• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Spalio 2 d. LNOBT baleto trupė pristatė pirmąjį naujojo sezono debiutą – pagrindinį vaidmenį choreografo Boriso Eifmano balete „Raudonoji Žizel“ atliko Olga Konošenko. Jau keletą metų šis spektaklis mėgaujasi nemažu žiūrovų dėmesiu; iš premjerose šokusių solisčių šį vaidmenį savo repertuare išsaugojo tik Eglė Špokaitė; reikalui esant jį atlikti buvo kviečiama balerina Nina Zmijevec, todėl sveikintina, kad galų gale pasiryžta parengti dar vieną atlikėją iš savosios trupės tarpo.

REKLAMA
REKLAMA

 

"Raudonoji Žizel". I veiksmas

 

O. Konošenko vaidmenų sąrašas – gana ilgas, tarp jų ir Imperatorė kitame B. Eifmano balete – „Rusiškasis Hamletas“. Todėl šokėjai nebuvo sunku perprasti specifinę, išradingą, nors ir kiek manieringą choreografo plastinę kalbą. Trapi O. Konošenko figūra tinka perteikti likimo smūgių laužomos menininkės dramą. Ilgas kaklas, laibos rankos, kojos – neatsiejama abstraktaus balerinos įvaizdžio dalis, ypač jei Balerinos prototipas – legendinė rusų šokėja Olga Specivceva.

REKLAMA

 

Iš pradžių iš balto balerinų būrio nelabai teišsiskirianti O. Konošenko netrukus įsukama į prieštaringų jausmų verpetą, ir šias kolizijas, kokios literatūriškos jos bebūtų, šokėja įtikinamai perteikia. Tikslios klasikinio baleto pozos, aukšti žingsniai išryškina tą meninį idealą, kurio aukštumų siekia dramblio kaulo bokšte užsidariusi ikirevoliucinės Rusijos baleto bendruomenė. Todėl ir O. Konošenko kuriamo  paveikslo harmoniją sujaukęs, suardęs gaivalas šokėjos kuriamo personažo judesiuose atsispindi aiškiai ir paveikiai – taisyklės sulaužomos, aiškios pozos hipertrofuojamos.

REKLAMA
REKLAMA

 

Mokytojas-Eligijus Butkus, Balerina-Olga Konošenko, Čekistas-Aleksandras Molodovas

 

Scenose su Mokytoju O. Konošenko švelni ir nuolanki, o Čekistas, agresyviai įsiveržęs į jos pasaulį, praturtina šokėjos išraiškas šiurkščiais, rėksmingais, dramatiškais atspalviais. Galbūt Balerinos ir Čekisto ryšiams atskleisti dar stinga argumentų – O. Konošenko kuria aukos paveikslą, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie kitokias jėgas, kurios ją traukia prie šio tamsiosioms jėgoms atstovaujančio veikėjo. Šios linijos tiesmukumą lemia ir kiek schematiška libreto dramaturgija, nesiūlanti Čekisto suvokti kaip žmogaus, o traktuojanti šį personažą kaip vienaprasmį ženklą; Balerinos ir Čekisto meilės motyvams atskleisti kiek trukdo ir tamsus, niūrus, demoniškas Čekisto įvaizdis, kuriamas Aleksandro Molodovo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Balerina-Olga Konošenko, Čekistas-Aleksandras Molodovas

 

Balerina-Olga Konošenko, Čekistas-Aleksandras Molodovas

 

Vis dėlto pirmojo veiksmo Balerinos-O. Konošenko ir Čekisto-A. Molodovo scenos tinkamai atkūrė erotiškos, kiek vulgarios B. Eifmano choreografijos pavidalus, leido pajusti nesiužetinį dviejų skirtingų pasaulių susidūrimo ir susipynimo dramatizmą. O. Konošenko šoko įsijautusi, muzikaliai išryškino prieštaringus jausmus, kurie atsispindėjo ir jos veido išraiškose, ir konvulsyviuose rankų virpesiuose, o su A. Molodovo pagalba buvo tinkamai įkūnytos sudėtingos, beveik akrobatiškos choreografo sugalvotos duetinės pakėlimų kombinacijos.

REKLAMA

 

Antrajame veiksme O. Konošenko taip pat pakankamai įtaigiai plėtojo savo herojės istoriją – pirmasis susitikimas su Paryžiaus baleto pasauliu gal ir buvo kiek dekoratyvus, paradinis, tačiau po kurio laiko drebančiomis rankomis, klaidžiojančiu žvilgsniu O. Konošenko tinkamai atskleidė ją pradedančios kamuoti ligos bruožus. Šokėja paryškino ir Partnerio įtaką jos psichinės būsenos regresui – meilūs Partnerio ir jo Ginklanešio gestai tapo viena iš priežasčių, pasmerkusių Baleriną vienatvei. Švelnų jų apsikabinimą ji nužvelgė aiškiai šokiruota, su Rusijos, kurioje sekso nėra, išraiška, nors čia pat jos išgyvenamuose šizofreniškuose regėjimuose seksualinio gaivalo galima pamatyti su kaupu.

REKLAMA

 

Tačiau ryškių, patetiškų Balerinos vizijų seriją, su pasimėgavimu kuriamą choreografo, nuskaidrina spektaklio finalas, tarytum išvaduojantis Baleriną nuo joje pačioje tūnančių šmėklų ir susitaikius su pačia savimi leidžiantis praverti amžinybės vartus.

 

Naujas veidas spektaklyje sudarė galimybę atidžiau pažvelgti ir į kitus šios melodramos personažus. Santūria elgsena, tačiau išraiškingu šokiu dėmesį atkreipė Eligijaus Butkaus Mokytojas – griežtas, lazdele negailestingai taisantis savo mokinių pozas, kietai badantis joms nugaras (čia įdomiai nuskambėjo nedidukė E. Butkaus-Mokytojo ir vienos iš jo mokinių – Ingos Cibulskytės – suvaidinta scenelė), o kitame epizode – tėviškai priglaudžiantis, apkabinantis Baleriną, lyg mėgindamas ją apsaugoti nuo neišvengiamos lemties.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

 Mokytojas-Eligijus Butkus, Balerina-Olga Konošenko

 

Lyriškos, jausmingos, plastiškos Partnerio-Aurimo Paulausko ir jo Ginklanešio-Igorio Zaripovo choreografinės scenos tapo aiškiu pretekstu Balerinai dar labiau užsisklęsti savyje, nors šis meilės trikampis paties B. Eifmano nėra išplėtotas ir priklauso prie paviršutiniškų, vien siužetiškai intrigą keliančių „Raudonosios Žizel“ dramaturginio audinio vietų.

REKLAMA

 

Itin gerai praėjo pirmojo veiksmo antroji baleto pamoka – visos merginos šoko darniai, judėjo ir sukosi kaip viena, šitaip sukūrė baugščią nelaimės laukimo atmosferą. Prasčiau pasirodė viena įtaigiausių baleto scenų – juodųjų čekistų ir baltųjų balerinų šokis, paprastai leidžiantis pajusti gąsdinančią grožio pavidalų metamorfozę, dėl kurios, kaip atrodo, ir buvo sukurtas šis baletas.

REKLAMA

 

Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras įtaigiai įgarsino B. Eifmano parinktą muzikinį koliažą, sudariusį reikiamą foną tirštoms jausmų peripetijoms plėtotis.

 

Pirmuoju spektakliu įrodžiusi ir savo kaip šokėjos, ir kaip artistės brandą, O. Konošenko ne iki galo išlaikė „Raudonosios Žizel“ persirenginėjimų egzaminą – šiame spektaklyje pakeičiamas rekordinis kiekis kostiumų, ir tą turi daryti visi artistai, ypač moterų kordebaletas. Tiesa, „teatro teatre“ scenoje antrajame veiksme ne iki galo tvarkingas Balerinos-Žizel kostiumas leido net įtaigiau pajusti ant amnezijos slenksčio atsidūrusios šokėjos krizę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Spektaklyje buvo ir daugiau techninių nesklandumų – energingieji antrojo veiksmo „dansingo“ šokiai prasidėjo užsitęsusioje tamsoje, o prieš Balerinos šokio su Čekisto galva epizodą atsitiktinės šviesos išryškino scenos gilumoje besiblaškančius artistus, sprunkančius už juodosios uždangos; kartkartėm iš scenos girdėjosi kažin koks šurmulys bei negarsūs bilsmai. Čia tinka paminėti ir kažkodėl susitraukusią teatro uždangą, kuriai užsiskleidus tarp jos ir grindų lieka pastebimas plyšys, ypač dešiniojoje scenos pusėje; galbūt vertėtų patikrinti, ar tinkamai prie uždangos prisiūtas ir teatro simbolis – žalioji rūtos šakelė.

 

LNOBT archyvo nuotraukos. Fotografė - Vaida Mieldažienė 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų