• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kadaise tikėta, kad raganos į vakaruškas ant kalno suskrendančios ant šluotų, kurias, kol linksminasi, sudedančios į medžius. Tos šluotos būdavusios nepaprastos – gyvos. Kai raganos jas medžiuose palikdavo, šios prilipdavo ir augdavo toliau. Pamatę kaltūnus ant šakų žmonės žinodavo, kad netoliese raganų subuvimo būta.

Kadaise tikėta, kad raganos į vakaruškas ant kalno suskrendančios ant šluotų, kurias, kol linksminasi, sudedančios į medžius. Tos šluotos būdavusios nepaprastos – gyvos. Kai raganos jas medžiuose palikdavo, šios prilipdavo ir augdavo toliau. Pamatę kaltūnus ant šakų žmonės žinodavo, kad netoliese raganų subuvimo būta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vijolė Aguonaitė

Dendrologas Rimvydas Kareiva raganų šluotomis pradėjo domėtis būdamas girininku, vėliau bandė jas dauginti.

REKLAMA

Stebina dydžiu

„Dirbdamas medelyne supratau, kad labai daug dekoratyvinių augalų kilę būtent iš raganų šluotų. Jokios jų apskaitos, katalogų ar išvaizdos aprašymų nedariau, bet per kelis dešimtmečius pastebėjau keletą įdomybių, iš pirmo žvilgsnio į akis nekrintančių detalių“, – sakė pašnekovas. R.Kareivą pirmiausia sudomino raganų šluotų dydis – kodėl vienos jų pasiekia įspūdingų matmenų, o kitos išdžiūsta dar palyginti mažos? Būdamas Suomijoje jis matė kokių 4 metrų skersmens eglės rutulį, o Karaliaučiaus srityje – bent 5 metrų skersmens pušies skėtį. Dendrologas dešimtimis suskaičiavo sausų vos 0,5–0,6 metro skersmens eglių, daugybę beržų, kiek mažiau pušų, kitų spygliuočių bei lapuočių šluotų. Iš pradžių jis manė, kad šios šluotos išdžiūvo pritrūkusios saulės šviesos, kai gretimos šakos ar medis beaugdami užtamsindavo lėtai augančią šluotą. Ir tik radęs kelias sausas ten, kur šviesos tikrai pakanka, pradėjo žiūrėti atidžiau.

REKLAMA
REKLAMA

Žaizdų pasekmė

„Teorijų, kaip atsiranda raganų šluotos, yra įvairių. Viena jų teigia, kad ši anomalija susidaro dėl mechaninių pažeidimų, kita – dėl ligų, trečia – dėl genetinių augalų pokyčių. Visos mano aptiktos ir stebėtos raganų šluotos atsirado veikiamos kurio nors iš išvardytų veiksnių“, – tikino dendrologas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak jo, nesvarbu, kas pažeidė augalą – vabzdys, žvėris, vėjas, šaltis ar kas kita, atsibudę miegantys pumpurai suauga į vieną tankesnę ar retesnę šakų raizgalynę. Vėliau, jei augalas pakankamai jaunas, iš šios raizgalynės „iššoka“ vienas ar keli normalūs ūgliai, ir medis auga toliau. Tokios raganų šluotos selekcininkams ar dendrologams neįdomios, nes padaugintos jos nepaveldi savo formos.

REKLAMA

Parazitinis gyvenimas

Kai raganų šluotos atsiranda dėl grybinių, virusinių ar bakterinių ligų, požymiai būna ryškesni ant senesnių šakų. Lapuočių šluotų požymiai kartais išryškėja jau pirmais, dažnai – antrais trečiais augimo metais. Raganų šluotos, kilusios dėl ligos, medyje dažniausiai elgiasi kaip parazitiniai augalai – ima sau reikalingas maisto medžiagas, nieko mainais neduodamos. Kol šluota jauna, tai sunku pastebėti, bet paaugusi ji vis smarkiau alina šaką, ant kurios auga. Šaka tampa gerokai plonesnė, nei kitos to paties vainiko ir amžiaus šakos, nes nemaitinama beveik nestorėja“, – pasakojo R.Kareiva. Šluota, anot jo, džiūsta sulaukusi 30–40 metų. Dendrologas pastebėjo, jog dauguma šluotų susidaro ant šoninių medžių šakų. Sunkiai dauginamos

REKLAMA

„Dėl ligų atsiradusios raganų šluotos dažniausiai nepasižymi formų įvairove. Jos paprastai būna rutulio, šluotos, rečiau – kupsto, kūgio formos, dažniausiai rūšiai būdingais spygliais. Lapuočių raganų šluotų lapai paprastai būna mažesni, blyškesni“, – sakė pašnekovas.

Jis pastebėjo, kad dėl ligų kilusių raganų šluotų dauginimas ir tolesnis auginimas neretai būna gana sudėtingas, o kai kurių šluotų apskritai nepavyksta padauginti. Sunkiausiai dauginamos šluotos, kilusios dėl grybinių ligų. Augdama grybiena greit užkemša augalo vandens indus, pažeidžia brazdą, žievę, todėl paimtos gyvašakės nesišaknija, o įskiepiai nesuauga su poskiepiais. Įsišaknijusios gyvašakės ar įskiepiai dėl sutrikusios medžiagų apykaitos tarp šaknų ir lajos auga blogai, skursta, neretai jau sutvirtėjusioje šluotoje atsiranda sausų šakelių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Staigiai žūva

Dėl virusų ar bakterijų poveikio atsiradusių raganų šluotų gyvašakės, pasak R.Kareivos, dažnai šaknijasi gerai, skiepai prigyja ir kelerius ar keliolika metų auga gražiai. Bet vėliau, kaip ir gamtoje (po 15–20 metų lapuočiams ar 30–40 metų spygliuočiams) augalai staiga žūva. Skiepytų augalų poskiepiai lieka ploni, neišlaiko didelių šluotų, nulūžta arba nepajėgia išmaitinti didelės lapijos ir išdžiūsta. Pasitaiko atvejų, kai nuo šluotos paimti ir įšaknydinti jauni vasariniai ūgeliai toliau auga ne kaip šluota, o kaip normalus augalas. Tai reiškia, kad bakterija ar virusas dar nespėjo įsiskverbti į jauną ūglį, ir augalo savybės liko nepakitusios. „Taigi, jei raganos šluota auga ant plonesnės šakos, nei kitos to paties amžiaus, jei joje yra sausų šakų, o ji pati ne didesnė nei 60 cm skersmens, didelė tikimybė, kad ši šluota susidarė dėl augalo ligos“, – aiškino pašnekovas.

REKLAMA

Vertingos genetinės mutacijos

Pačios įdomiausios ir vertingiausios želdintojams bei augintojams raganų šluotos, susidariusios dėl genetinių mutacijų. Jos būna ne tik rutuliškos, kūgiškos, bet ir koloniškos, plokščios, padrikos, įvairaus didžio ir spalvos lapais ar spygliais, ilgaamžės, todėl išauga didelės, gyvybingos. „Motininio augalo šakos, ant kurių auga tokios šluotos, paprastai savo storiu ir gyvybingumu nesiskiria nuo kitų to paties amžiaus šakų, tai rodo, kad medžiagų apykaita tarp šluotos ir medžio – normali. Iš tokių raganų šluotų pasaulyje išauginta labai daug dekoratyvinių augalų formų. Turime ir lietuviškų, gaila, kad oficialiai jų neįteisiname, – sakė dendrologas. – Taigi, jei radome didelę, gyvybingą, be sausų šakų, kiek kitokios nei rutulys formos, skirtingais nei motininio medžio lapais ar spygliais, augančią ant normaliai išsivysčiusios šakos šluotą, galime tikėtis, kad aptikome genetiškai mutavusį egzempliorių.“

REKLAMA

Gerai prigyja

Daugindamas genetiškai mutavusias raganų šluotas, R.Kareiva įsitikino, kad jas galima skiepyti. Kai kurios jų prigyja sunkiau, tačiau dauguma – gana gerai. „Gyvašakėmis taip pat dauginasi nevienodai, kai kurios – sunkiai. Nepavyko įšaknydinti pocūgės, poros dygiosios eglės šluotų. Nebandžiau šaknydinti pušų“, – pasakojo dendrologas. Pasitaiko atvejų, kai iš jaunos raganos šluotos paimtas įskiepis praranda šluotai būdingą išvaizdą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų