Prokuroras – ne baubas
Pasak Kauno NTI-PN apsilankiusio Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus, prokurorai negali įtakoti tų socialinių procesų, kurie sąlygoja nepilnamečių nusikalstamumą. „Tačiau ikiteisminių tyrimų metu mes išsiaiškiname priežastis, kodėl jie nusikalsta, stebime juos iki bausmės paskyrimo, tačiau pasigendame grįžtamojo ryšio, – sakė D. Valkavičius. – Manome, kad tolesnis bendravimas su tais paaugliais duotų naudos ir jiems, ir mums. Labai svarbu, kad nuteistas vaikas pažintų prokurorą ne tik kaip baudėją, bet ir kaip žmogų, kuris gali padėti grįžti į normalų gyvenimą, gali padėti, kad paauglys nesijaustų vienišas susvetimėjusioje visuomenėje“.
Vyriausiasis prokuroras pabrėžė, kad Kauno apygardos apylinkės prokuratūroje yra įkurtas vienintelis šalyje specializuotas nepilnamečių justicijos skyrius. „Toks skyrius yra tik mūsų apygardos prokuratūroje, kitur dirba po vieną ar du specializuotus nepilnamečių justicijos srityje prokurorus, – sakė D. Valkavičius. – Norėtųsi išnaudoti galimybes gerąja – praktikos formavimo – prasme. Prokurorai galėtų būti jungiamoji grandis, kuri rūpinasi nepilnamečių integracija į visuomenę, galėtume palaikyti glaudesnius ryšius su vaiko teisių apsaugos tarnybomis, kitomis visuomeninėmis institucijomis, kurios realiai galėtų padėti nepilnamečiams. Dabar, bendraudamas su prokurorais, kai kalbame apie nepilnamečių nusikalstamumą, matau labai dideles problemas, o vėliau – atliekant ikiteisminius tyrimus – ir kai kurių tyrimų specifiką“.
Neišsprendžiama problema?
Kauno NTI-PN darbuotojai į šią įkalinimo įstaigą pakliuvusiam paaugliui stengiasi suformuoti vertybes, pastatyti jį ant kojų, kad šiam laisvėje nekiltų noras vėl pakliūti už grotų. Daugeliu atveju specialistų pastangos pasiteisina, tačiau susiduriama su problema, apie kurią šnekama jau daugelį metų, tačiau niekas nejuda iš vietos, kadangi visi NTI-PN specialistų prašymai ir pageidavimai atsimuša tarsi į sieną. Problema ta, kad neretai, atlikęs bausmę paauglys, grįžta pas tebegeriančius tėvus, kuriems norma – nedirbti, apskritai nieko neveikti, gyventi iš pašalpų, nesirūpinti savo vaikais.
Pasak Kauno NTI-PN direktoriaus pavaduotojos Neringos Gudėnaitės, prieš paleidžiant į laisvę bausmę atlikusį paauglį, įstaiga visuomet informuoja Vaikų teisių apsaugos tarnybas, klausdama ar vaikui bus saugu grįžti, ar bus sąlygos normaliai gyventi ir pan. „Neprisimenu nė vieno atsakymo, kad būtų pranešama: vaikas neturėtų grįžti ten, nes sąlygos iki šiol nepasikeitusios, ten – vis dar geriama, smurtaujama, – pabrėžė direktoriaus pavaduotoja. – Taigi, jeigu vaikas grįžta vėl į purvyną, beveik galime neabejoti, kad jis ir vėl gali nusikalsti. Šiuo metu į mūsų pataisos namus yra grįžę 13 paauglių, tačiau neturime statistikos, kiek jų sugrįžta į suaugusiųjų pataisos namus, kai jau sulaukia pilnametystės“.
Visuomenės išbandymas?
Pokalbio su Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru D. Valkavičiumi ir NTI-PN direktoriaus pavaduotoju, laikinai atliekančiu direktoriaus funkcijas Andrejumi Agijevičiumi bei direktoriaus pavaduotoja N. Gudėnaite metu nusklendė idėja, jog gal būtų verta organizuoti socialinę akciją „Imkis globoti grįžtantį į visuomenę bausmę atlikusį nepilnametį“. Tačiau pašnekovai suabejojo, ar kas nors ryšis imti globon tokį nepilnametį. „Tai būtų savotiškas visuomenės išbandymas, paaiškėtų, kiek ši sąmoninga, – pritardamas tokiai idėjai suabejojo D. Valkavičius. – Kol kas jaučiamas žmonių susvetimėjimas, abejingumas kitam žmogui. Tačiau, galbūt, ir verta pabandyti“...
N. Gudėnaitė apgailestavo, kad šiuo metu labiau rūpinamasi gyvūnais, jų globa, o ne nusikaltimų aukomis ar paaugliais, kurie jau atliko bausmę, kad pastarieji daugiau nenusikalstų.
„Trūksta socialinės reklamos, kuriose žmogus būtų skatinamas padėti integruotis paaugliui į visuomenę, – konstatavo liūdną faktą direktoriaus pavaduotoja. – Mūsų įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantieji vaikai turi, sakyčiau, privalumą – daugelis jų čia sulaukia pilnametystės. Išeidamas ne vienas prisipažįsta: „Koks aš kvailas aš buvau, kad taip prisidirbau. Ir kaip gerai, kad per tą paauglystės šėlsmą aš buvau čia, nes nežinia, ką būčiau dar iškrėtęs... Taigi, tokie jaunuoliai jau susivokę savo vertybėse, o yra tokių, kuriems, atlikus bausmę, reikia tvirto peties, kad vėl nenuklystų“.
Susidomėjo studentai
D. Valkavičius įsitikinęs, jog prokurorai – ne tik besispecializuojantys nepilnamečių justicijos srityje, bet ir viešojo intereso gynimo skyriaus – mielai dalyvautų įvairiose diskusijose, prisijungtų prie socialinių projektų, padėtų spręsti problemas, iškilusias nepilnamečiams išėjus iš įkalinimo įstaigos.
„Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto studentai taip pat susidomėjo pasiūlymu ne tik apsilankyti šioje įkalinimo įstaigoje, bet ir, esant galimybėms, atlikti praktiką, – sakė vyriausiasis prokuroras. – Manyčiau, jog turėtų būti privaloma teisę studijuojančiam jaunam žmogui susipažinti su įkalinimo įstaigos specifika, nes dabar net rašantys baigiamuosius bakalauro ar magistro darbus nepilnamečių justicijos klausimais, nėra buvę pataisos namuose. Būtų galima pajungti ir akademinę bendruomenę, kuri galėtų pamėtėti naujų idėjų“.
Istorijos iš pirmų lūpų
Kaip žinome, moralizavimas ar sausos teorijos dėstymas jaunimui, kaip derėtų elgtis, kokias vertybes reikėtų puoselėti, neduoda tiek naudos, kiek betarpiškas paties paklydusio nepilnamečio gyvenimo istorijos papasakojimas. Tuo puikiai įsitikino ir prokurorai, dalyvavusieji socialiniame projekte. „Vienoje mokykloje kalbėjomės apie teises ir pareigas, – prisiminė vyriausiasis prokuroras. – Apie tai, kaip lengva nukrypti klystkeliais. Kol kalbėjau aš ir mano kolega, jaunimas ne itin domėjosi: krapštinėjosi, žaidė telefonu, tačiau, kai savo likimo istoriją ėmė pasakoti Kauno NTI-PN auklėtinis Orestas, visi nuščiuvo ir ėmė klausytis, o kai kurių akyse net sužibo ašaros“.
Vyriausiojo prokuroro idėjai bendradarbiauti bei rengti bendras akcijas pritarė ir Kauno NTI-PN direktoriaus pareigas einantis A. Agijevičius. „Mūsų vaikai labai laukia tokių svečių kaip prokurorai, teisėjai, su jais noriai bendrauja, – sakė A. Agijevičius. – Paaugliai tvirtina, kad šių institucijų žmonėms reikėtų dažniau atvažiuoti į pataisos namus, kad pamatytų, jog čia visiškai toks pat jaunimas, koks gyvena laisvėje“. Aurelija ŽUTAUTIENĖ
