REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
11
Eglė Jackaitė (nuotr. asm. archyvo)

Aktorė Eglė Jackaitė (49 m.) prieš maždaug 20 metų susipažino su marijampolietėmis vienuolėmis Sigute ir Linute. Graži pažintis įkvėpė ją susikrauti šiek tiek daiktų ir kelioms dienoms išvykti pasisvečiuoti į Šventosios šeimos seserų vienuoliją. Kartu su jomis Eglė meldėsi, skaitė Šv. Raštą, gamino maistą ir net pjovė žolę. Dabar į vienuolyną ji važiuoja net penkis kartus per metus. „Vykstu ten atitrūkti nuo pasaulio reikalų“, – sako ji. 

11

Aktorė Eglė Jackaitė (49 m.) prieš maždaug 20 metų susipažino su marijampolietėmis vienuolėmis Sigute ir Linute. Graži pažintis įkvėpė ją susikrauti šiek tiek daiktų ir kelioms dienoms išvykti pasisvečiuoti į Šventosios šeimos seserų vienuoliją. Kartu su jomis Eglė meldėsi, skaitė Šv. Raštą, gamino maistą ir net pjovė žolę. Dabar į vienuolyną ji važiuoja net penkis kartus per metus. „Vykstu ten atitrūkti nuo pasaulio reikalų“, – sako ji. 

REKLAMA

Atrado vyrų vienuolyną

Nors pirmą kartą E. Jackaitė viešėjo Marijampolėje esančioje Šventosios šeimos seserų vienuolijoje, dabar ji kelis kartus per metus vyksta į Šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose, Kelmės rajone. Nors tai – vyrų vienuolynas, šalia yra svečių namai, kuriuose Eglė apsistoja net kelioms dienoms. 

„Pirmą kartą čia lankiausi ir likau keletui dienų su artima drauge prieš kokius 7 metus. Atsitiktinai sužinojau, kad ji susiplanavusi ten vykti, tuomet pasakiau – noriu ir aš. Šis vienuolynas yra ypatingas, jis išsiskiria iš kitų tuo, kad galima užsirašyti atviram pokalbiui ir išpažinčiai pas kurį nors iš brolių vienuolių“, – teigė E. Jackaitė. 

REKLAMA
REKLAMA

Ieško ramybės

Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo Eglė, nuvykusi į vienuolyną ji išjungia telefoną ir giliai krenta į tylą bei maldą. Ten apsistojusi ji net keletą kartų per dieną eina melstis į bažnyčią, dalyvauja rekolekcijose. 

REKLAMA

„Vykstu atitrūkti nuo pasaulio reikalų. Be telefono ir be interneto ten tarsi įvyksta „nusinulinimas“. Rodos, laikas sustoja, nėra lėkimo, skubėjimo. Tai – šimtaprocentinis susitikimas su Dievu ir pats kokybiškiausias laikas sau“, – tikino aktorė. 

Vienuolyne sutinka ir šventes

E. Jackaitę šios neįprastos išvykos taip įtraukė, jog dabar ji ten vyksta net penkis kartus per metus. Kartą aktorė vienuolyne net sutiko Naujuosius metus. 

„Vis noriu ir noriu sugrįžti į vienuolynus. Apsiveliame visokiais reikalais kasdieniame gyvenime, daug ko nebepastebime, nebesidžiaugiame, o nuvykus ten jaučiuosi lyg pabūčiau dvasiniame SPA. Pernai Naujuosius metus sutikau Palendrių vienuolyne, buvau ten 3 dienas ir naktis, tada išvykau dar pas sesę Liuciją į Palemone esantį seserų Saleziečių vienuolyną. Tai tokios pilnos atostogos – sielai ir kūnui. Ten taip gera“, – kalbėjo ji. 

REKLAMA
REKLAMA

Įtraukė artimuosius

Kaip teigė Eglė, išvykos į vienuolyną jau seniai nebestebina jos šeimos ir draugų. Be to, kartais jie netgi pasiprašo važiuoti kartu. 

„Važiuojame, dalyvaujame rekolekcijose, meldžiamės, jaučiame didelę bendrystę su šalia esančiais. Kuo daugiau žmonių patirs gilų savęs pažinimą ir jaus stiprų ryšį su Dievu – tuo pasaulis bus geresnis ir laimingesnis“, – įsitikinusi E. Jackaitė. 

Nesmerkime to, ko nežinome
Nesmerkime to, ko nežinome
Kažkodėl daugelis mūsų vienuolyną laiko kažkokiu baisiu pragaru ar kažkokiu kalėjimu. O malda ar prisipažinimas, kad esi Dievo kūrinys yra tiesiog napsakomai baisus dalykas. Tikėjimas mūsų jau yra mires ir mes kuriame patys įstatymus ir norime, kad net Dievas laikytūsi mmūsų įstatymų. Mes įsivaizduojame, kad ne Dievas mus sukūrė, o mes sukūrėme Dievą. Blogiausia tai, kad istorija ir mokslas jau nebeneigia Kristaus egzistencijos, neneigia jo padarytų stebūklų, turime jo palikimą Naująjį testamentą. Istorija neneigia ir pranašų egzistavimą ir jų palikimą Senajį testamentą, Torą, Koraną ir kitus pranašų paliktus mokymus. Niekas negali paneigti Mozės, Danieliaus, Abraomo ir kitų minimų asmenų egzistenciją. Taigi pamokymus ir nurodymus turime, Kristaus buvima tarp mūsų irgi turie. Kristaus kančiai irgi yra įrodymų pakankamai. Tik su prisikėlimu yra abejonių. Tačiau gerai mes žinome, kad kūnas yra laikina mūsų sielos buveinė. Kad kas iš žemės ta turime atiduoti žemei. Ne bereikalo Kristus yra pasakes, kas Ciecoriau tą Ciecoriu, kas Dievo tą Dievui. Kad žmogus bus prikeltas su kitu negendančiu kūnu. Tai yra mūsų sielai bus duotas neįrantis ir negendantis kūnas. O ir Kristus būtent prisikėlė su tokiu kūnu, kuriam negalioja jokie mūsų materijos dėsniai. Tuomet kyla klausimas kas tada yra mūsų kūrėjas ir kieno įstatymų turime laikytis. Ir aš čia nematau nieko blogo ar smerktino, kad žmogus užsidaro vienatvėje ir nori pabūti su savimi, pabūti ir pasiguosti savo kūrėjui, paprašyti jo pagalbos šiame sunkiame gyvenimo kelyje. Mes turėtume iš to mokytis, o ne kritikuoti. Šiandiena mes matome pinigus, garbe ir valdžia. Ir tai atrodo viskas kas mums reikalinga. Bet dienos bėga, metus keičia metai ir mes net nespėja apsiprasti šioje žemėje turime vieną dieną iškeliauti, atiduodami savo kūnai mūsų taip mylėtai maitintojai žemei. Mūsų kūnas taps kažkokių kitų gyvų būtybių statybine medžiaga. Tad nieko mes iš šios žemės nepasiimame, viską paliekame ir ko tuomet verti tie mūsų turtai, valdžios, garbė, mūsų nuopelnai ir darbai, kad net savo kūna paliekame. Todėl Dievas ir sako, kad tai tik laikinas gyvenimo tarpsnis ir būkite žmonėmis, kad po to nereikėtų gailėtis. Tad kažkiek laiko skirkime ir Dievui, nes jis yra pagrindinė ir didžiausia vertybė mūsų gyvenime.
Manau labai įdomu pabūti tyloje,maldoje,ne kiekvienam tai duota.
kai trenkė tai trenkė, jei makaulėje smegenų nėra tai labai didelė atatranka gaunasi.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų