• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Matrica yra sistema, Neo. Ta sistema yra mūsų priešas. Bet kai tu esi viduje, tu apsižvalgai, ką matai? Verslininkai, mokytojai, advokatai, dailidės. Tai žmonių protai, kuriuos mes bandome išsaugoti. Bet kol mes tai darome, šitie žmonės vis dar yra tos sistemos dalis, ir tai daro juos mūsų priešais. Tu turi suprasti, dauguma šitų žmonių nėra pasiruošę būti atjungti. Ir daugelis jų yra taip prisirišę, taip beviltiškai priklausomi nuo sistemos, kad jie kovos norėdami ją apsaugoti.

REKLAMA
REKLAMA

Morfėjas iš filmo „Matrica“

Tiesą sakant, valdžia, tikroji valdžia, nebeegzistuoja. Gyvename visatoje, keistai panašioje į originalą.

REKLAMA

Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“

Prancūzų mąstytojas Jean Baudrillard'as filmo „Matrica“ įkvėpėjas, kalba apie visuomenėje įsigalėjančius simuliakrus ir mums jau žinomą “sistemą“. Kas yra simuliakras? „Disneilendas egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog pati „realioji“ šalis, visa Amerika, yra Disneilendas (šiek tiek panašiai kaip kalėjimai egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog visas sociumas savo banalia visa apimančia esamybe yra kalinimo institucija) ... tas, kas simuliuoja ligą, aptinka savyje kai kuriuos jos simptomus...“  Autoriaus garsioji knyga „Simuliakrai ir simuliacija“ lyg specialiai parašyta Lietuvai, tuo tiesiog dar kartą pabrėžiant proceso visuotinumą ir pasekmių neišvengiamumą.

REKLAMA
REKLAMA

„Valdžia iš esmės yra tam, kad nuslėptų, jog jos nebėra... Simuliacija gali trukti neapibrėžtą laiką. Ši valdžia... apvalyta nuo politinio matmens ir, kaip bet kuri kita prekė yra priklausoma nuo masinės gamybos ir vartojimo. Jos kibirkštis užgeso, liko tik politinio universumo fikcija“. O valdžios simuliacija ji yra todėl, kad nebėra susijusi su „ savo tikslais bei uždaviniais ir atsidėjusi valdžios efektams ir masinei simuliacijai“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Verta skaityti klasikus. Viskas lyg apie dabarties Lietuvą parašyta. Beveik nereikia komentarų. Ir galima pamatyti vaizdą net keletu pjūvių. Štai berods, apie mūsų skandalus, ir mūsų gyvenimą:

„Surežisuoti pasikėsinimai į prezidentų gyvybę (arba prezidentų apkaltos – aut.past). parodo, kad Vakarams reikalinga negatyvybė ... yra simuliacinis kaltas, padedantis valdžiai išsiveržti iš ydingo rato, kuriame ją įkalino jos neegzistencija, jos pamatinė neatsakomybė, jos „plūduriavimas“. Valdžia plūduriuoja kaip valiutos kursas... Tik kritika ir negatyvybė dar sekretuoja valdžios realumo fantomą. Jeigu jos dėl vienos ar kitos priežasties išseks, valdžiai nebeliks nieko kita, kaip juos dirbtinai prikelti, sužadinti jų haliucinaciją“.

REKLAMA

Ar ne tai dabar Lietuvoje ir vyksta? Taigi, kritikuodami sistemą mes vadovaujamės, atrodo, teisingais motyvais. Tačiau jai to ir tereikia. Ji minta tuo negatyvumu, mūsų į kritiką įdėta energija. Tuo pačiu, ta energija ją žudo lyg spindulinė liga. Žuvusi sistema vėl lyg fantominis feniksas prisikelia ir vėl minta mūsų negatyvumu. Jei šis srautas išsenka, sistemai reikia susigalvoti skandalų – ir jie yra išmetami į mass media rinką. Lyg veiktų kažkokia nematoma ranka. Tačiau gal ir nėra jokios rankos. Tačiau yra „sistema“, kurios veikimo mes dar visiškai nesuprantame.

REKLAMA

Galima viską nuleisti juokais, atseit kvailas filosofas ir pelno siekiantis Holivudas, visokios „matricos“. Ir vis tik...

Jean Baudrillard'as užduoda klausimą – ar ilgam užteks to šviežio skandalų ir negatyvumo kraujo? Štai kodėl įvairūs negatyvūs įvykiai pasaulyje „tebestimuliuoja Vakarų liberaliąją demokratiją, agonijos konvulsijų tampomą demokratinių vertybių sistemą... Visos valdžios nesulaikomai degraduoja, ir procesą spartina ne tiek „revoliucinės jėgos“ (dažnai būna net priešingai), kiek pati sistema, užgriūvanti savo struktūras prievartos banga, kuri anuliuoja ... bet kokį tikslingumą. Negalima priešintis šiam procesui, negalima stoti į kovą su sistema ir stengtis ją sunaikinti, nes šioji ... iš mūsų tik to ir telaukia, kad mes grąžintume jai mirtį, kad mes ją prikeltume savo neigimu.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šį negatyvumą valdžia bando išlaikyti (jis jai gyvybiškai reikalingas) „susimuliuotais skandalais, fantazmais, žmogžudystėmis, taigi, negatyvumą ir krizę naudodami kaip kokį gydymo hormonais kursą. Tuomet „tikrovė visuomet grindžiama įsivaizduojamybe, tiesa – skandalu, įstatymas – jo pažeidimu, darbas – streiku, sistema – jos krize, ir kapitalas – revoliucija... Visa virsta savo priešingybe, kad tik išliktų ‚apvalytu“ pavidalu.“ Taip kovodami „prieš“ mes prisidedame prie valdžios fantomų stiprėjimo ir įsigalėjimo.

REKLAMA

Matome lyg kreivų veidrodžių karalystę, kurioje priešybės yra labai panašios, kurioje išnyksta politinė kairė ir dešinė, kurią Jean Baudrillard'as vadina „„nuodėminga“ kreive, cirkuliarizuota politine erdve, kurioje dešinė virsta kaire ir atvirkščiai, ... viešpatauja iškraipymas...“ Šis procesas Lietuvoje vyksta jau seniai. Jau seniai mes nebeatpažįstame politinės kairės ir dešinės. Ir apie tai jau daug rašyta. Šiandien yra pasiekta visiška niveliacija ir politinių principų bei atsparos nebuvimo beribiškumas. Niekas nebestebina – jokios koalicijos, užkulisiniai manevrai, liberalų socializmas ir socialistų liberalizmas.

REKLAMA

Ir toliau: „visais laikais mirtį valdžiai atnešdavo ar pražūtį jai pranašaudavo, ar pan., ne kas kitas, kaip pamišėliai, bepročiai arba neurotikai, atliekantys ne mažiau fundamentalią funkciją negu prezidentai“. Ką jums tai primena? Gal kiekvienas pamatys savo vaizdinį.

Valdžia nori išlikti net nesuvokdama ką daro. Konservatoriai atėję į valdžią, ima ant kiekvieno kampo rėkauti apie atėjusią krizę, taip ją savo desperacija ir nesubalansuotomis kalbomis tam tikra dalimi ir išprovokuodami. Krizė jiems buvo reikalinga, kad pateisinti savo bejėgiškumą ir pamatinį silpnumą. Jie gali tik vaidinti, kad yra valdžia, kad jie ŽINO, kaip reikia veikti. Tačiau Jean Baudrillard'as juos demaskuoja, nes „valdžia vaidina tikroviškumą, vaidina krizę, pergamindama išgalvotus socialinius, ekonominius, politinius uždavinius. Jai tai gyvybės ar mirties klausimas. Tačiau jau per vėlu“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šis sistema, kurios dažniausiai mes užčiuopiame tik pačias viršūnėles (pvz., valstybininkų klaną) yra daug gilesnė. Tai visa mūsų dabartinio „civilizuoto“ gyvenimo sankloda, jos ekonomika taip pat, „perteklinė gamyba ir perteklinis produkavimas“. Todėl „hiperrealia virsta ir pati „materialioji“ gamyba“, rašo filosofas Jean Baudrillard'as. „Nemoralus, skrupulų nepripažįstantis kapitalas gali veikti tik moralinės superstruktūros priedangoje, ir kiekvienas, atgaivinantis šitą viešają moralę (piktindamasis, demaskuodamas ir t.t.) nenoromis pasitarnauja kapitalo tvarkai“. Jean Baudrillard'as tiesiog konstatuoja, kad „kapitalui visiškai nusispjauti į jam priskiriamą sutarties idėją – tai pabaisiškas projektas be principų, ir nieko daugiau ... pats kapitalas niekada nebuvo sudaręs sutarties su šia visuomene, kurioje jis viešpatauja. Kapitalas – tai raganystė socialinio saito viduje, tai iššūkis visuomenei ... tai nėra skandalas, kurį turėtume demaskuoti... tai iššūkis, kurį turime priimti...“ Todėl neužteks panaikinti valstybininkus ar „dujų berniukus“. Jų vieton tuojau pat stos kiti – taip formos keičia viena kitą, palikdamos sistemos esmę nekintamą, lyg amžiną ir nemarią alcheminę substanciją.

REKLAMA

Kas bus toliau? „Kai valdžia visiškai išnyks, logiška būtų manyti, mus sups visuotinė valdžios haliucinacija – kur pažvelgsi, jau ryškėja šio vaiduoklio kontūrai, sykiu spinduliuojantys potraukį jos atsikratyti (niekas nebenori valdžios, kiekvienas stengiasi ją įpiršti kitam) ir sykiu nostalgišką baimę ją prarasti“. Tai tie patys nostalgiškai, berods, besitraukiantys valstybininkai, vakuojantys aukščiausi postai teisėsaugos struktūrose ir pagaliau nemari Seimo opozicija, visiškai netrokštanti atsidurti pozicijoje ir viską daranti, kad taip atsitiktų kuo vėliau. Žmonių pasmerktasis Premjeras, įsikibęs posto, tačiau naktimis sapnuojantis žalią pievą, kelią, dviratį ir išsvajotą laisvę. Ir vis tik valdžios trauka pasirodo stipresnė. Tenka visa tai grįsti savaip suprasta „atsakomybe“ prieš partiją ir Lietuvą ir pan. Taip gimsta įdomi vaidyba: „valdžia gali suvaidinti savo pačios smurtinę mirtį, kad tik atrastų egzistencijos ir teisėtumo prošvaistę“. Sistema yra užsidariusi pati savyje. Kairieji keičia dešiniuosius, tačiau yra tik valdžios pasikeitimo imitacija, gražus simuliakras. Iš tikro niekas nesikeičia. Viena komanda ilsisi, kita žaidžia. Tą, kuri ilsisi, pati laiko tėkmė lyg dušas apvalo nuo praeities nuodėmių ir po ketverių ar aštuonerių metų ji vėl būna pasiruošusi savo pseudopolitiniam žaidimui. Nelaisvi „matricos“ tipo žmonės, sistemos produktai, eina balsuoti rinkimuose. Jie dar tiki, kad ši sistema yra jų ir pasikeitimai yra galimi. Taip šiai pseudovaldžiai yra suteikiamas šioks toks legitimumas lyg „pagal įstatymą“. Tačiau tai yra tik sistemos, tapusios valdžia, manipuliacijos lyg „banguojantis priežastingumas, kuriame pozityvumas ir negatyvumas gimdo ir užlieja vienas kitą...“.

REKLAMA

„Tokia valdžios neturinčių visuomenių melancholija jau kartą leido atsirasti fašizmui, įšvirkštusiam per didelę galingo referento dozę visuomenei, niekaip negalinčiai atsikratyti gedulo“. Fašizmo čia gal ir nebus, tačiau kryptis į stiprų valdžios centrą yra neišvengiama, jei sistema bandys ir toliau save saugoti, nes stiprėjantis chaosas reiškia sistemos mirties artėjimą. Po mirties gims nauja sistema, kuri bus stebėtinai panaši į senąją. Tačiau senoji to dar nežino ir bet kokia kaina bando išlikti. Bet „silpstant politikos sferai, prezidentas vis labiau panėšėja į pirmykščių visuomenių vadovą, kuris yra valdžios iškamša“. Taip jau yra atsitikę mūsų kaimyninėse šalyse rytuose. Ir kartais atrodo, kad sistemai tai yra tinkama išeitis. O mums?

REKLAMA
REKLAMA

Kaip bebūtų, simuliacija yra labai pavojingas reiškinys. Nes, pasak filosofo „visuomet leidžia daryti prielaidą, kad ne tik tai, ką ji simuliuoja, bet ir pati tvarka bei įstatymas galbūt tėra simuliacija“. Ši procesą įtikinamai atkartoja Garliavos įvykiai bei bendras mūsų politinio gyvenimo bei teisėkūros vyksmas, kai visuomenė ima totaliai nepasitikėti tais, kas įstatymus leidžia bei tais, kas prižiūri, kaip jų laikomasi (prokuratūros ir teismai).

Ar mes galime gyventi be sistemos, ar galime tapti laisvų žmonių bendruomene? Gal būt kažkas pasakys, kad laisvė slypi žmogaus viduje. Nelaisvi žmonės gimdo nelaisvas sistemas-režimus, kuriuos vadiname fašizmu, socializmu, o štai dabar prisidėjo naujesnis fenomenas – valdoma demokratija. Demokratijos simuliakras. Yra jos fasadas, tačiau viduje nieko nėra. Tai lyg „atstatyti“ Žemutinės pilies rūmai. Iš išorės spindi, tačiau viduje slepiasi pigumas, šiuolaikiniai blokai ir konstrukcijos, suponuojančios bedvasiškumą ir pasityčiojimą iš praeities ir jos paveldo. Tam, kad pastatyti tikrą plytų sieną, nėra nei noro, nei pinigų, nei dvasios galimybių. Nėra kantrybės laukti dešimtmečius, kol pilis bus iš tikro atkurta. Visko reikia iš karto – čia ir dabar – arba niekada. Kai šitaip ima elgtis politikai, paklusdami kažkokiai antgamtiška atrodančiai nežinomos prigimties jėgai, gimsta supratimas – artėja esminiai pasikeitimai. Ką jie atneš? Laisvę ar naują sistemą? Norisi tikėti žmonių laisva valia ir galimybe keisti pasaulį bendrojo gėrio link.

REKLAMA

Jean Baudrillard'as išlieka greičiau pesimistu, matydamas „neapibrėžtą simuliacijos atkartojimą“, lyg „ nesvarų rūką, kuris nebepaklūsta realios gravitacijos dėsniui ir kuriame pati valdžia baigia subyrėti, virsdama valdžios simuliacija...“

Gal būt blogiausia yra tai, kad pati visuomenė pamažu tampa savo pačios simuliakru. Nebeliko šeimos – pirminės visuomenės ląstelės. Ją pakeitė šeimos simuliakras – trumpalaikis kontraktas, kuris gali būti keičiamas šalių susitarimu. Ištariamos priesaikos, kurių niekas rimtai ir nesirengia laikytis ir tai vyksta visuose lygmenyse – šeimoje, savivaldoje, parlamente. Tik atskiri, pasak Jean Baudrillard'o „šviesuoliai“ dar bando supančioti sistemą socialinės sutarties saitais.

Belieka tikėtis, kad jiems kada nors pavyks. Tačiau ar nepasitiks mūsų, kaip rašo Jean Baudrillard'as „plačiai besišypsantis ... veidas, kuriuo pasitinka laidotuvių biuro tarnautojas.“ ? Pamatysime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų