Vienoje sodų bendrijoje, name prie miško, 17 metų gyvenantis 53 metų Vladas Abukevičius aplinkiniams atrodo keistuolis. Tačiau ne toks, į kurį žmonės rodo pirštais ar šaiposi. Šviesaus veido, mąslaus žvilgsnio vyras aplinkinius stebina netradiciniu gyvenimo būdu. Jis jau 30 metų praktikuoja krišnaizmą ir gyvena pagal savo tikėjimo principus.
Užtenka vieno kambario
Kartkartėmis Panevėžio gatvėse pasirodantys ryškiaspalviais drabužiais apsirengę giedantys krišnaistai daugeliui apie šį rytietiškos kilmės religinį judėjimą supratimo neturinčių lietuvių atrodo tarsi ateiviai iš kosmoso arba trenkti.
„Tarybiniais metais saugumas pagrasindavo įkišti į beprotnamį ar į kalėjimą. Bet nei vieno, nei kito patirti neteko“, – šypteli V. Abukevičius.
Jis sako niekam neperšantis savo tikėjimo tiesų ar gyvenimo būdo. Vyras tikina nejaučiantis ir jokios diskriminacijos dėl netradicinio tikėjimo.
„Viskas priklauso ne nuo aplinkos, o nuo paties žmogaus. Jeigu esi dvasiškai stiprus, tvirtas savo vidumi, niekas iš tavęs nesišaipys. Ir atvirkščiai – jei blaškaisi, apsimetinėji, pozuoji, tada sulauksi užgauliojimų“, – mano jis.
V. Abukevičius papasakoja ir anekdotą, atspindintį jo nuostatą, kad nebūtina taikytis prie visų ir stengtis visiems įtikti.
Kartą, sako, tėvas su sūnumi nusipirko arklį ir patraukė namo. Keliauti teko per kelis kaimus. Einant per vieną žmonės iš jų juokėsi, esą kokie šie kvaili, kad ne joja ant arklio, o jį vedasi. Vyrai atsisėdo ant arklio ir toliau jojo. Kitame kaime jie sulaukė pasipiktinusių gyventojų šūksnių, kad kankina gyvulį.
„Visiems geras nebūsi“, – išvadą padarė šviesiai oranžinius marškinius ir plačias kelnes vilkintis vyras.
Erdviame dviejų aukštų mediniame name V. Abukevičius įsikūręs viename kambaryje, į kurį patenkame pro žemas duris, dvigubai susilenkę. Kambaryje akis iš karto patraukia virš durų kabantis didelis spalvingas paveikslas. Šeimininkas jį vadina absoliuto žemėlapiu, paaiškinančiu mūsų visatos sistemą.
Ant sienų sukabinta, ant palangių pristatyta jo išpažįstamai religijai svarbių šventųjų paveikslų. Krišnos altorius uždengtas. V. Abukevičius jį atidengia melsdamasis. Paprašytas atidengia, tik įspėja, kad iš tiesų altorius neturėtų būti toks kuklus, jį reikėtų išpuošti gėlėmis.
Lovos nėra. V. Abukevičius miega ant grindų, pasiklojęs čiužinį. Masyviame mediniame lagamine laiko iš Indijos parsiųstą egzotišką muzikinį instrumentą, vadinamą harmoniją. Tai – klavišinis instrumentas su armonikos dumplėmis.
Ant stalo stovi ir dar vienas keistas aparatas.
„Atspėkit, kas tai“, – šypsosi šeimininkas ir nesulaukęs atsakymo įjungia. Pasigirsta vibruojančius garsus skleidžianti muzika.
„Tai – elektroninė tambūra, atkurianti bet kurio žmogaus balsą“, – paaiškina jis.
Kūrenasi krosnis – kambaryje šilta tarsi karštą vasarą. Šeimininkas baigia kepti sausainius su rytietiškais prieskoniais – specialiai svečiams.
Sukryžiavęs kojas sėdasi ant grindų ir kalbamės. Vyras daug pasakoja apie savo dvasines paieškas ir potyrius, tačiau nesudaro nuo šio materialaus pasaulio atitrūkusio žmogaus įspūdžio.
Indijoje pasisemia stiprybės
V. Abukevičiaus profesija labai žemiška – dažytojas. Jis iki šiol iš šio amato užsidirba duonai. Krišnaizmo išpažinėjas nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir jų produktų, vengia česnako, bet neatsisako pieno produktų.
V. Abukevičius sako, kad jam nereikia daug pinigų gyventi. Jis patyrė, jog neturint pinigų norisi ir to, ir ano, o kai pinigų turi, tų daiktų tiesiog nebesinori.
Užsidirbęs pinigų vyras leidžiasi į piligrimines keliones po Indiją. Šioje šalyje jis lankėsi šešis kartus. Iš paskutinės kelionės grįžo prieš mėnesį.
Indijoje jis praleidžia maždaug po du mėnesius, lanko šventyklas, paskaitas, koncertus. Nors savo esybe yra vienišius, keliauja su grupe tokio paties tikėjimo žmonių. Sako, jog tokia organizuota piligrimystė padeda išvengti blaškymosi ir laiko gaišimo. Grupės vadovas iš anksto būna suplanavęs maršrutą, parūpinęs transportą, nakvynę.
Kuriam laikui nuo grupės atsiskyręs V. Abukevičius Indijoje keliauja vilkėdamas vienuolio drabužius, pasikabinęs maldos karolius. Vietiniai palankiau žiūri į taip apsirengusį vakarietį, kai kurie siunčia jam palaiminimus.
Kontrastų šalyje V. Abukevičiui teko matyti ir šventųjų, ir virtuoziškų sukčių.
„Kišenvagiai ten išmoko beždžiones ištraukti pinigines vakariečiams iš kišenių, o paskui prašo pinigų neva už radybas“, – pasakojo jis.
Keliautojas atkreipė dėmesį, kad indai nepažįstamajam pirmiausia visada žiūri į akis, tarsi tyrinėdami jo sielą.
„Kiekvieną kartą nuvykęs į Indiją aš stebiuosi džiaugsmu švytinčiomis elgetų akimis“, – prisipažino vyras.
Turistams Indijoje paprastai neišdildomą įspūdį padaro Tadžmahalo mauzoliejus, šventoji Gangos upė, indų laidojimo ritualai. V. Abukevičiui įsiminė Vrindavano miestas. Tai hinduistinis piligrimystės centras, laikomas Viešpaties Krišnos gimtine. Pasak jo, vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų turinčiame mieste yra per 5 tūkstančius šventyklų, nuo didingų balto marmuro iki mažų, įrengtų namuose. Jos skirtos Krišnai ir Radhai. Šiame mieste yra ir šventasis Govardhano kalnas.
Dauguma šventyklų pastatytos XVIII – XIX amžiuje. Į Vrindavaną atvyksta piligrimai iš viso pasaulio, turtingieji ir vargšai.
Indai ypač pagarbiai elgiasi su savo dievybėmis. Jas kiekvieną rytą nuprausia, aprengia, papuošia gėlių girliandomis, brangenybėmis. Vienoje šventykloje piligrimams iš Lietuvos teko matyti, kaip indai vėsina dievybes didelėmis vėduoklėmis, tarsi joms būtų karšta. Žmonėms dalina dievybių dovaną – pašventintus gėlių žiedlapius.
Vietiniai pasakoja, kad gimusieji Vrindavane po mirties iškart pateks į dvasinį pasaulį, jiems nereikės pereiti kelių reinkarnacijos ratų.
Laikoma, kad pabuvęs šiame mieste gauni malonę. Pasakojama, kad jame pildosi ir geri, ir blogi norai. V. Abukevičius patyrė, jog tai stiprią energiją skleidžianti vieta.
Lietuvis nustebo, kai vienoje šventykloje jį atpažino jos dvasinis vadovas. Pasak V. Abukevičiaus, pasiekusieji aukštą sąmonės lygį turi nepaprastai gerai išlavintą regimąją atmintį.
Vyras sako iš kiekvienos kelionės po Indiją parsivežantis nematomą malonės lazdą – savotišką patirtį, dvasiškai sustiprinančią energiją. Nors ši šalis jam labai patinka, keliautojas jaučia, kad bent jau šiuo metu nenorėtų joje gyventi.
„Ten būdamas jaučiu, kad mano šaknys čia. Nėra skirtumo, kur gyveni, kokį Dievą tiki. Visos šalys geros gyventi, visos religijos vertos pagarbos. Esmė – ar žmogus tiki širdimi“, – kalbėjo jis.
Mėgaujasi vienatve
V. Abukevičius niekada nebuvo sukūręs šeimos, neturi vaikų. Tačiau vienatvė jo neslegia. Užsidaryti vienuolyne jis nenorėtų, tačiau jam patinka dabartinis gyvenimo būdas.
Vyras keliasi anksti ryte. Pasak jo, nuo 4 iki 7 valandos ryto yra palankiausias laikas medituoti, melstis, nes tuo metu protas dar neįsiaudrinęs, lengviausia susikaupti. Vėliau žmogui ima rūpėti visokie buitiniai dalykai, pavyzdžiui, pusryčiai, kelionė į darbą ir panašiai.
Šiuo metu V. Abukevičius nedirba. Iš paskutinės darbovietės išėjo prieš kelionę į Indiją.
Jis sako iš darbdavių nepatyręs neigiamo požiūrio dėl tikėjimo, šukuosenos ar gyvenimo būdo.
„Jiems svarbiausia, kaip dirbi. Iš namų išeinu apsirengęs kaip visi, o mano netipiška šukuosena neužkliūna. Atsiveriu tiems, kurie nori su manimi bendrauti. Kuo labiau žmogus dvasiškai išsivystęs, tuo mažiau užkliūna aplinkiniams. Ir atvirkščiai – dvasingiems žmonėms neužkliūva kitaip mąstantys ir atrodantys“, – pabrėžė V. Abukevičius.
Inga SMALSKIENĖ
