REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Klastoti pinigus – pelningas, bet trumpas „biznis“

Vos įvedus eurą Lietuvoje, jau pirmosiomis šių metų dienomis buvo užfiksuota pranešimų apie padirbtus euro banknotus. „Akistata“ primena, kad dar tada, kai Lietuvoje tik buvo svajojama apie eurą, lietuvių nusikalstamų gaujų prispausdinti netikri eurai jau buvo užtvindę visą Europą, o doleriai sklido plačiai po pasaulį.

REKLAMA
REKLAMA

Didžiausi mastai

2004-ųjų lapkričio pradžioje Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų pastangomis Kaune buvo išaiškinta ir triukšmingai išsklaidyta organizuota grupuotė, turėjusi pogrindinę netikrų eurų spaustuvę. Pareigūnai į teisiamųjų suolą pasodino 16 kaltinamųjų.

REKLAMA

Nustatyta, kad organizuota grupuotė netrukdoma itin aktyviai veikė apie pusantrų metų ir pagamino 4 partijas (apie 140 000) 100 eurų banknotų klastočių, kurias paleido į apyvartą. Padirbtų eurų vertė tikrais pinigais – beveik 14 milijonų eurų.

Kai klastotojai buvo išaiškinti ir sustabdyti, jie jau buvo pasiruošę ir penktajai netikrų eurų gamybos partijai (kiekvienos partijos – atskiras numeris). Šios vertė tikrais pinigais turėjo būti apie 10 milijonų eurų.

REKLAMA
REKLAMA

Anot specialistų, Kauno klastotojų kompanija pagal savo nelegalios gamybos mastus buvo viena stambiausių Europoje.

Idėja – iš lankstinuko

Šią baudžiamąją bylą Kauno apygardos teisme teko nagrinėti daugiau kaip 2 metus.

Ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos finansinei sistemai grėsmę buvo sukėlę daugiausia tik vidurinį išsilavinimą įgiję asmenys. Du pinigų padirbinėtojai buvo baigę aukštuosius mokslus, 3 – aukštesniąsias mokymo įstaigas. Tik 2 klastotojai anksčiau jau buvo buvę teisėsaugininkų akiratyje ir jau teisti. Bene visi – kauniečiai. Dauguma jų – įvairių įmonių direktoriai ir vadybininkai. Du iš organizuotos grupės dirbo vairuotojais, vienintelė moteris – iš Panevėžio kilusi aukštojo išsilavinimo dizainerė, tuo metu dirbusi Vilniuje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Buvo išaiškinta, kad mintis gaminti eurų ir JAV dolerių klastotes dar apie 2002-uosius kilo vidurinį išsilavinimą turinčiam Romanui Tretjakovui – tada jis buvo vos per 20 metų jaunuolis, degalinės operatorius. Kaip gaminti, „patarimų“ jam pakišo paprastas reklaminis lankstinukas, kuriame žmonės buvo mokomi, kaip atskirti tikrą banknotą nuo klastotės – išaiškinta apie banknoto apsaugos priemones. Romanas įsigijo įrangą – naujas stakles, reikalingas netikrų pinigų gamybai...

Taip pat tik vidurinę mokyklą kadaise baigęs Ignotas Inčirauskas tuokart ėmėsi kurti 100 eurų klastotės kompiuterinį maketą. Prie jo vargo pusmetį, nors šiaip jau nuo 2002-ųjų jis buvo prigaminęs daug 50 JAV dolerių klastočių. Menininkų šeimoje užaugusiam „darbininkui“ pravertė anksčiau Telšių dailės mokykloje įgytos žinios ir patirtis. Dėl to gabus Ignotas pelnė klastotojų grupės „proto“ vardą.

REKLAMA

Pinigų klastotojai turėjo prisirinkę ir įvairios literatūros apie pinigų padirbinėjimą, kurią kruopščiai studijavo ne tik grupuotės „protai“, bet ir „kojos“.

