Smagu girdėti, kad R. Ščiogolevaitei labai padeda mama – pagalba iš šalies visada praverčia ir palengvina kasdienybę, papildoma pora rankų niekad netrukdo. Net neįsivaizduoju, kaip vienai reikėtų viską suspėti – ir darbai, ir vaikai, ir namai, dienotvarkė, spėju, užpildyta nuo iki.
„Mes tai pamirštame“
Bet kodėl išvis įsivaizduojame, kad mamos turi spėti viską? Pasirūpinti vaikais, aplakstyti visus namų kampus ir dar daug visko – juk tai mamos pareiga! O štai Rūta ėmė ir tiesiai šviesiai pasakė – kartais tiesiog neįmanoma visko spėti ir tai normalu, nors mes tai pamirštame.
Pati puikiai žinau, kaip norisi, kad ir vaikai būtų apšokinėti, ir namai blizgėtų, ir dar būtų laiko ką smagaus nuveikti laisvu laiku, nepamirškim ir to, kad reikia spėti pasidaryti darbus. Pažiūrėjus, kaip kitos tvarkosi, kartais net nusvyra rankos – nejaugi visos viską spėja, tik aš viena nebesusitvarkau su viskuo?
Kai aplink tiek tobulų mamų, kaip gera buvo išgirsti šiuos R. Ščiogolevaitės žodžius. Atrodo, net kažkoks akmuo nuo širdies nusirito, kad nesu viena, kad normalu nespėti padaryti vieno ar kito darbo. Nieko blogo, jei neplauti indai kriauklėje pastovės iki kitos dienos, juk tikrai yra svarbesnių dalykų.
Be galo sunku, kai tenka kažką nukelti kitai dienai, taip užgraužia sąžinė, kad net norisi kaukti. Bet būtina susidėlioti prioritetus, kas dabar svarbiausia ir tikrai nieko baisaus, kad grindis išplausim ne šiandien, o rytoj.
Paroje tik 24 valandos, nepersiplėši, kad viską suspėtum, bet būtina nepamiršti ir savęs. Juk ne veltui sako, kad lekiant be sustojimo subyra sveikata, o be jos – visiškas šnipštas ir visai nieko nebepavyks pasidaryti.
Autorius: skaitytoja Kamilė
