REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Kažkas atsitiko?“ prieš porą dešimtmečių dainavo bene vienintelė tuomet  lietuviška intelektualaus roko grupė „Antis“. Matyt ir dabar kažkas ėmė ir atsitiko, kad kitas intelektualaus meno kūrėjas, padovanojęs mums begalę iškilių teatro ir kino vaidmenų, viešai pareiškė atsisakantis „valdiškai“ švęsti Kovo 11-tosios iškilmes. Regimantas Adomaitis, kažkada vaidinęs Mindaugą to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus dramoje, dabar garsiai ištarė: „Dvidešimt metų su laisva Lietuva ėjau, atėjęs – jos neberadau“.

REKLAMA
REKLAMA

Tai kas gi atsitiko? Kur dingo toji „mūsų Lietuva“? Ką ji reiškė prieš du dešimtmečius, ką reiškia ar jau nebereiškia dabar, ką turėtų reikšti?

REKLAMA

„Norėčiau turėti prabangius namus, gerą automobilį ir daug gražių daiktų, o svarbiausia – kad už nieką nereikėtų mokėti“ – ar ne tokia vos ne kiekvieno iš mūsų slapta „rožinė svajonė“? Sakote – ne? O kodėl? Ar būtų blogai gyventi gražiai ir patogiai, be jokių rūpesčių ir nepatogumų, nepažinti juodo darbo skonio, vargo ir nepriteklių? Gal todėl ir įvairiakilmė nacionalinė tautosaka mirgėte mirga pasakomis apie stebuklingas staltieses, kurias patiesus savaime atsiranda gardžiausi valgiai ir gėrimai, ar užburtus asilaičius, kuriems pasipurčius ima byrėti aukso pinigėliai. Tik va, bėda – pasakos visa tai.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš dvidešimt metų viena tokia lietuviška pasaka ėmė ir išsipildė. Atgavome Nepriklausomybę. Ne, ne laisvę, toli gražu, bet atsivėre šiokia tokia politinė properša patiems tvarkytis savo gyvenimus. Bent jau pamėginti, jei nieko daugiau nepavyktų. Šiandien, gerokai pasižvalgius po svečias šalis ir gal kiek labiau susivokus, kaip tas „laisvasis pasaulis“ veikia, savarankiško politinio gyvenimo iliuzija gerokai blankesnė. Kur jau ten iki pilnakraujo savarankiškumo, kai net lietuviui  sunkiai sekasi surasti Tėvynę ant gaublio. Ne dėl nežinojimo, kur ieškoti, bet dėl mažumo... O Rusija, Kinija ar Amerika su visais savo politiškai korektiškai pavadinimais ir be didelių ieškojimų kuo puikiausiai matomos. Tiesiogine, o ne perkeltine prasme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos Nepriklausomybę turi kas nors garantuoti, mes patys „nepatraukiame“. Kol buvome sovietų valdžioje, žinojome, kas dėl visko kaltas ir ant ko pykti. Dabar turime kitus garantus, bet tas pasaulis juk visiškai kitoks, jis demokratiškas ir laisvas, be to, garantijos trunka dar palyginus neilgai, nespėta iki galo nusivilti. Tačiau intuicija sako, kad ir čia ne viskas gerai, kad tos „garantijos“ su kvapeliu, ir kad mūsų savarankiško apsisprendimo teisė yra labai lengvai sušaudoma guminėmis kulkomis prie Seimo, kurį kadaise krūtiėmis užstojome nuo sovietinių tankų. Matyt, tie, kurie turi teisę už mus spręsti – juk „faktas, kaip blynas“, kad juos išsirinkome demokratiškai balsuodami ar ignoruodami rinkimus – taigi, tie išrinktieji yra neabejotinai nusprendę savo naudai. O jei nesi išrinktasis, tad ir koks iškilus aktorius, muzikas ar koks kitoks kūrėjas bebūtumei – vis tiek tos Lietuvos, į kurią kadaise ėjai, nerasi. Nerasi, nes jos nėra. Ir čia ne geografijos pamokas reikia kartoti. Gal kas žinote, ką?

REKLAMA

Kokius šansus rasti savo Lietuvą turi eilinis pilkasermėgis lietuvis, pardavinėjantis kiniškas prekes Gariūnų turguje ar dirbantis Stratforde olimpinio kaimelio statybose, jei jos neranda Justinas Marcinkevičius ir Regimantas Adomaitis? Kokia prasmė dešimtims ir šimtams tūkstančių po pasaulį išsibarsčiusių naujųjų lietuvių emigrantų žiūrėti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimus su kareivių paradais ir patrankų salvėmis, žinant, kad jo Tėvynėje likę giminės jau ne vienerius metus perkasi maistą, moka už butą iš tų sunkiu darbu uždirbtų pinigų, gautų iš savo emigravusių artimųjų – iš visų pasaulio anglijų ir amerikų? Ir ką jaučia širdyje emigrantas, kurį Tėvynėje vadina runkeliu, kada mato pasipūtusius valstybės vadovus, sakančius kalbas labai panašiu tonu, kokiu būdavo kalbama prieš kelias dešimtis metų per visokius „darbo žmonių solidarumo švenčių“ minėjimus ir „Spalio socialistinės revoliucijos“ metines.

REKLAMA

Norėtųsi parašyti ką nors linksmesnio, kad keltų nuotaiką kaip „lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“, bet neišeina, nors tu ką. Jei nemaigyčiau kompiuterio klaviatūros, sakyčiau, plunksna lūžta nuo neteisybės. Užtat ir nerašau. Tačiau yra, kam nelūžta, net jų ausys neraudonuoja. Ir nepanašu, kad kada nors paraudonuos. Netikite? Ogi pasižiūrėkite žinių reportažus iš Lietuvos, kai rodys valstybės vadovus, kokia nors proga rėžiančius kalbas apie Tėvynes meilę. Jokio skirtumo, į kurį žiūrėti – ten iš principo visi vieno modelio, tik sugedimo, gal ir profesionalumo, laipsnis šiek tiek skiriasi.

Galvoju, kas iš mūsų šiandien yra labiau „buvę lietuviai“ – savo prakaitu aplaistytus pinigus siunčiantys emigrantai, ar tie „iškilūs asmenys“, sakantys „valdiškas“ kalbas tautinių švenčių metu? O gal reikėtų paklausti kitaip - jie ar mes?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų