REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
Lietuvos tremtiniai (Nuotr. Genocido ir rezistencijos centro archyvo)

Birželio 15 d. sukanka 75 metai, kai Sovietų Sąjunga, sudariusi slaptą sandėrį su nacistine Vokietija, okupavo, o paskui ir aneksavo mūsų valstybę. Jau po metų, 1941-ųjų birželio 14 d., naujoji sovietų valdžia parodė savo šėtonišką veidą: buvo pradėtas iš anksto apgalvotas, gerai organizuotas neregėto žiaurumo aktas – masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į žmogui netinkamus gyventi kraštus – Sibirą ir Tolimąją Šiaurę.

Birželio 15 d. sukanka 75 metai, kai Sovietų Sąjunga, sudariusi slaptą sandėrį su nacistine Vokietija, okupavo, o paskui ir aneksavo mūsų valstybę. Jau po metų, 1941-ųjų birželio 14 d., naujoji sovietų valdžia parodė savo šėtonišką veidą: buvo pradėtas iš anksto apgalvotas, gerai organizuotas neregėto žiaurumo aktas – masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į žmogui netinkamus gyventi kraštus – Sibirą ir Tolimąją Šiaurę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visa Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dieną, prisimins ir pagerbs sovietinio teroro aukas. Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.

REKLAMA

Šia proga spausdiname sutrumpintą ištrauką iš istoriko dr. Arvydo Anušausko monografijos „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“.

Trėmimai

Masiškai naikinti lietuvių tautą, vadovaujantis komunistine ideologija, buvo rengiamasi nuo 1939 m. Pagal ltn. B.Zaidenvurmo nuostatą turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių tautinių partijų ir organizacijų narių, tad kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos. (...) Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Jau po dviejų dienų Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaras P.Gladkovas išleido visiškai slaptą įsakymą Nr. 0037 apie išvežimo operacijos parengimą.

REKLAMA
REKLAMA

1941 m. birželio 4 d. V.Merkulovo pavaduotojas Ivanas Serovas NKGB apskričių skyrių viršininkams išleido slaptą instrukciją, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Šį kartą turėjo būti tremiami tik tie, kurių apskaitos bylose spėta sukaupti kokios nors „kompromituojančios medžiagos“: apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, aukštų valstybinių pareigų ėjimą, priklausymą Šaulių sąjungai ir pan. (...)

NKGB visą mėnesį stropiausiai registravo moteris, vaikus, kurie turėjo išvykti kartu su savo vyrais, tėvais. Pasikeitimas aiškus – dabar dėmesys sutelkiamas ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė ir kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt. (...)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Trėmimai prasidėjo birželio 14 d. 3 val. ryto. Dauguma tremiamų žmonių gyveno kaimuose, tad atvykusios trėmimų vykdytojų operatyvinės grupės užmegzdavo ryšį su vietos aktyvistais ir nustatydavo tikslią ištremti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. (...)

Anksčiau minėtoje P.Gladkovo ataskaitoje buvo rašoma apie 17 485 žmonių ištrėmimą. Tokia tariamai tikslia ataskaita siekta nuslėpti tikrąjį tremtinių skaičių. Be to, viršijus planą turėjo būti kompensuotos visos tremtinių netektys, o į Sibirą atgabenta tiek XX a. vergų, kiek reikėjo. Tai ir buvo padaryta.

REKLAMA

Lietuvių tautos nuostoliai 1940–1941 m.

1940–1941 metai paliko vieną tragiškiausių pėdsakų Lietuvos istorijoje. Sovietiniai okupantai ir vietiniai kolaborantai naikino viską, kas Lietuvos valstybės buvo sukurta. Lietuvių tautos kultūra, švietimas, ūkis atsidūrė komunistinės ideologijos gniaužtuose. Vietinių kolaborantų sluoksnis nebuvo didelis, bet, su okupantų parama suėmęs visus valdžios (ir prievartos) svertus, galėjo jėga vykdyti Maskvos planus.

Pradėta nuo lietuvių tautos politinio ir karinio elito naikinimo 1940 m. liepos mėn. ir baigta masiniu tam tikrų gyventojų sluoksnių naikinimu 1941 m. birželio mėn. Pasirinkti teroro būdai (įkalinimas, trėmimas) nereiškė, kad žmonės iš karto bus fiziškai sunaikinti, bet jų ateitis buvo aiški – mirtis kalėjimuose, lageriuose, tremtyje.

REKLAMA

Vertinant pagal Genocido konvenciją, šiems žmonėms, kad ir kokie buvo jų represavimo būdai, buvo sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. To padarinys – dalinis arba visiškas jų sunaikinimas.

Tiksliai nėra žinoma, kiek žmonių 1940–1941 m. tapo genocido aukomis, tik surinkti dokumentai ir sudaromi aukų vardynai leido bent iš dalies tai nustatyti. Daugiausia klaidingų išvadų atsirado dėl prieštaringo dokumentų vertinimo. Ypač tai pasakytina apie didžiausios aukų dalies – tremtinių – skaičių. (...)

Labiausiai nukentėjo ūkininkai, tarnautojai ir darbininkai. Jie sudarė 60 proc. visų aukų. Vien tai, kad tarp teroro aukų – 1 187 mokytojai ir 79 kunigai, rodo, jog buvo numatyta planingai naikinti lietuvių kultūrą, švietimą, Bažnyčią.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turėjo išnykti keletas tūkstančių iš Lietuvos visuomenės prievarta išplėštų kultūringiausių, labiausiai apsišvietusių šeimų. Baigti naikinti ir Lietuvos kariuomenės likučiai.

1941 m. birželio 22 d. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnavo 7–8 tūkst. lietuvių karių. Iki tol buvo suimta ne mažiau kaip 834 kariai (į kalėjimus sukišta ir tūkstančiai atsargos karininkų, puskarininkių bei kareivių, bet jie įtraukti į bendrą suimtųjų skaičių).

Karo pradžioje daugiau kaip 5,5 tūkst. lietuvių karių ginklu išsilaisvino iš sovietinių karių priežiūros ir liko Lietuvoje. Išsilaisvindami žuvo arba dingo be žinios 120 lietuvių karių. Ir vis dėlto dar 1 931 karys vėliau pateko į dingusiųjų be žinios sąrašus. Kai kurie jų buvo nužudyti ne Lietuvoje arba suimti ir nugabenti į lagerius. Kiti žuvo tarnaudami Raudonosios armijos daliniuose ir tik mažuma jų 1945 m. grįžo į Lietuvą.

REKLAMA

Lietuvių tauta, kaip pagrindinė savo nepriklausomos valstybės kūrėja, nukentėjo labiausiai, tačiau ir tautinės mažumos buvo neatskiriama Lietuvos visuomenės dalis. Iš tautinių mažumų sovietinis teroras labiau palietė lenkus ir žydus. (...)

Lietuvių naikinimas lageriuose ir tremtyje 1941–1944 m.

Į lagerius ir tremtį 1939–1941 m. pateko apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tremtinių niekas neskirstė pagal tautybes, visi buvo priskirti „tremtinių iš Lietuvos“ kategorijai. Tik prasidėjęs karas šiek tiek pakoregavo tautinę tremtinių sudėtį. (...)

REKLAMA

Į Altajaus kraštą atvežtus žmones čia dar kartą apiplėšdavo vietiniai enkavėdistai. Jie susirinkdavo pinigus, fotoaparatus ir kitus vertingesnius daiktus. (...) Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, nors juose buvo galima gyventi tik vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos, bado sirgo ir mirė vaikai. Tremtinės A.Vederatės liudijimu, „pradėjo plisti dizenterija ir maliarija. <...> Išgulė pusė žmonių <...>. Mirė daug mažų vaikų. Beveik kasdien ką nors laidojom.“

Kitaip ir negalėjo būti. Kelis kartus apiplėšti, likę be jokio turto, tremtiniai turėjo tenkintis menku, ne visada duodamu duonos (ji buvo kepama iš prosų miltų ir pelų) daviniu. Tačiau tuo kančios nesibaigė. Jau 1942 m. birželio mėn. beveik pusė lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai į Jakutijos ASSR. Žinomos ten patekusių 2 785 lietuvių pavardės. Po 15 metų ir vėliau į Lietuvą grįžo tik 1 157 žmonės. (...)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daugelis tremtinių neilgai gyvendavo vienoje tremties vietoje. Enkavėdistai ne tik perkeldavo juos į kitas vietas už tūkstančių kilometrų (pavyzdžiui, iš Altajaus į Jakutiją), bet ir dažnai kilnodavo pačiame krašte, srityje ir net rajone. Dėl to tremtinių gyvenimas dar labiau pasunkėdavo, ir visose tremties vietose atsirado daugybė jų kapų. (...) Falsifikuoti NKVD dokumentai slėpė tūkstančių žmonių sunaikinimą nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis.

Dar sunkesnė buvo iš Lietuvos išvežtų kalinių ir nuo šeimų atskirtų vyrų padėtis. Per vienus okupacijos metus Sovietų Sąjunga savo mirties lagerius papildė net 8,5 tūkst. (apytikris skaičius) Lietuvos gyventojų. Dar apie 700 Rytų Lietuvos gyventojų į lagerius pateko iki 1940 m. birželio 15 d. (...)

REKLAMA

Sušaudymas arba 5–25 metai lagerio

Įkalinti lietuviai dar sparčiau buvo naikinami 1942 m. žiemą. Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir kalėjimuose įkalintų lietuvių formaliai tebebuvo tardomieji, jiems dar nebuvo pritaikytas joks Sovietų Rusijos Baudžiamojo Kodekso straipsnis. Šie formalumai atlikti 1941–1942 m. žiemą.

