• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Atleisk

Atleisk

REKLAMA

Niekada nemaniau, jog toks siaubingas jausmas gali apsigyventi manyje. Liūdesys ir pyktis pasikeisdami plėšė mane iš vidaus. Jau ėjo antra savaitė, o niekas nepasikeitė. Tyla. Nemačiau Kreigo ir dėl to krausčiausi iš proto. Visada pavykdavo suimti save į rankas, tačiau dabar tapau pati sau lyg svetima, stebėjau viską iš šono.

REKLAMA
REKLAMA

Sėdėjau pas Gabrielių dirbtuvėse ir padėjau atrinkti nuotraukas konkursui.

— Tu pasikeitei, — liūdnai pasakė Gabrielis.

Žvilgtelėjau į jį.

— Pasikeičiau? Esu tokia, kaip visada.

— Išvaizda galbūt, tačiau vidumi… Tapai tylesnė, netgi niūresnė. Anksčiau mes dažniau kur nors išeidavome, dabar beveik visada atsisakai ir taip jau dvi savaitės. Kažkas nutiko ar ne?

REKLAMA

Atsidusau.

— Aš ir pati nežinau kas yra… Tiesiog laikas greitai bėga, už kelių dienų jau Kalėdos…

Pagalvojus apie tai, širdį suspaudė dar labiau. Anksčiau niekada nekreipdavau dėmesio į šventes, tačiau dabar slogutis niekaip manęs nepaliko. Pirmą kartą nenorėjau švenčių švęsti viena.

— Gal norėtum šiandien kur nors nueiti? — viltingai paklausė.

Žiūrėjau į jo nuostabiai žalias akis. Jis nusipelnė atvirumo, visada buvo man geras.

— Nemanau, kad kas nors iš to išeis… Mes galime būti tik draugai, — pasakiau tiesiai šviesiai.

REKLAMA
REKLAMA

Skausmas, pasirodęs jo akyse, mane žudė, negi jis anksčiau nematė, kad nesugebu atsakyti į jo jausmus. Jis greitai nudelbė akis.

— Net nepabandysim? — tylus klausimas.

— Aš stengiausi, tačiau negaliu… Tikrai norėčiau, bet…

— Bet yra Kreigas ar ne? — šiek tiek ironiškai paklausė.

— Kuo jis čia dėtas? — nenorėjau kalbėti apie jį.

— Tu jį įsimylėjai, — lyg apkaltino.

— Tai kvaila…

— Nepaneigei… Sutinku, jog jį įsimylėti tikrai kvaila.

— Ne tai turėjau omenyje.

— Žinau, tačiau tu jį myli. Buvau kvailas, jog tikėjausi, kad daugiau būdama su manimi, galbūt atkreipsi į mane dėmesį. Vis vyliausi…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

— Atleisk…

Atsistojau, nebegalėjau daugiau kalbėti, ėmė tvenktis ašaros, pastebėjau, kad pastarosiomis dienomis buvau labai jautri. Gabrielis sulaikė už rankos, atsistojo priešais.

— Tiesiog noriu, kad žinotum, aš pasirengęs laukti… Geidžiu tavęs labiau už viską, dievinu tavo juoką, akis, kvapą… Noriu, jog vėl žydėtum, o ne merdėtum.

REKLAMA

Žiūrėjome vienas į kitą, Gabrielis švelniai apkabino mane per liemenį. Turėčiau jį atstumti, tačiau šiuo metu jaučiausi sugniuždyta, tad leidausi myluojama, įsikniaubiau į jo petį, jis ranka glostė plaukus.

— Noriu būti žmogus, kuriuo gali visiškai pasitikėti, liūdėti ir džiaugtis kartu…

Jis lėtai kilstelėjo mane už smakro ir savo lūpom palietė manąsias. Sustingusi leidausi bučiuojama, tačiau jis neįžiebė manyje jokios kibirkštėlės. Tai veikiau buvo liūdesio ir nevilties bučinys. Skaudus Gabrieliaus atodūsis nutvilkė man skruostą.

— Man taip pat labai gaila… — sumurmėjo vis dar laikydamas mane glėbyje.



Užgesusi viltis

REKLAMA

Jau ėjau namo, kai laiptų  aikštelėje susidūriau su Kreigu. Širdis šoktelėjo ir po dviejų savaičių pertraukos vėl ėmė plakti. Jis atrodė šiek tiek pasikeitęs, plaukai ilgesni, po akimis ratilai, kurių anksčiau nebūdavo, neįskaitomas žvilgsnis.

— Labas, — pasakiau, tikėdamasi, kad pavyks su juo pasikalbėti bent penkias minutes.

— Labas, — atsakė žiūrėdamas į mane. Atrodė, žvelgia kiaurai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

— Seniai nesimatėme… Net nežinau kaip tau sekasi… — bandžiau megzti pokalbį.

— Man? Nuostabiai, — atsakė šaltu balsu. — Kaip suprantu, tau taip pat…

Nesupratau, kodėl jis tai pasakė, juk vien iš mano beviltiškos veido išraiškos turėjo matytis, kad išgyvenu baisiausią savo gyvenimo laikotarpį. Klausiamai kilstelėjau antakį, tikėdamasi paaiškinimo.

REKLAMA

— Neįskaudink Gabrieliaus, gerai? — tyliai pasakė ir pralenkęs mane, ėmė lipti į viršų.

Palauk, ką jis ką tik pasakė? Apstulbau, prie ko čia Gabrielis? Staiga toptelėjo, nejau jis sužinojo apie bučinį?

— Ką tu turi omeny? — šūktelėjau, palipdama kelis laiptelius paskui jį.

Sustojęs greitai atsigręžė, vos neįpuoliau į jį, o gal nevertėjo sustoti?

— Pusė darbuotojų kalba apie judviejų romantiškąsias akimirkas, — jo šaltas balsas lyg botago kirčiais čaižė mano sielą.

REKLAMA

— Viskas buvo ne taip… — pradėjau.

— Mei, nereikia… Be to, aš pats tai mačiau, — jo veide nesujudėjo nė vienas raumenėlis, jis tai sako taip ramiai, jam tai visai nerūpi.

Vėl panorau verkti, bijojau, neįstengsiu susitvardyti.

— Tu nieko nežinai, — pasakiau verksmingu balsu. — Ničnieko…

Mano viduje viskas tiesiog virė, per daug ilgai visi jausmai miegojo, troškau jam tiesiai į akis išrėkti, kaip dėl jo kankinuosi, kaip nemiegu naktimis, nes ašaros neleidžia sudėti akių, o galvoje vis kirba mintis, kad per mažai jam rūpiu, o save kaltinau, kad atsitraukiau ir dėl jo nekovojau. Juk pati atsisakiau, tiesiog pabijojau būti laiminga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

— Manai, mezgu meilės romanus? — apkaltinau jį, žvelgdama tvirtai, tačiau pajutau, kaip mažas lašelis nusirito skruostu ir tiško ant grindų. — Tuomet visai manęs nepažįsti, — sumurmėjau. — Nieko nenumanai, nežinai, kas dedasi mano viduje…

— Ir kas dedasi? — tyliai paklausė žiūrėdamas į akis. Ak, kaip aš buvau jų pasiilgusi, tačiau troškau, kad jos būtų šiltos, o ne tuščios ir bejausmės kaip dabar.

REKLAMA

— Kiekvieną vakarą mirštu, o ryte vėl prisikeliu… Nebeįstengiu gyventi… Visas mano dienas pasiglemžė mintys apie tave…

Žengtelėjau kelis žingsnius link jo. Baiminausi, kad jis gali mane atstumti, tačiau ką prarasiu pamėginusi? Laikydamasi už jo švarko atlapų pasistiebiau, lūpos susilietė. Nesulaikiau virpulio, nubėgančio kūnu, bet jis vis dar buvo toks pats šaltas. Jau norėjau atsitraukti ir kuo greičiau pabėgti nuo šio, man nepažįstamo, Kreigo, tačiau pajutau, kaip jo lūpos vos vos sujuda ir atsako. Laiminga dar stipriau jį pabučiavau, jo ranka vos prisilietė prie manęs. Tačiau tai nebuvo toks bučinys, kaip seniau, trūko jausmo, lyg jis save kontroliuotų ir tai bučiuotų tik iš pareigos. Išgirdau besileidžiančius žingsnius, atsitraukiau ir vos nenudardėjau žemyn.

REKLAMA

— Kreigai, Mei, — Leilani balsas. — Maniau, jūs jau seniai išėję, — regis, ji nieko nepastebėjo.

— Mei, gal tave pavežti? Man vis tiek į tą pačią pusę.

Atsikrenkščiau tikėdamasi, jog Kreigas ką nors pasakys, tačiau jis tylėjo.

— Gerai, — sutikau.

Daugiau nežvilgtelėjusi jo pusėn, nusekiau paskui Leilani.

Išvargusi širdis blaškėsi krūtinėje, išsijungė visos mintys. Sunku buvo susitaikyti su tuo, jog aš jį praradau…



Meilės kaliniai

REKLAMA
REKLAMA

Kitą dieną paskambinau Leilani ir pasakiau neateisianti į darbą. Ėmiau galvoti, kad mane užpuolė žiemos depresija… Gailėjausi visko: lauke besitrinančio benamio katino, per greit nuvytusių gėlių, snaigių, kurios ištirpsta ant rasotų langų, koks vis dėl to jų trumpas gyvenimas, gailėjausi savęs… Dar labiau nuotaiką gadino per televizorių rodomos spalvingos laidos apie artėjančias šventes, visi šypsojosi, gausybė apsikabinimų, o aš tuo tarpu turėjau tik pagalvę. Taip praėjo visa mano diena… Veltui.

Slampinėjau iš kampo į kampą, išsimaudžiau, vėl slampinėjau, galiausiai bambėdama įsijungiau televizorių ir susiradau draminį filmą. Maniau, palengvės išsiliejus bežiūrint nelaimingą meilės istoriją. Pasidariusi karšto šokolado puodelį atsisėdau ir visą dėmesį sutelkiau į lakstančius paveikslėlius. Po pusvalandžio jau gėriau antrą puodelį ir braukiau nebe pirmą ašarą. Lyg iš po antklodės išgirdau durų skambutį. Buvo pusė dvylikos, nustebau, juk niekas nežinojo mano adreso išskyrus Leilani ir Gabrielių, buvau juos pasikvietusi kelis kartus. Gal nedaryti durų? Vėl pasigirdo skambutis. Basomis kojomis nutipenau ir pažvelgiau pro akutę. Negalėjau patikėti. Pravėriau duris. Kokias penkias minutes vyravo tyla.

REKLAMA

— Atėjai prie durų pastovėt? — galiausiai burbtelėjau stengdamasi nerodyti didelio susijaudinimo.

— Tiesa pasakius, laukiau, kol pakviesi į vidų… — atsakė tylus aksominis balsas.

— Nemanai, jog šiek tiek vėloka prašytis į svečius? — vis dar slėpiausi už durų.

Kreigas tik truktelėjo pečiais ir nusigręžė. Jis ką, išeina? Na ir kodėl jis negali elgtis, kaip normalus žmogus? Vaidina čia kažkokį misterį paslaptingąjį…

— Kažko norėjai, jei atėjai?— paklausiau, jį sulaikydama.

Stebėjau, kaip jis apsisuka ant kulno, kilsteli antakį ir tyli. Garbės žodis, jis mane supykdė. Maniau, nualpsiu iš meilės jį pamačius, tačiau jis sugeba tik žygiuoti mano nervais.

— Gal visgi užeisi? — pasiūliau.

— Mielai, — nusišypsojo lipšnia šypsena.

Šiek tiek pasitraukiau, praleisdama jį vidun. Sustojęs vidury koridoriaus, nusimetė paltą.

— Norėtum ko nors? Arbatos, kavos? — pasiūliau.

— Užuodžiu šokoladą, — sumurmėjo.

— … arba šokolado…

Jo veidu nuslydo lengvas šypsnys, negalėjau atitraukti žvilgsnio. Tai buvo ta pati šypsena, kuri įsibrovė į širdį. Šiaip ne taip atsipeikėjusi, nuėjau į virtuvę. Kodėl jis atėjo būtent tokiu metu? Juk vakar mūsų susitikimas tiesiog dvelkė šalčiu, bent jau iš jo pusės… Virpančiomis rankomis pripyliau puodelį ir nunešiau jam į svetainę, kur girdėjau jį ėmus perjunginėti kanalus.

REKLAMA

— Kodėl išjungei? — pasiskundžiau.

— Rodė baisiai slegiantį filmą…

— Bet aš jį žiūrėjau.

— Tuomet nenuostabu, kodėl tavo akys paraudusios.

Nudelbiau akis ir ištiesiau puodelį. Pajutau, kaip jo pirštai palietė manuosius, vos neišpyliau šokolado tiesiai ant jo. Atsisėdau kiek galima toliau ir staiga toptelėjo, kad išėjus iš vonios net nesusišukavau. Ranka greit perbraukiau per dar drėgnus plaukus, pasistengiau suglostyti styrančias sruogas.

— Radai kada susigėsti, — nusijuokė.

Dėbtelėjau į jį. Galėjau prisiekti jo akyse pastebėjusi sužimbant linksmas kibirkštėles. Nuleidau rankas ir prikandau lūpą. Taip, jaučiausi nesmagiai, tačiau ne dėl susivėlusių plaukų, o dėl vakar vakaro. Net neįsivaizdavau, kas dabar galėtų nutikti. Bus geriausia apsimesti, kad nieko nenutiko. Atsidusau ir beveik linksmai pasakiau:

— Tikiuosi atėjai ne dėl to, jog nebuvau šiandien darbe ir neimsi man priekaištauti.

— Tiesą pasakius, dėl to.

— Tavo žiniai, Leilani nė kiek neprieštaravo, — puoliau teisintis. — Jei nori, gali tą dieną išskaičiuoti iš atlyginimo…

— Tu rimtai patikėjai, jog atėjau dėl to? — šyptelėjo puse lūpų.

Nužvelgiau jį kreivu žvilgsniu. Gerai… Jis atrodė kažkoks įtartinas, lyg ir linksmas… Nelabai susigaudžiau jo nuotaikų kaitoje.

REKLAMA

— Na… — nutęsiau.

— Atėjau, kad tu man kai ką pakartotum, — pasakė, padėdamas puodelį ant staliuko ir permetęs ranką per atlošą, įsitaisė patogiau.

— Pakartočiau? — nesupratau.

— Taip… — prisislinko šiek tiek arčiau, nejučiomis taip pat pasilenkiau prie jo.

— Ką būtent? — sumurmėjau.

Jis dar labiau prisilenkė ir sušnibždėjo į ausį:

— Kad galvoji apie mane, — gundantis balsas sukuteno ausis.

Garbės žodis, tokiais savo pokštais jis į kapus mane nuvarys. Lėtai atsitiesiau ir prisimerkusi spoksojau į jį, stengdamasi suprasti, kas sukasi jo galvoje.

— Kažką praleidau?

— O tai taip sunku pakartoti? — nusivylė.

Vis dar sutrikusi, žvelgiau į jo, kaip niekad ryškias akis. Vėl pajutau nesuvokiamą baimę; niekada nemokėjau šnekėti apie savo jausmus, man tai buvo nesuprantamai sunkus dalykas. Nagi, Mei, raginau save, jei jau įsivėlei į šį reikalą, tai ir pasakyk viską tiesiai šviesiai. Atsidusau.

— Aš… galvoju apie tave… — labai tyliai pasakiau, žiūrėdama pro šalį.

— Ir?

— … ir pasiilgau tavęs, — na štai, pasakiau, pasaulis nesugriuvo, viskas gerai. Turbūt.

Kreigas uždėjo savo ranką ant manosios, pasilenkė.

— Aš tavęs taip pat labai pasiilgau, — sumurmėjo ir švelniai pabučiavo į lūpas.

Atsitraukęs paglostė skruostą.

— Žinai, privertei man labai ilgai laukti… — pasakė.

— Nesuprantu…

— Visą laiką tu nuo manęs lyg nežymiai traukdavaisi, vos mums žengus vieną žingsnį į priekį, tu dėdavai du atgal…Tad norėjau, kad pati susivoktum savo jausmuose… Troškau, kad pati pasakytum, ką jauti…

REKLAMA

— Tačiau, kai žengiau, tu buvai kaip ledo gabalas, — vėl prisiminiau nemalonią sceną ant laiptų.

— Taip… Viskas turėjo būti ne taip, tačiau buvau velniškai piktas už tą tavo bučinį su Gabrieliu… — jo akys piktai žybtelėjo.

— Viskas tikrai buvo ne taip, kaip galvoji…

Kreigas papurtė galvą.

— Ne, nenoriu girdėti visų smulkmenų… — staiga kreivai nusišypsojo. — Man užteks to, jog pasakysi, kad mane myli…

— Mmm… Tai šiek tie primena šantažą, — nesulaikiau šypsenos.

— Ne, tai tiesiog labai gudri taktika…

Pasirėmiau ranka galvą, apsimečiau svarstanti, tada pažvelgiau tiesiai į jo spindinčias akis.

— Aš myliu tave.

Jo veide atsirado dar platesnė šypsena.

— Tačiau aš tave vis tiek myliu labiau, — pasakė ir be jokių ceremonijų įsisiurbė į lūpas.

Neatlaikiusi jo stipraus bučinio, nuvirtau ant pagalvės, paskui save nusitempdama ir Kreigą. Abu sukikenome.

— Maniau, išprotėsiu per tas dvi savaites, — sumurmėjo kažkur į kaklą.

— Tu manei, o aš išprotėjau, — pasiskundžiau.

— Tai kodėl taip ilgai laukei?

— Juk per tą laiką mes nė karto nesimatėme, — papriekaištavau.

— Galėjai ateiti tiesiai į kabinetą.

— Žinoma… — suprunkščiau.

Jis žiūrėjo į mane, tarsi ko laukdamas.

— Na… — pradėjau, šiek tiek gėdindamasi prisipažinti. — Bijojau, jog gali atstumti mane…

REKLAMA

Kreigo žvilgsnis iš karto parodė, ką jis apie tai mano.

— Didesnės kvailystės turbūt nesu girdėjęs. Jau nuo mūsų pažinties pradžios tu mane tarsi užbūrei, neįstengiau apie tave negalvoti. Buvau net sukūręs teoriją, jog tu man beri ko nors į kavą.

Garsiai nusijuokiau.

— Aš tikrai taip galvojau, kol galų gale susivokiau kame bėda… — tęsė toliau. — O bėda ta, jog beprotiškai ir neatšaukiamai tave įsimylėjau…

Maniau, iš laimės pakilsiu į orą, kaip koks balionas, bet tai buvo neįmanoma, kadangi Kreigas tvirtai laikė mane. Apsikabinau jo kaklą ir patenkinta nusišypsojau.

— Taigi… Nuo šiol esi mano, — konstatavo.

— Neprisimenu, jog būčiau tau kaip nors perleidus save, net užsiminusi apie tai nesu, — nekaltai šyptelėjau.

— Na, tokiu atveju reikės gražiuoju arba bloguoju išgauti tavo pasisakymą, jog esi mano, — pasakė nutaisęs rimtą miną. — Manau, pradėsim nuo pirmojo būdo…

Lengvi bučiniai pažiro man ant kaklo. Šią akimirką maniau mirsianti iš laimės.

— Bandai mane sugundyti?

Kreigas pritariamai sumurmėjo.

— Ir kaip man sekasi? — pridūrė.

— Neblogai.

— Tik neblogai? — susiraukė.

Kvaila šypsena vis nedingo man nuo veido.

— Manei, bus taip lengva?

— Tiesą sakant, taip…

Prisitraukiau jo veidą arčiau, pabučiavau. Nepastebėjau, kaip apsikeitėme vietomis ir dabar jau aš buvau viršuje.

— Dabar tu mano kalinys, — nusijuokiau.

— Kad ir visą amžinybę…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų