės reikalaujančioms kelionėms ruošdavosi intensyviai sportuodamas, to mokė ir jaunimą.

REKLAMA

 „Alpinizmui buvo taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir kitose sporto šakose, skiriami atskyriai. Mano jaunimas dažnai neįveikdavo fizinio pasirengimo, vadinasi, neturėjo to, ko kalnams reikia. Ko būtent? Ištvermės. Turi atsikelti antrą valandą nakties, šaltyje išsivirti valgyti, visą dieną kopti, o vakare grįžti į palapinę, jei reikia – dar draugą parnešti, iš paskutinių jėgų valgyti pagaminti naktį ir vėl viską pradėti iš naujo“, – sako A.Mickevičius, pastebintis, kad alpinizmas ne kiekvienam, nes neužtenka norėti, – reikia ir galėti. Tiems, kuriems kalnai tampa hobiu, šis užsiėmimas suteikia malonumo. Kitiems gali pasirodyti neįveikiama katorga. Jau 4 kilometrų aukštyje prasideda kalnų liga, todėl organizmui būtina aklimatizacija, o 5–6 kilometrų aukštyje jame vyksta negrįžtamos reakcijos. Alytiškis pajuokauja: ekspedicijoje į Pamyro lietuviškas viršukalnes alpinistai kelias dienas keliavo su gyva transporto priemone – ištvermingais asiliukais, tačiau aukščiau kaip 4 kilometrai jie nelipa, tai daro tik žmonės, dažnai rizikuodami sveikata ir net gyvybe.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Asmeninis Algimanto Mickevičiaus rekordas – 7 kilometrų 195 metrų aukštis, kopiant į Ismailo Samani viršukalnę Pamyro kalnuose (iki 1962 metų žinoma Josifo Stalino, iki 1998 metų – Komunizmo vardu). Ją įveikė būdamas 30-ies, dabar alytiškiui – 64-eri. Jis įkopė į M.K.Čiurlionio viršukalnę, kurios aukštis yra 5794 metrai, ir sako pasiekta fizine forma esantis patenkintas. Tiesa, ekspedicijos metu per trisdešimt dienų numetė 13 kilogramų svorio, o grįžęs turėjo reikalų su medikais, kurie ne iškart įvertino, kad jų pagalbos reikia ultravioletiniuose spinduliuose veidą nudegusiam ir organizmą nualinusiam alpinistui, o ne tam tikro gyvenimo būdo šalininkui... A.Mickevičių ši situacija pralinksmino – humoro jausmui nuovargis nepakenkė.

REKLAMA

 Ištvėrė dvylika operacijų

1970 metais A.Mickevičius buvo pažadėjęs sau dar kartą sugrįžti į Pamyro kalnus – šį pažadą ištesėjo 2014-ųjų vasarą. Tačiau tik pats gali įvertinti, ko vertas buvo toks pasiryžimas.

 2009 metais alytiškis dalyvavo turiadoje-alpiniadoje Karakolo slėnyje Tian Šanio kalnyne (Kirgizija). Šis renginys buvo skirtas Lietuvos vardo 1000-mečiui ir Tian Šanyje esančios Gedimino Akstino viršūnės 50-mečiui. Kaip tuomet sakė pats A.Mickevičius – atsisveikino su kalnais. Bet niekada nesakyk „niekada“, ypač jei pasaulyje dar tiek viršukalnių, kuriose nebuvai!

REKLAMA

 Prabėgus vos metams nuo minėto atsisveikinimo, alytiškis kopė į Elbruso (5642 metrai) viršukalnę Kaukazo kalnuose, bet įvyko nelaimė – jis neteko sąmonės, nukrito ir patyrė labai sunkią pilvo traumą, buvo trūkusios kepenys. Situaciją dar pablogino tai, kad alpinistas leidosi nuo kalno vienas. Jis nesyk vedė į Elbrusą alytiškius, todėl šią viršukalnę gerai pažinojo, be to, tą dieną su savo draugais gelbėjo prancūzus alpinistus. Kas galėjo pagalvoti, kad kartu su jais lyno keliu teks nuleisti ir patį gelbėtoją, dėl kurio gyvybės kovos medikai? A.Mickevičius skubiai operuotas rajoninėje vietinio slėnio ligoninėje, kurioje nebuvo ne tik elektros, tvarsliavos, bet ir kraujo atsargų. Alpinistai jo rado gretimame rajone ir atvežė taksi. Lietuvio gyvybę išgelbėjo kirgizas karo chirurgas, kuriam sunkiai susižaloję kalnų mėgėjai ir profesionalai jokia naujiena. Kai Algimantas atgavo sąmonę po operacijos, gydytojai pajuokavo: „Prieš tave operavome du japonus, dar kokie penki–šeši apdrausti užsieniečiai alpinistai – ir galėsime pasistatyti naują ligoninę!“

REKLAMA
REKLAMA

 Traukiniu pargabentas į Minską, o iš ten reanimobiliu, kurį atsiuntė draudimo įmonė, pristatytas tiesiai į Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninę, A.Mickevičius patyrė dar dvylika operacijų, ir turbūt niekas, išskyrus jį patį, nebesitikėjo, kad kada nors dar pamatys kalnus, juolab į juos kops. Vis dėlto stebuklas įvyko – nors pernai Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 80-mečiui skirtos ekspedicijos į Pamyro kalnus teko skaudama širdimi atsisakyti dėl jos išvakarėse atsiradusių sveikatos bėdų, ši vasara alytiškiui buvo sėkminga. Jam užteko ištvermės ir fizinio pasirengimo kopti į viršukalnes Pamyro kalnuose ir sėkmingai baigti mėnesį trukusią ekspediciją.

 Parvežė akmenį obeliskui žuvusiems alpinistams

„Amžius alpinistams yra riba ne sveikatos ar fizinio krūvio, bet finansine prasme, nes nuo 65-erių tenka mokėti dvigubas draudimo įmokas, o nuo 70-ies mūsų nebedraudžia. Sunku įsivaizduoti, ką reikėtų daryti nutikus nelaimei tokiu atveju. Europoje gelbėjimo operacijos vyksta civilizuotai, o rusai begėdiškai naudojasi nelaime, į nuostolius net nenaudotą savo įrangą nurašo“, – pasakoja A.Mickevičius.

 Pašnekovas neslepia: dar gyvena praėjusios ekspedicijos įspūdžiais, bet jam smagu žinoti, kad kitąmet organizuojama nauja, bus kopiama į M.K.Čiurlionio viršukalnę, o jos iniciatorius yra kompozitoriaus proanūkis Rokas Zubovas.

 Alytiškis nespėlioja, į kokias keliones pats leisis rytoj, nes dar turi neišpildytų įsipareigojimų šiandien. M.K.Čiurlionio memorialiniam muziejui Druskininkuose jis parvežė M.K.Čiurlionio viršukalnės Pamyro kalnuose nuotrauką – beliko įteikti, o obeliskui žuvusiems alpinistams ir keliautojams bendraminčiams, kurį su broliais pastatė gimtojoje sodyboje Liepakojų kaime, – baltą akmenį iš Pamyro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų