REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ramunė DAMMBRAUSKAITĖ Šią jauną fleitos specialybės mokytoją galima pavadinti fenomenalia. Jos mintys – tikra atgaiva sielai. Kupina idėjų, ryžto ir šviesos A. Kriščiūnaitė vaikus moko kur kas daugiau nei instrumento subtilybių. Ji moko pasitikėjimo ir drąsos būti pačiu savimi. Panašu, kad iš A. Kriščiūnaitės turėtų pasimokyti kiekvienas pedagogas, pernelyg paniręs į klasikinį mokymą. Išgirsti ją vertėtų ir suaugusiesiems. Savo įvairialypę veiklą ji suvynioja į vieną žodį – „džiazuoju“. Ir vis dėlto – Šiaulių universiteto Menų fakulteto Muzikos pedagogikos katedros asistentė ir edukologijos krypties doktorantė, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos fleitos specialybės mokytoja dar yra „blogerė“, tekstais siekianti įkvėpti moteris.

REKLAMA
REKLAMA

– Kada pradėjote mokyti fleitos specialybės? – Studijavau Šiaulių konservatorijoje (dabartinėje Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje), o mano specialybės mokytojas Antanas Mačiulskis ruošėsi išeiti į pensiją. Vienos paskaitos metu jis netikėtai pasiūlė man išmėginti mokytojos pareigas. Pasimečiau, tuomet man buvo 16, – kaip aš mokysiu? Jis mane tuoj pat nuramino. Taip ir pradėjau mokytojos kelią, tačiau A. Mačiulskis man labai daug padėjo. Esu dėkinga ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriui, kuris pasitikėjo priimdamas į darbą visiškai jauną žmogų. Aš pamilau savo darbą, o tų dešimties metų patirtis yra neapsakomai turtinga.

REKLAMA

– Kas jums yra pedagogo darbas? – Tikrai negaliu to įvardyti kaip darbo. Tai mano smėlio dėžė, į kurią nueinu pažaisti, pailsėti, pasisemti idėjų, įkvėpimo. Žvelgiu kiek filosofiškai į tą pedagogiką, kurią konstruoju, praktikuoju bei grindžiu savo disertacijoje. Požiūris į darbą kaip į žaidimą man leidžia priimti vaiką tokį, koks jis yra: su jo visomis prigimtinėmis spalvomis, savipakankamą, lygiavertį mano partnerį. Ir nesiekiu jo formuoti pagal „kažkieno“ sukurtą visiems vienodą modelį ir standartus. Nesiekiu įgyvendinti kažkieno sukurtą visiems tinkančią programą. Toks ugdymas orientuotas į idealų galutinį rezultatą. Muzikos mokykloje tai, tarkime, yra konkursas, bet tai nėra mano tikslas. – Koks jis? – Mano tikslas – sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų stiprėti kaip asmenybė, atskleisti savo prigimtinius talentus, plėsti kūrybiškumo ribas. Instrumentas ir muzika yra tik priemonė pasiekti šiuos tikslus. Man labai svarbi mokinio asmenybės branda, siekiu kad vaikas, baigęs fleitos specialybę muzikos mokykloje, išeitų ne tik įvaldęs technines instrumento galimybes, tačiau ir pasitikintis savimi, žinantis, kur jis nori eiti, aiškiai girdintis save. Mokaui įvairiausius vaikus. Viena moksleivė rašo poeziją, kita turi aktorinių sugebėjimų. Aš be galo džiaugiuosi tais sugebėjimais ir juos branginu, pastebiu, skatinu. Beje, pati nuolatos mokausi iš savo auklėtinių, nes jų patirtys yra ne mažiau įspūdingos.

REKLAMA
REKLAMA

– Ar jūsų pamokas lanko ir paaugliai? – Taip – lanko ir paaugliai, ne tik jaunesnio amžiaus vaikai. Beje, aš visiškai neįsivaizduoju, kaip paauglystėje galima apsieiti be neformaliojo vaikų švietimo. Apskritai Lietuvoje neformalusis vaikų švietimas pamažu stiprėja. Mes turime galimybę semtis patirties iš užsienio šalių, kurių įdirbis yra daug turtingesnis. Tenka dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, stažuotėse, kurių metu turiu galimybę plėsti savo akiračius, tobulintis ir už tai esu dėkinga Šiaulių universiteto akademinei bendruomenei, kuri sudaro palankias sąlygas kūrybiškai veikti. Taigi Lietuvoje neformalusis švietimas yra pakankamai jauna sritis ir mes vis dar neįvertiname, kiek ji daug gali duoti pozityviai asmenybės raidai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– O kas ne taip? – Negaliu sakyti, kad kažkas stipriai ne taip. Mes turime didžiuotis muzikinio ugdymo tradicijomis. Tačiau yra sričių, į kurias turėtume kreipti didesnį dėmesį, nes šiuolaikinėje visuomenėje tampame nebepatrauklūs. Ugdymas vis dar orientuotas į mokytoją, o ne mokinį. Kol kas sistema vaikus itin pažeidžia, sukelia frustraciją, liūdesį, menkina jų savivertę, savįvaizdį. Tarkime, toks paprastas dalykas, kaip nesėkmės vertinimas, gali būti traktuojamas visiškai atvirkščiai. Tau nepasisekė – tai yra dar didesnė laimė nei sėkmė. Juk galėsi iš to pasimokyti ir kitą kartą nebedarysi tos klaidos. Tik per nesėkmę gali paaugti. O mes tuos suklupimus pernelyg neigiamai akcentuojame, nors ateityje vaikui gali trukdyti kurti laimingą gyvenimą.

REKLAMA

2012 m. pasirodžiusioje neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos redakcijoje pozityvizmas atlieka ypatingą vaidmenį. O kurioje muzikos mokykloje pozityvizmas akivaizdžiai matyti? Šiandien muzikos mokyklai jau nebepakanka mokyti tik technikos, ugdymas apima didelį spektrą sričių, apie kurias kalbėjau anksčiau. Pernelyg ilgai užsibuvome klasikinio ugdymo lopšyje, kuris tiek išsikerojęs, kad kartais gaila matant, kaip kūrybingas, aktyvus, nestandartinis vaikas yra tiesiog sužlugdomas sistemos. Nuklysiu: savo disertacijoje analizuoju mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo problemą. Michel Foucault traktate „Disciplinuoti ir bausti“ pristatomas panoptikumo modelis, kalėjimo santvarka, kurioje vienas stebėtojas stebi kalinčius kalinius.

REKLAMA

is M. Foucault modelis sutapatinamas su mokykla, čia stebėtojas yra mokytojas, kaliniai – paklusnūs mokiniai. Muzikos mokykloje šitas reiškinys taip pat egzistuoja, nors praėjo jau keletas šimtmečių nuo jo atsiradimo ir pasireiškia daug skaudžiau nei bendrojo lavinimo mokykloje. Prisiminkime, kaip čia vyksta specialybės atsiskaitymai. Vaikas išeina į sceną ir jį stebi jau net ne vienas stebėtojas, bet keletas vertintojų, teisėjų, kurie stebi, ar teisingai sudėliojo pirštukus, ar tą natą paspaudė. Gerai, jeigu vaikas puikiai jaučiasi scenoje. Bet koks procentas yra vaikų, kuriems ji kelia begalinę baimę, kad net pamiršta, kokia nata kūrinys prasideda?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mes vaikų savivertę galime sunaikinti vien tik mintimi. Tarkime, yra nuostabus vaikas, kuris neatitinka jokių standartų, mąsto nestereotipiškai, ieško kitokių problemų sprendimo galimybių – unikalus vaikas. Tokie vaikai duoda mokytojui ypač daug: tuomet pedagogas turi ieškoti bendravimo rakto, metodinių prieigų. Bet štai viena mokytoja apie tokį mokinį atsiliepė itin negatyviai, nes jis neatitinka jos gero mokinio projekcijos. Tau nė nereikia pasakyti mokiniui, kad jis blogas, bet nešiodamas tokią intenciją savyje jau siunti tokią žinutę. Tai neabejotinai turi pasekmių: šiandien jaunimas nebesugeba priimti sprendimų. Užaugi, atsiranda iššūkis, kai reikia perlipti per save, ir čia tu sustoji, nes kažkada kažkoks pedagogas pagalvojo, kad tu esi nevykėlis. O ar mokytojas yra dievas, kad jis galėtų nuteisti? 10 metų dirbu mokytoja ir man nepasitaikė nė vieno negabaus vaiko. Visi jie turėjo ką duoti ir kartais pagalvoju, kad aš pernelyg mažai iš jų tada pasiėmiau.

REKLAMA

– Ko reikia mokant? – Dejuojame, kad vaikai pasidarė nepaklusnūs, visiškai nemotyvuoti, kelia daug problemų pačiai visuomenei, tėvams. Pastarieji įvykiai su paauglių savižudybėmis jau yra pasekmė. Ne tik šeimose, bet ir mokykloje vis dar stinga susitarimų su vaikais. Jeigu su tavimi niekas nesitaria ir neklauso, ką tu kalbi ne tik žodžiais, bet ir savo elgesiu, kaip tu gali jaustis?

– O jūsų bendravimas su vaikais kitoks? – Apie savo vaikus žinau daug. Aš turiu žinoti, kad galėčiau sveikai reaguoti. Jeigu mergaitė ateina į pamoką ir virpa iš laimės, aš negaliu sakyti: pasilaikyk tą savo laimę, dabar einame groti gamas. Turiu paklausti, kas atsitiko. O ji atsako – mokytoja, man gimė sesė! Tai nepaprastos akimirkos, kai vaikai nori dalytis savo laime, savo kūryba.

REKLAMA

Mes turime sudaryti sąlygas vaikams išgyventi vaikystę visavertiškai, neprimesti savo suvokimo konstrukto. Mano bendravimas su vaikais paremtas dialogiškumu. – Kas jums yra vaikai? – Man vaikystės prisiminti nereikia, aš joje nuolat gyvenu. Gal dėl to ir esu be galo laiminga. Visi vaikai iš prigimties yra laimingi. Ir nesvarbu, ar jie gyvena prabangiuose namuose, ar nepasiturinčioje šeimoje. Tik įkritę į sistemą dažnai praranda pasitenkinimą gyvenimu ir į pasaulį žvelgia silpnos sielos žvilgsniu. Tam ir esu aš, kad vieni kitiems padėtume daugiau matyti, daugiau girdėti ir daugiau jausti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ką jums reiškia fleita? – Tai labai paslaptingas instrumentas, talpinantis visą pasaulio grožio įvairovę. Buvimas muzikoje yra pakankamai mistinis dalykas. Skambanti muzika, atrodo, tėra tik klavišo spustelėjimas, bet atskyrus dvi natas tarp jų atsiranda Visata. Ten ir yra tikroji kūryba ir galia. Juk muzika žmones jaudina iki ašarų, galų gale išlaisvina. – Rašote blogą apie laimės paieškas šiuolaikiniame pasaulyje... – Žinote, mano gyvenime buvo laikotarpis, kai į pasaulį žiūrėjau užmerktomis akimis. Ir buvo įsijungę visi vertinimo svertai, kad galėčiau orientuotis mane supančioje aplinkoje ir būčiau paklusni visuomenės ląstelė. Kiekvieną situaciją vertindama slopinau savo prigimtį, neleidau pačiai sau būti savimi, suvokti save kaip neišsenkančio potencialo šaltinį, savipakankamą.

REKLAMA

Rašydama tekstus noriu tiesiog pasidalyti tuo, ko tada man pačiai stigo. Moteriai be galo svarbu girdėti save ir nepasiduoti kitų gyvenimo projekcijoms. Galvoti, kad turi daryti taip, kaip visi, yra tolygu kalti save prie kryžiaus. Savo tekstais siunčiu žinutę, kad reikia klausyti savo intuicijos, arba, kitaip tariant, širdies. Tuomet nebereikės su savimi kovoti ir visi tavyje kirbančių klausimų atsakymai ateis tarsi pirštais spragtelėjus: ko tu iš tiesų nori, kurį kelią pasirinkti, su kokiu žmogumi būti.

Viskas pasidaro labai paprasta ir lieka tik pasidžiaugti kasdieniais tave supančiais stebuklais. O mes moterys esame labai stiprios, turime be galo daug potencialo, nors mūsų visuomenė vis dar yra patriarchalinė. Mus supa be galo daug triukšmo, materializmo šlovinimo, vertybių devalvacijos. Emociniam intelektui mes privalome skirti kur kas daugiau dėmesio, nei gali pasirodyti. Tai yra tiesa: laimingas žmogus mūsų visuomenėje yra nereikalingas ir jis sulaukia labai daug kritikos, nes tokią asmenybę yra labai sudėtinga valdyti. – Kodėl? – Jeigu tu esi nelaimingas ir nuolatos skundiesi savo gyvenimu, kai tau pameta saldainį ir tu į tai iš karto sureaguoji. Vadinasi, tave labai lengva valdyti pasitelkiant visiškus niekus. Bet tu vis tiek gyveni savo problemų lauke. Ir aš jau pasimokiau: koks tavo pasaulis, tokius ir žmonės pritrauki aplink save. Apskritai problemos kaip termino mano gyvenime nėra, yra tiktai pamokos, kurias aš turiu išmokti. Taip galėtų galvoti kiekvienas žmogus, norintis tapti laimingas.

 

 

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų