Ž. Grigaitis bedė kaip pirštu į akį apie ydingą lietuvių prisirišimą prie žemės, nekilnojamojo turto, ypač, jei jis paveldimas, tai laikoma įsikibus nagais, net, sakyčiau, karštligiškai.
Teisingai pastebėjo verslininkas – tokie dalykai prie savęs tarsi antrankiais prirakina, bet jau tik neduok Dieve tai paleisti, nes reikia turėti kuo daugiau. O apetitas auga valgant, tad kuo toliau, tuo daugiau norisi, nesvarbu, kad pareikalauja visų jėgų.
„Atsibuskite, žmonės“
Tikriausiai paprasčiausias paaiškinimas būtų noras pasirodyti prieš kitus, juk visada norisi, kad pas save, ne pas kaimyną žolė būtų žalesnė, nors visada atrodo atvirkščiai. O gal čia koks kompleksas? Bet iš kur jis atsiradęs?
Atsibuskite, žmonės – mums iš tikrųjų reikia tiek nedaug ir savo gerbūvį galime susikurti ne laikydamiesi kažko įsikibę kaip šuo kaulo, o protingai mąstydami ir darydami tinkamus žingsnius.
Paprasčiausiai sustokite visame tame lėkime ir pagalvokite: ar tikrai to reikia? O gal jau turiu pakankamai?
Žinau, kai kurie iki gyvenimo galo pragyvens norėdami tik sau ir tik daugiau. Bet gal bent vienas susimąstys, kad ne tame slypi gyvenimo esmė ir džiaugsmas.
Autorius: skaitytoja Justina