Gabūs ir kūrybingi

Klastočių gamybai reikėjo popieriaus, panašaus į pinigų. Tokio jie rado specializuotose dailės reikmenų parduotuvėse. Kadangi jis yra dvigubai storesnis už tikrų banknotų, todėl buvo ploninamas specialiomis staklėmis. Šios buvo pagamintos pagal Viačeslavo Aliavino parūpintą brėžinį.

Kūrybingi netikrų pinigų gamintojai rado būdą, kaip pasigaminti ultravioletinėje šviesoje spalvą keičiančių dažų. Tam panaudojo perlamutrinę pudrą, naudojamą automobiliams dažyti, ir medienos laką. Visa tai „darbininkams“ neblogai sekėsi. Tik kiek sunkiau buvo atkurti banknotų hologramas – specialioje šviesoje turinčius šviesti užrašus. Būtent holograma ir yra vienas iš pagrindinių požymių, leidžiančių suprasti, ar banknotas tikras.

REKLAMA

Visi trys išvardyti klastotojai – didelės organizuotos grupuotės ašis, apie kurią sukosi kiti jų vadovaujami ir kontroliuojami bendrininkai. Pavyzdžiui, Giedrius Vuosaitis šilkografijos būdu darė ant netikrų banknotų serijos numerius bei nominalo skaičių, Vitalijus Okunevas ir iš Marijampolės kilęs Dainius Skorobogatovas polimerą įtrindavo dažais, V. Aliavinas padarydavo apsaugines juosteles ir įverdavo jas į netikrą banknotą, taip pat imituodavo banknoto vandens ženklą.

Visi jau laisvėje

Visiems bendrininkams buvo nurodyta veikti slapta, niekam nesipasakoti apie klastotes, apie tai neužsiminti net bendraujant telefonu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skaičiuota, kad minėta grupuotė, paleidusi į apyvartą netikrus pinigus, užsidirbo ne mažiau kaip 4 milijonus 772 000 neteisėtų pajamų. Toks pelnas leido klastočių gamintojams ir platintojams mėgautis didžiule prabanga. Bylos duomenimis, dauguma jų buvo įsigiję nemažai nekilnojamojo turto, mėgo atostogas egzotiškose šalyse, rengė įspūdingus pokylius, važinėjo prabangiais automobiliais, pirko prostitutes.

Eurų klastotojai vis vilkino bylą, dengdamiesi tai tikromis, tai išgalvotomis ligomis ir nelaimėmis, tačiau bausmės išvengti nepavyko nė vienam iš 16 gaujos narių. R. Tretjakovas buvo nubaustas 7 metus kalėti. Grupės „protas“ I. Inčirauskas, kūręs klastočių maketus, gavo 7,5 metų nelaisvės. Raimondui Bylai, pramintam Psichologu, kuris buvo „jungiamoji grandis“ tarp platintojų ir gamintojų, teismas skyrė 6 metų ir 7 mėnesių nelaisvės bausmę. Panašios bausmės buvo skirtos ir kitiems išblaškytos gaujos nariams.

REKLAMA

Bausmės negąsdino

Anot senovės metraščių, pirmieji šiuolaikinio pavidalo pinigai – monetos – pradėti naudoti maždaug prieš 5000 metų. Tose pačiose molio lentelėse ir dantiraščiuose jau užsimenama ir apie monetų padirbinėtojus. Falsifikatoriai būdavo ilgam įkalinami, verdami aliejuje, jiems kapojamos rankos ar galvos, į burnas pilamas išlydytas švinas – niekas nepadėjo.

Mūsų kraštuose – ne kitaip. 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutuose už pinigų padirbinėjimą buvo numatyta mirties bausmė, sudeginant ant laužo.

1919 metais Lietuvai tapus nepriklausomai ir 1922 metais įsivedus litą, jų padirbinėtojų buvo nedaug. Ne tik dėl to, kad gana greitai vėl netekome nepriklausomybės. Kita, svarbesnė priežastis – tuo metu dar nebuvo kompaktiškos spausdinimo technikos.