Toli nuo tėvynės įkalintų lietuvių kančios dar labiau padidėjo prasidėjus tardymams. Atgaline data sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius, už akių nuteisti ir nubausti laisvės atėmimu 5–25 metams, kai kuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas. (...)

REKLAMA

Vis dėlto ne visi lietuviai buvo iš karto nuteisti. Kai kurie daugelį metų laukė SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuosprendžio. Išskirtine tapo buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio byla, kurioje buvo kaltinama net 18 žmonių.

Visi jie nuo 1941 m. birželio mėn. buvo laikomi Kraslage, bet dauguma nuosprendžio taip ir nesulaukė, nes SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas savo bausmes nekaltiems žmonėms paskyrė tik 1952 m. vasario 27 d. Beveik 11 metų iškalintiems plk. Antanui Pošiūnui, mjr. Jonui Pranculiui, A.Stulginskiui, buvusiam teisingumo ministrui Stasiui Šilingui, buvusiam švietimo ministrui Juozui Tonkūnui, buvusiam pasienio policininkui P.Vizgirdui buvo pridėta dar po 25 metus. Net 10 žmonių nesulaukė 1952 m. ir fiktyvios bylos formalaus sudarymo. (...)

REKLAMA
REKLAMA

Į lagerius dažniausiai patekdavo sveiki žmonės. Per vienus ar dvejus metus jie pereidavo visas minėtas kategorijas ir tik retas lageriuose išgyveno 1941–1944 m. Tuomet per trejus metus lageriuose buvo įkalinta daugiau kaip 4 mln. žmonių (karo pradžioje buvo 2,3 mln., 1944 m. liepos 1 d. – 1,2 mln. kalinių), bet daugiau kaip ketvirtadalis atgulė šimtuose GULAG’o lagerių ir kolonijų kapinynų. Kiek tarp jų buvo lietuvių, NKVD dokumentai nenurodo. (...)

Kai kuriuose iš minėtų lagerių mirtingumas buvo toks didelis, kad per metus išmirdavo visi kaliniai. Didžiausias mirtingumas būdavo balandžio–gegužės mėn. Kaliniai mirdavo nuo įvairių ligų, bet daugiausia – iš bado ir nuo sekinančio darbo sukeltos pelagros. Pasak buvusio tremtinio, gerai pažinojusio ir kalinių gyvenimą, A.Šerėno, lagerių medikai šią ligą apibūdindavo trumpai – trys D: distrofija, diarėja (viduriavimas), demencija (silpnaprotystė). Nors karo metais tremtiniai maitinosi panašiai kaip kaliniai, bet nuo pelagros mirdavo retai. Jie galėdavo maitintis dilgėlėmis, grybais, uogomis. Kaliniai tokių galimybių neturėjo.

Palaidojimo vietos liko nežinomos

1941–1944 m. žuvusių lietuvių kalinių palaidojimo vietos taip ir liko nežinomos. Viename NKVD pranešime nurodomas toks kalinių laidojimo būdas: „Visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais į morgą. <...> Morge lavonai užpilami 20 % kalkių tirpalu. Iš viso 24 kapai, 128 palaidoti žm. – po 5–6 vienoje duobėje“.

REKLAMA

Žuvę kaliniai iš sausakimšų kamerų ar barakų atsidurdavo ir bendruose kapuose. Enkavėdistai vengė smulkiai aprašyti, kaip išniekinamos jų aukos. Juk dažnai mirusiuosius užkasdavo bet kur arba visai neužkasdavo (Šiaurės ir Sibiro lageriuose), ir taip dar kartą būdavo pasityčiojama iš kalinių.

Geležinkelių ar gamyklų statybose, akmenų skaldyklose ar miško kirtimuose išsekinti ir mirę kaliniai komunizmo kūrėjams ir enkavėdistams tebuvo darbiniai gyvuliai. NKVD mirties lagerių vietos – tai milžiniški kapinynai, kuriuose 1941–1944 m. atgulė apie 8 tūkst. pirmųjų lietuvių kalinių.

Tai, kad 1944 m. sausio 1 d. lageriuose ir kolonijose kalėjo 2 407 lietuviai, dar nereiškė, jog tiek jų išliko nuo 1941 m. Žuvusiųjų vietas užėmė kiti įkalinti lietuviai. SSRS NKVD sričių ir kraštų valdyboms vykdant nacionalistų paieškos planus buvo sudaromos bylos lietuviams tremtiniams. 1944 m. jie sudarė apie 40 proc. visų įkalintų lietuvių. Pasibaigus kalinimo laikui, retas kuris grįžo į Lietuvą. Likę gyvi 1941 m. kaliniai dar papildydavo tremtinių gretas. Ir tik perėjus visą Golgotą į Lietuvą buvo lemta grįžti vos dešimtadaliui pirmųjų kalinių.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų