1792 metais Jungtinių Amerikos valstijų Konstitucijos pataisa reglamentuotos lobizmo galimybės tebuvo siekis įtvirtinti demokratinius principus. Tačiau šiuo metu būtent įsigalėjęs lobizmas kiša koją savarankiškai JAV politikai. Bene labiausiai ir akivaizdžiausiai – žydų lobizmo organizacija AIPAC, kuri neretai pavadinama 51-ąja respublikos valstija.
58 metus gyvuojanti žydų interesų gynėja laikoma viena iš kelių įtakingiausių lobistinių organizacijų Vašingtone. Ši, tiek narių skaičiumi (100 tūkst. visoje valstijose), tiek biudžetu (praeitais metais – 16 mln.). Nors AIPAC, kaip tikinama, gyvuoja iš privačių investicijų, nėra finansuojama tiesioginėmis Izraelio lėšomis, tačiau būtent šalies interesai – organizacijos pagrindinis tikslas.
Kiekvienam izraelitui kasmet – 500 JAV dolerių
Po Izraelio ir Arabų valstybių karo 1973-aisiais JAV tapo aktyviausia žydų valstybės rėmėja. Iki 2004-ųjų metų visos piniginės paramos dydis siekė 140 milijardų dolerių. Izraelis sulaukia po 3 milijardus dolerių kasmet, kas sudaro penktadalį visos JAV paramos užsieniui sumos. Kiekvienam izraelitui tenka maždaug po 500 dolerių kasmet. Ties šiais faktais prasideda pirmieji problemos prieštaravimai: valstijų remiamoms šalims paramą paskirsto ketvirčiais, kuomet vienintelis Izraelis ją gauna vienu kartu kiekvienų metų pradžioje.
Užsienio šalims, kurioms suteikiama parama kariniais tikslais, yra apibrėžiamas lėšų panaudojimas – mažiausiai 25% sumos turi būti išleista valstijose. Tai reiškia, jog ketvirtis piniginės paramos grįžta JAV remiamoms šalims įsigyjant karinės ginkluotės. Už likusią sumą turi būti atsiskaitoma: kaip, kur, už kiek, kokiais tikslais ji panaudojama. Kaip ir galima nuspėti, šios sąlygos negalioja Izraeliui.
Pieštaringa demokratijos plėtra
JAV susilaikymas nuo kritikos papildomas ir akivaizdžiu diplomatiniu palaikymu. Nuo 1982-ųjų metų šalis 32 kartus vetavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, kritiškas Izraelio atžvilgiu. Tai – didžiausias veto skaičius, lyginant su kitomis Saugumo Tarybos narėmis.
Kodėl šiai prieš šešis dešimtmečius susikūrusiai (1948-aisiais) valstybei teikiamos tokios įtakingiausios pasaulio šalies privilegijos? Oficiali šios užsienio politikos versija – demokratijos rėmimas bei saugumo užtikrinimas, jos plėtra. Izraelis yra vienintelė demokratinė valstybė Vidurio Rytų regione, apsupta tokių prieštaringų valstybių kaip Irakas, Iranas, Sirija, Libija bei daugiausiai problemų keliančiais kaimynais pakistaniečiais. Visų šių šalių prieštaringumas ir viešojoje erdvėje deklaruojamas agresyvumas tampa pakankamai ginčytinas, pasidomėjus Izraelio lobizmo įtaka JAV užsienio politikai.
JAV parama Izraeliui neapsiriboja tik tiesioginiu bendradarbiavimu. Valstijos aktyviai palaiko „mažosios demokratijos“ interesus ir tarptautinėje plotmėje. Nepaisant ginčytino demokratijos suvokimo Izraelyje, JAV nereiškia priekaištų dėl esminių jos trūkumų: aukščiausiuose šalies postuose nepageidaujami kitatataučiai, t.y. arabų kilmės kaimynai ar tiesiog žydiško kraujo neturintys asmenys.
Regiono lyderė – bet kokiomis priemonėmis
Nors oficiliai deklaruojamas JAV tikslas Tel Avivo atžvilgiu – skatinti demokratinių idėjų plėtrą ir artinti Izraelį prie Vakarų, tačiau būtent dėl demokratijos trūkumo ir rasistinių nuotaikų šalis yra kaltinama.
JAV, akcentuodama žmogaus teises, antidiskriminaciją religijos, tautybės atžvilgiu, nekritikuoja Izraelio veiksmų su Palestina. Konfliktas tęsiasi nuo pat 1947-ųjų, kuomet Jungtinės Tautos perskyrė Palestiną į dvi dalis, arabams paliekant 55% teritorijos, o „naujakuriams“ žydams – 45%. Kaimyninės šalys nesutiko su šiuo padalijimu, grįsdamos menka žydų populiacija regione. Pastaruoju metu situacija apsivertė aukštyn kojomis – Izraelio pretenzijomis į Palestinos teritoriją.
Siekdama prisjungti arabų teritorijas, Izraelis imdavosi žiaurių veiksmų: žudant taikius gyventojus, prievartaujant moteris, kankinant vaikus, paimant palestiniečius į nelaisvę. Vien tik 1949-1956-aisiais buvo nužudyta tarp 2700 ir 5600 arabų, perėjusių Izraelio sieną, dauguma jų buvo beginkliai.
Galima manyti, jog Izraelis, siekdamas įtvirtinti savo teisėtumą regione, imasi priešiškos taktikos: agresyvi politika tėra tik atsakas į autokratines valstybes, siekiančias konflikto. Tolimesnis siekis – ne tik nuslopinti konkurentus, bet ir tapti regiono lydere, tiek ekonominiu, tiek politiniu atžvilgiu.
Parengta pagal Johno Mearsheimerio ir Stepheno Walto studiją „The Israel lobby“
