Kiekvienam jis kitoks, bet jei pajutai, kad gyveni su savo žmogumi, bendras gyvenimas nesibaigs ties kapo duobe, jis tęsis prisiminimuose, sapnuose, vaikų veiduose, anūkų išdaigose. Nėra recepto, kaip surasti ir prisivilioti savo žmogų. Jis arba yra, arba jo nesutinki per gyvenimą. Bet retkarčiais pasitaiko, kad jis nukrinta kaip aukso puodas naujokui lošėjui, tik vieną kartą išmetus kauliuką.
„Mus supiršo. Prieš tai visai nedraugavome“, – sako ponia Julijona Samienė, kai susitikome pasikalbėti jos ir vyro Stanislovo namuose. Ilgas stalas dar apkrautas pilnomis visomis spalvomis žydinčių gėlių vazomis. Prieš kelias dienas pora buvo paminėjusi savo bendro gyvenimo šešiasdešimties metų jubiliejų. Deimantines vestuves atšventę jaunavedžiai – žvalūs ir energingi, nors Julijona skaičiuoja 86, o Stanislovas – 89 gyvenimo metus.
Vestuvės „senoviškai“
„Tai kad su piršliu aš viename darbe dirbau. Tas Julijoną pažinojo, netoliese gyveno. Pasiūlė nuvažiuoti pasižiūrėti“, – santūriai pažinties aplinkybes dėsto Stanislovas.
„Atvažiavo jie pas mus, pasikalbėjome ir viskas, sutarėme. Dar iki pavasario kartais atvažiuodavo pasišnekėti. Kaip ir patiko jis man. Viskas vyko senoviškai. Buvo ir pasišaipančių iš mūsų tokių piršlybų. Bet apsiženijome 1962 metais gegužės 6-ąją, per Motinos dieną, Pabiržės bažnyčioje. Į bažnyčią šliūbo važiavome sunkvežimiu, kito transporto nebuvo. Per tuos metus visko buvo – ir susipykdavome, ir vėl gerai sutardavome. Ne taip, kaip dabar – susipyko, tuoj išsiskyrė ir viskas“, – bendro gyvenimo pradžią mini Julijona.
Pasvalio žemės vaikai
Abudu jie kilę iš Pasvalio krašto. Julijonos tėviškė – netoli Pasvalio esantis Ragujų kaimas. „Esu iš Čeponių, daktarų, giminės“, – šypsosi Julijona. Du jos tėvo Mykolo broliai – dėdės Kazimieras ir Jonas Čeponiai buvo gydytojai. Gydytoją Kazimierą Čeponį dar prisimena vyresni biržiečiai. O dėdė Jonas jau seniai ilsisi gimtojo Ragujų kaimo kapinaitėse.
„Mano senelis buvo karo medicinos felčeris, tik mirė jaunas. Mano tėtis ir jo broliai bei seserys liko maži. Per I pasaulinį karą tėvelio šeima buvo pasitraukusi į Rusiją, ten pragyveno trejus metus, matė revoliuciją. Dėdė Jonas mokėsi Peterburgo medicinos akademijoje, o tėtis Mykolas dirbo Putilovo fabrike prie šovinių gamybos.
Tėvas pasakodavo, kad revoliucionieriai juos varydavo į gatves mitinguoti ar streikuoti. Jei nepaklusi, tai ir nušauti galėjo. Dėdė Jonas buvo garsus chirurgas, operuodamas ligonį susižeidė ranką, užsikrėtė ir 1935 metais mirė.
(Jonas Čeponis – gydytojas chirurgas. Studijavo Peterburgo karo medicinos akademijoje, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, iki 1933 m. Kaune dirbo Karo ligoninės Chirurgijos skyriuje. 1931–35 metais vadovavo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriui, paskelbė mokslinių straipsnių – aut. past.)“, – šeimos istoriją pasakojo moteris.
Stanislovo gimtinė – netoli Kraštų plytinės esantis Trečionių kaimas. Iš 12 šeimoje gimusių vaikų užaugo 7, dabar vyras liko iš šeimos paskutinysis. Kur buvo tėviškės laukas, dabar žaliuoja Naradavos sodai.
Gelbėjo žydus
„Tėtis vedė jau nebejaunas, 45 metų amžiaus, už mamą šešiolika metų vyresnis. Šeimoje buvome 6 vaikai. Ištrėmė mus 1951 metų spalį paskutiniu vežimu. 1949 metais tėvelį buvo privertę pasirašyti, kad eis į kolūkį. Atseit pragyvensit trejus metus, tada į kolūkį priimsime.
Buožėmis buvome laikomi, turėjome 36 hektarus žemės. Viską atėmė, tik namus ir rūbus paliko. Ir gyvenkit, kaip norit. Broliui vos treji metukai buvo. Nusipirko tėvai ožką, šiaip taip vertėsi. Nespėjo treji metai sueiti, išvežė visus į Sibirą“, – pasakoja Julijona Samienė.
„Per karą tėvas gelbėjo žydus. Kai juos šaudė, pas tėvus atėjo du jauni žydai – vyras ir moteris, kaip ir šeima. Tėtis sakė, kad pas save priimti negali, nes samdiniai pamatys, gali apskųsti. Ragujų kaime gyveno tokios dvi senos merginos, tėtis su jomis pasikalbėjo, moterys priėmė tą šeimą gyventi. Pralaikė trejus metus, mano tėtė maisto joms nuveždavo. Po karo tie žydai gyveno Kaune.
Mums du kartus padėjo trėmimų išvengti. Toms moterims, pas kurias gyveno, žydai po mirties kapinėse paminklą pastatė. Ir pasirašė „Liūdi prieteliai“. Geri žmones buvo“, – karo baisybes prisimena Julijona. Tačiau ir pokaris lengvesnis nebuvo.
Tremties metai
„Iš trečio karto vis tiek išvežė. Pakliuvome į Tomsko sritį, į tokį baisų užkampį. Mus, aštuonias šeimas su mažais vaikais, nuvežė į kolūkį, už Tomsko dar 300 kilometrų. Kelių nėra, vasarą pasiekti kaimą gali tik laivu upe. Nieko ten neuždirbdavo žmonės, dar skolingi metų gale likdavo.
Mūsų iš kaimo išeiti neišleisdavo, duonos pirkti nebuvo. Tie, kurie pakliuvo prie miško ruošos darbų, uždirbdavo geriau, ten ir produktų nusipirkti daugiau būdavo.
Tai prašydavome ten buvusių lietuvių, kad jie duonos nupirktų, o mes naktį eidavome 7 kilometrus jos parsinešti. Man mokykloje Lietuvoje gerai mokslai sekėsi, bet Sibire teko eiti dirbti. Visai žiemai išvažiavome su seserimi dirbti miško ruošos darbų. Kai grįžome, už mūsų uždirbtus pinigus tėvai nusipirko karvę. Tada jau pradėjome kiek geriau gyventi.
Tėvelis pasiligojo ir 1956 metų spalį mirė. O mama gavo medalį, kad užaugino šešis vaikus. Parašėme prašymą, ir mums leido grįžti iš tremties. Kad leistų sugrįžti tėvynėn, reikėjo pasirašyti dokumentus, jog nereikalausime atgauti savo turto, namų ir kitų dalykų. Grįžome šešiese, sesuo dar kurį laiką Sibire pasiliko, nes ištekėjo už tremtinio latvio.
Grįžę apsigyvenome mamos tėviškėje Kirdonyse. Ten gyveno močiutė, pas ją ir apsistojome. Mūsų gimtuosius namus vėliau nugriovė.
Tėtės palaikus parsivežėme 1989 metais, kai Lietuva ėjo į Baltijos kelią. Nuskridome trise – aš, Stanislovas ir mano brolis. Parsivežėme kaulelius lagamine be jokių leidimų, greta prieš metus mirusios mamos Pabiržės kapinėse palaidojome.
Parsivežiau kartu išsirovusi ir sibirinio kėnio daigą, pasodinome prie namų, dabar jau didžiulis medis užaugo“, – karčią ir sunkią jaunystės istoriją pasakojo ponia Julijona.Stanislovo šeimą Sibiro tremtis aplenkė, nors tėvai turėjo 20 hektarų žemės, taigi buvo potencialūs tremtiniai.
„Geri žmonės pagelbėjo, į Sibirą išvežti nebuvome. Vokiečių laike pas mus gyveno toks biednas žmogus, slapstėsi. O rusams sugrįžus tapo dideliu viršininku Panevėžyje. Pasirodo, jis rusų partizanas buvo, agitaciją tarp žmonių prieš vokiečius varė ir kitaip jiems kenkė“, – sakė vyras.
Biržuose pasistatė namus
Susituokę Samai apsigyveno pas vyro tėvus Trečionyse, o netrukus persikėlė į Žadeikius, netoli Pasvalio.„Čia arčiau tėviškė, galvojau, gal atgausiu savo namus. Bet į savus namus neleido, davė mums butą buvusiuose Janiselio namuose, jie irgi buvo ištremti (Vilhelmas Janiselis – tremties fotografas dokumentalistas, tautodailininkas. Į Sibirą fotoaparatą nusivežė paslėpęs duonos kepale – aut. past.).
Čia išgyvenome trejus metus. Pradėjo mus kviesti į Kirdonis mamos teta, kad eitume pas ją gyventi. Čia pragyvenome dešimt metų. Vyras dirbo Biržų tarpkolūkinės statybos organizacijoje, pradėjo prašyti, kad duotų sklypą namui statyti“, – jaunos šeimos klajones pasakojo Julijona.
Anot Stanislovo, jam pabodo iš Kirdonių į darbą ir atgal važinėti. Vyras kreipėsi į tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką. Šis liepė rašyti pareiškimą. Po svarstymo šeima gavo sklypą.
„Viską vyras pats dirbo, pastatė savo rankomis. O medžiagų tai nebuvo. Ateidavo pėsčias iš Kirdonių į Biržus, iš čia mašina važiuodavo į Rygą medžiagų pirkti. Sklypą gavome 1972 metais, o gyventi įsikraustėme tik 1978 metais“, – sakė Julijona.„Vieną sekmadienį nuvažiuoji į Rygą, apsižiūri, kur ko yra, o kitą važiuoji pirkti ir parsivežti. Daugiau statybinių medžiagų ten buvo“, – žmonai pritarė Stanislovas.
Buvo donoras
Pora išaugino du sūnus, džiaugiasi keturiais anūkais.Jaunylis Donatas gyvena Biržuose, visai netoli tėvų. Vyresnysis Vidmantas – Panevėžyje. Donatas turi du sūnus, o Vidmantas – dvi mergaites.
„Kai gyvenome Kirdonyse ir sūnui sukako septyneri, pradėjau dirbti Likėnuose vartotojų kooperatyve darbininke, bet nuo sunkaus fizinio darbo sveikata sušlubavo. Nuėjau dirbti į Biržų ligoninės Infekcinį skyrių, kur ir dirbau iki pensijos. Tik išėjus į pensiją, užpuolė labai sunki ir klastinga liga, bet operacija pasisekė, viskas baigėsi laimingai“, – pasakojo moteris.
Vyras ilgus metus dirbo Biržų restauracinėse dirbtuvėse, atstatinėjo Biržų pilį. „Labai geras darbuotojas buvo, negeriantis, darbštus. Jo nuotrauka Garbės lentoje aikštėje prie bažnyčios kabėjo“, – gyrė vyrą Julijona. Abu į pensiją išėjo 1993 metais.Žmona išduoda, kad Stanislovas buvo donoras, nemokamai duodavo kraujo.
„Kai pradėjo pinigus už kraują mokėti, tų klientų gausybė atsirado, visi pijokai pradėjo lįsti. Tada aš nustojau ten eiti. Dabar pinigų donorams nebemoka, bet jau amžius mano nebe tas“, – sakė vyras. „Ir dabar jis dar pašėlusiai stiprus. Atvežė mašiną malkų, tai jis pats susipjovė, susiskaldė ir susinešė“, – negaili gerų žodžių savam žmogui Julijona.
Sugyvenimo receptai
Paklausta, kaip pavyko tiek metų darniai sugyventi, ponia Julijona juokiasi: „Kad bartis nebuvo dėl ko – vyras nei gėrė, nei rūkė. Kad pijokas būtų buvęs, tada viskas, būčiau negyvenusi“. Ir jau rimtai prataria, kad visko buvo kaip ir kitose šeimose – ir susipykdavo, ir susitaikydavo.
„Jei pasakei kokį žodį kitą ne taip, reikia pabūti, atvėsti, ir viskas vėl būna gerai“, – gyvenimiška išmintimi dalinosi moteris.Ji sakė, kad šeimoje reikia daugiau žiūrėti vienas kito, vienam kito klausyti, padėti, užjausti, sutarti ir mylėti. Tada bendras gyvenimas nebus sunkus.
„Reikia nesipykti, sutarti, ir pernelyg neimti visko į galvą. Geriau gyventi ramiai, nesikarščiuojant“, – tokia pono Stanislovo prabėgusių metų suformuota filosofija.
„Gal kad biednai gyvenom, tai viskas taip gerai ir klostėsi. Kas daug turi, tai labiau turi dėl ko peštis. Nesigailiu nė kiek, kad taip prabėgo mano gyvenimas, tik to vargo jaunystėje buvo per daug“, – atsisveikindama kalbėjo Julijona.
Autorius: Petras Gudas