REKLAMA

Tobulino klastotojas

Sovietmečiu rublių padirbinėtojų irgi buvo labai mažai. Baugino Baudžiamojo kodekso straipsnis, už netikrų pinigų gamybą, spekuliaciją valiutinėmis vertybėmis grasinęs kalėjimu iki 15 metų arba net išimtine mirties bausme.

Sovietų Sąjungos laikais išgarsėjo tik vienas klastotojas – Viktoras Baranovas. Jis savo daržinėje padirbinėjo 25 ir 50 rublių nominalo banknotus taip kokybiškai, kad jo klastotes net Valstybinis bankas iš pradžių palaikė tikrais pinigais. Kol buvo pasodintas kalėti 12 metų, V. Baranovas spėjo išplatinti apie 23 000 rublių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sovietmečiu pati gražiausia ir rečiausia buvo 25 rublių kupiūra. Kiekvienas, gavęs tokį pinigą, stengėsi jį saugoti. Kai vairuotojas iš Stavropolio 1963 metais V. Baranovas susidomėjo pinigų gamyba, jis nusprendė pasigaminti kaip tik tokius rublius. Nors tuo metu sovietų kosminiai laivai ir raketos jau buvo užkariavę erdvę, tačiau paprasčiausias kopijavimo aparatas buvo didžiausia retenybė. Tokie aparatai buvo stebimi ir KGB, tad V. Baranovas nusprendė pinigų gamybos stakles pasidaryti pats.

Dažų, formų ir staklių gamyba užtruko net 12 metų. Bet užtat pinigai išėjo puikūs! Juos 1975 metais pinigų gamintojas paleido į rinką. Šis vairuotojas, maišydamas dirbtinę celiuliozę su gamtine, sugebėjo pagaminti popierių, sugalvojo, kaip išgauti vandens ženklus ir kaip pagaminti klišę, tačiau vis tiek įkliuvo. Milicija ir KGB visur turėjo savo ausis, tad vairuotoją paprasčiausiai kažkas įskundė.

REKLAMA

Teismas V. Baranovui skyrė 12 metų nelaisvės, tačiau padirbtais pinigais susidomėjo bankininkai. Netrukus nuteistasis jau konsultavo valstybinės pinigų ir vertybinių popierių („Goznako“) gamybos specialistus. Vadinamasis V. Baranovo vario nuodijimo metodas buvo geresnis nei valstybinės įmonės, tad netrukus sovietinių pinigų gamybos technologija buvo patobulinta pagal pinigų padirbinėtojo išradimą.

Eksportas iš Turkijos

Antrą kartą Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įvedus laikinuosius talonus, o 1993 metais – litus, suspindo klastotojų akys. Dėl tuščio iždo ir korupcijos Vyriausybėje pirmieji mūsų pinigai buvo labai prastos kokybės – išspausdinti ant visiems lengvai prieinamo paprasto popieriaus, su beveik neįžiūrimais vandens ženklais, be kitų apsaugos priemonių.

REKLAMA

Kaip tik tuo metu rinkoje pasirodė personaliniai kompiuteriai, atvaizdų skeneriai ir spalvoti spausdintuvai, tad sukčiai pasiraitojo rankoves.

Kad nervų negadintų policija, viena nusikaltėlių gauja laikinuosius 500 talonų banknotus spausdino Turkijoje. Manoma, kad klastotojai pasipelnė, į apyvartą paleidę dešimtis tūkstančių banknotų su „žvėreliais“.

Primityvios klastotės

Pirmieji litai taip pat buvo labai nekokybiški, lengvai padirbami kompiuterių spausdintuvais. Litų klastotojų daugėjo žymiai sparčiau, nei spėdavo gaudyti policija. Grupė vilniečių, prigaminę netikrų litų, jais atsiskaitydavo su baltarusiais, kurie prekiavo kontrabandiniu kuru. Pluoštelyje pinigų, kuriais buvo sumokama už kurą, tik kelios viršutinės kupiūros būdavo tikros, o toliau – ypač prastos kokybės ir labai atmestinai pagamintos klastotės.

REKLAMA
REKLAMA

Panašios klastotės Lietuvoje buvo paplitusios dar sovietmečiu ir vadinamos lėlėmis. Tik tuomet dar niekas neturėjo spausdintuvų, tad į „lėlės“ vidurį dažniausiai dėdavo paprasčiausius popieriukus.

Degalų prekiautojams įkištos klastotės buvo pagamintos labai primityviai – net pernelyg nesistengiant užmaskuoti akivaizdžių netikslumų. Kupiūros spausdintos paprastu spausdintuvu, ant paprastų popieriaus lapų, o kai kurie banknotai netgi buvo suklijuoti iš dviejų pusių. Bet kas, atidžiau apžiūrėjęs, galėjo nesunkiai pasakyti, kad tai labai nevykusi klastotė. Vis dėlto teisėsaugai gerai žinomi (kai kurie jau ir teisti) 7 vilniečiai sugebėjo klastotes įbrukti baltarusiams ir įsigyti net 3,5 tonos degalų.

Pinigų padirbinėtojai buvo išaiškinti atsitiktinai: kriminalistai, tirdami vagysčių bylą ir ieškodami pavogtų daiktų, viename sostinės garažų atliko kratą – buvo rasti ne tik ieškotieji daiktai, bet ir suklastoti litai.

Klastočių gamintojų pamažėjo tik įvedus sunkiau padirbamus dabartinės išvaizdos litus.

Pirmauja doleriai

Labiausiai pasaulyje yra padirbinėjami doleriai. Populiariausioji valiuta klastojama net valstybių spaustuvėse. Manoma, kad taip daroma Šiaurės Korėjoje, o dolerių padirbinėjimo srityje pirmauja Kolumbija. Skaičiuojama, jog jai tenka apie 15 proc. iš apyvartoje esančių suklastotų grynųjų. Taigi Kolumbija aprūpina JAV ne tik narkotikais, bet ir padirbtais doleriais. Anksčiau viena didžiausių dolerių padirbinėtojų buvo Bulgarija, tačiau dabar čia pereita prie eurų.

REKLAMA

Kadangi reikiama įranga tampa vis labiau prieinama, pinigų padirbinėjimas tampa vis lengvesnis. Vis daugiau klastočių padirbama skaitmeniniu būdu, tad šalys turi dėti vis daugiau pastangų, kad jų pinigus būtų sunkiau pagaminti.

Ilgą laiką JAV neskyrė didelio dėmesio dolerių gamybos technologijos tobulinimui. Pirmieji JAV doleriai buvo juodai balti, ir tai buvo rojus pinigų klastotojams. 1869 metais doleris „pažaliavo“, tačiau toks jis ir sustingo ilgiems metams. Ir tik jau šiame amžiuje amerikietiškas doleris apaugo naujomis apsaugos priemonėmis, ėmė keisti spalvas.

Spausdinti dolerį namų sąlygomis buvo pamėgę ir artimiausi JAV kaimynai kanadiečiai. 1970 metais 4 broliai Djuponai pasigamino stakles ir rimtai ėmėsi darbo. Išspausdino 112 milijonų dolerių! O brolių tautietis Džozefas Bagdasarianas į JAV finasinę sistemą įnešė tik 15 milijonų netikrų, užtat geresnės kokybės dolerių.

Ne kiekvienas dolerių padirbinėtojas gamindavosi spausdinimo stakles. Keletas klastotojų mėgėjų turėjo savo metodus. Štai amerikietis Emanuelis Nindžeris juos paprasčiausiai... nupiešdavo. Tuo metu, kai jo žmona ir 4 vaikai dirbdavo ūkio laukuose, Emanuelis imdavo teptuką ir piešdavo 50 dolerių kupiūras. Darbas buvo varginantis. Prie vienos kupiūros vyras dirbdavo 3–4 dienas. Ilgai niekas jo neišaiškino. Kol vieną kartą dailininkas, matyt, pavargęs nuo kruopštaus darbo, neparašė, kad pinigas pagamintas graviravimo ir spausdinimo biure. Tai pastebėjo apgautas barmenas ir banknotą pasikabino virš baro. Ten jį ir pastebėjo FTB seklys.

REKLAMA

Spaustuvė Žemaitijoje

Labai kokybiški doleriai buvo gaminami ir Lietuvoje. 2004-ųjų gruodį Šiaulių apygardos teismo salė buvo sausakimša ne tik nuo žiūrovų. Kaukėtų, automatais ginkluotų policininkų atvesti 14 teisiamųjų vos sutilpo į kaltinamųjų narvą. Paskutinis buvo atlydėtas gaujos vadeiva – Vincas Šilys.

Prireikė net 10 metų, kol policija surinko pakankamai įrodymų dėl Telšius šiurpinusios šios gaujos nusikaltimų. Šiliniai reketavo, apiplėšinėjo ir žudė verslininkus ar konkurentus, sprogdino bombas, gamino narkotikus ir klastojo JAV dolerius. Už tai gaujos nariai buvo nuteisti kalėti po 9–14 metų.

V. Šilys nutarė nesismulkinti su litais – ėmėsi padirbinėti 100 JAV dolerių banknotus, sėbrams paaiškindamas, jog tai paklausi prekė ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, kur jis turėjo ryšių. Gauja įsigijo tais laikais modernius kompiuterius, skenerius ir net ofsetines stakles. Visa ši technika buvo paslėpta kaimo prie Platelių ežero sodyboje. Nusikaltėliai patys gaminosi net popierių, į kurio vidų sugebėjo įklijuoti apsauginio metalo tinklelio imitaciją.

Vėliau į Lietuvą atvykusi JAV iždo pareigūnė pripažino, jog V. Šilio gaujos banknotai buvo gana kokybiški.

REKLAMA

Netikras dolerių šimtines V. Šilys platino per savo valiutos keityklą Telšiuose, klastotėmis mokėjo už perkamą nekilnojamąjį turtą ir automobilius, taip pat šiuos banknotus dosniai dalino savo gaujos nariams. Manoma, kad didelė dalis falsifikatų buvo išvežta ir realizuota Maskvos nusikaltėliams. Kalbama, kad iš viso Šiliniai padirbo ir į apyvartą paleido iki 30 milijonų JAV dolerių.

2000-ųjų balandį kriminalistai apsupo spaustuvę ir joje sulaikė triūsiančius Šilinius – Imantą Šakalį, Darių Vauką, Raimondą Laukį ir Vaidotą Račį.

Klastojo frankus

Į pinigų klastotojų sąrašą įrašytas ir lenkų tautybės inžinierius statybininkas Česlavas Bajarskis. Šis žmogus Prancūzijoje atsidūrė po Antrojo pasaulinio karo. Jis, būdamas geras braižytojas, tikėjosi greitai susirasti darbą, tačiau bėgo dienos, o darbo kaip nebuvo, taip nebuvo. Česlavas suprato, kad vargas jį palauš. Užsidirbti frankų niekaip nepavyko, ir tuomet jis nusprendė... pasigaminti jų pats. Talentingas inžinierius suprato, kad pradėti reikia nuo popieriaus. Sumaišęs cigarečių gamybai naudojamą popierių su lietuje išmirkytu popieriumi ir pridėjęs dar kelis komponentus, jis gavo kokybišką popierių, tinkamą frankų gamybai. Po to pasigamino klišę ir paleido į darbą stakles...

REKLAMA

Lenko pagaminti frankai buvo labai geros kokybės, o pats lenkas buvo puikus konspiratorius. Jo išspausdintus netikrus pinigus bankininkai pastebėjo tik po 3 metų, o tada prireikė dar 13 metų, kad būtų išaiškinta klastočių spaustuvė. Jei Česlavas būtų dirbęs vienas, nežinia, kiek dar jis būtų išspausdinęs pinigų, tačiau lenkas, matyt, nutarė pailsėti ir pasisamdė pagalbininką. Šis buvo ne toks atsargus – už padirbtus pinigus nusipirko valstybės obligacijų. Kai jis ėjo iš banko, iš paskos jau ėjo ir sekliai. O toliau – jau tik technikos reikalas, ir staklės buvo surastos bei sustabdytos. Lenkas Prancūzijos biudžetą per tuos metus papildė milijonu netikrų frankų.

Mėgėjai ir profesionalai

Kriminalistai ir bankininkai skirsto pinigų padirbinėtojus į 2 kategorijas. Viena – mėgėjai, paprastai namų spausdintuvu retkarčiais išspausdinantys palyginti nedaug banknotų (dažniausiai – kokiam nors pirkiniui), dažniausiai prastos kokybės ir ant paprasto popieriaus.

Tam, kad pinigus būtų sunku suklastoti, banknotai spausdinami ant specialaus, niekur nepardavinėjamo popieriaus, į kurio sudėtį būtinai įeina medvilnė, linai ar kiti augaliniai pluoštai. Parenkami specialūs dažai, kelios spausdinimo technologijos. Pastaruoju metu užnešamos ir prieš šviesą spalvas keičiančios lazerinės hologramos.

REKLAMA

Tačiau kita nusikaltėlių grupė – profesionalai – sugeba suklastoti visas minėtas apsaugos priemones. Profesionalai pinigus padirba labai kokybiškai ir gausiai. Didžiausias profesionalų rūpestis – klastočių realizacija. Policija tokius profesionalus dažnai suseka būtent realizuojant klastotes.

Euras irgi nuo pat pradžių patraukė pinigų padirbinėtojų dėmesį. Dažniausiai padirbamos 20 ir 50 eurų kupiūros, tačiau klastotojai nespjauna ir į monetas. Štai pinigų padirbinėtojas Džovani Sasano iš Italijos, grįžęs iš kalėjimo, kur kalėjo už ispaniškų pesetų gamybą, iš karto vėl ėmėsi savo senojo amato – ėmė kalti 1 ir 2 eurų monetas. Kai jį susekė policija ir užgriuvo daryti kratą, tai pogrindiniame ceche rado 600 000 nukaltų euro monetų.

Šiuo metu Lietuvoje kol kas daugiausia padirbtų eurų užfiksuota Jonavoje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šalčininkuose.

Visais atvejais žmonės turėjo 1-2 suklastotus 20-50 eurų banknotus. Didelių sumų kol kas neužfiksuota. Anksčiau per metus iš rinkos būdavo išimama apie 500-600 suklastotų litų ir apie 50-100 suklastotų eurų banknotų. Lietuvoje apyvartoje buvo apie 91 milijonas lito kupiūrų, kurių vertė buvo apie 11 milijardų litų. O eurų skaičius yra gerokai didesnis. 2014 metais Europos Sąjungoje cirkuliavo apie 17 milijardų euro kupiūrų, kurių vertė siekė 956 milijardus eurų. Kaip teigia Europos centrinis bankas, euras yra patikima ir saugi mokėjimo priemonė.

REKLAMA

Tik faktai

Eurų banknotuose panaudoti įvairūs apsaugos požymiai. Jie padeda iš karto atpažinti tikrą banknotą.

Reikia čiuopti spaudos nelygumus – dėl spausdinimo ypatumų banknotų paviršius tampa unikalus.

Pažvelgus į banknotą ir pakėlus jį prieš šviesą, matomas vandens ženklas, apsauginis siūlelis ir sutapimo ženklelis skaičius. Šie visi 3 požymiai matomi abiejose tikrų banknotų pusėse.

Pakreipus banknotą, priekinėje jo pusėje matyti hologramoje besikeičiantis vaizdas. Kitoje pusėje matyti blizganti juostelė (ant 5 €, 10 € ir 20 € banknotų) arba spalvą keičiantis skaičius (ant 50 €, 100 €, 200 € ir 500 € banknotų).

Petras KURMELIS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų