Kelionė į ten, kur baigiasi pasaulis

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį pa­sa­ko­jo­me apie ke­liau­to­ją – šiau­lie­tį Aud­rių Dau­nį, ku­ris ke­liau­ja jū­ro­mis ir van­de­ny­nais. Per 54 die­nas jis vie­nas per­plau­kė At­lan­to van­de­ny­ną. Šį kar­tą siū­lo­me jo pa­sa­ko­ji­mą apie pa­vo­jin­gą ke­lio­nę į pa­sau­lio pa­kraš­tį – Ug­nies že­mę.

Pra­džia – Ar­gen­ti­no­je

Ži­no­jau, kad to­je vie­to­je bai­gia­si pa­sau­lis. Di­dy­sis jū­rų ke­liau­to­jas Fer­nan­das Ma­ge­la­nas, su­ra­dęs praė­ji­mą iš At­lan­to į Ra­mų­jį van­de­ny­ną, ver­kė iš lai­mės.

Ug­nies že­mė trau­kė ma­ne kaip ma­žai ci­vi­li­za­ci­jos ly­tė­tas že­mės pa­kraš­tys, ku­rį ga­li­ma pa­siek­ti bu­ri­nių lai­vų ke­liu iš At­lan­to į Ra­mų­jį van­de­ny­ną. Bur­lai­viai ne­ga­li plauk­ti kaip mo­to­ri­niai lai­vai. Jiems rei­kia pa­lan­kios sro­vės ir pa­lan­kaus vė­jo, o van­de­ny­ne pu­čia pa­sa­tas, ir van­dens sro­vė čia vie­nos kryp­ties – dėl že­mės su­ki­mo­si apie sa­vo ašį.

Plau­kiau jū­ri­niu ke­liu, ku­riuo plau­kia­ma nuo Ma­ge­la­no lai­kų – išil­gai Pie­tų Ame­ri­kos, o nuo Ma­ge­la­no są­siau­rio, ku­riuo ir­gi ga­li­ma pri­si­kas­ti iki Ra­mio­jo van­de­ny­no, – į pie­tus link Hor­no ra­go.

Yra ir dar vie­nas ke­lias – per Pa­na­mos ka­na­lą. Bet tai ne­na­tū­ra­li ke­lio­nė, kai su­mo­kė­jus po­rą tūks­tan­čių JAV do­le­rių, ta­ve pra­tem­pia į Ra­mų­jį van­de­ny­ną. Už to­kius pi­ni­gus Pie­tų Ame­ri­ko­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti daug dau­giau įdo­mių da­ly­kų.

Išp­lau­kiau iš Ar­gen­ti­nos uos­to Mar del Pla­ta.

Šo­kių mo­ky­to­jas troš­ko jū­ri­nės pa­tir­ties

Į ke­lio­nę ruo­šiau­si vie­nas, bet pa­sku­ti­nią­ją sa­vai­tę prieš iš­vy­ki­mą ma­ne „su­si­ra­do“ ita­lų kil­mės ame­ri­kie­tis Ada­mas, vie­tos jach­tų klu­buo­se iš­gir­dęs apie tai, kad ruo­šiuo­si plauk­ti į pie­tus.

Žmo­gus ne­ži­no­jo ką da­ro! Pri­sis­ta­tė kaip count­ry šo­kių mo­ky­to­jas, dir­ban­tis krui­zi­niuo­se lai­vuo­se. Ti­ki­no la­bai no­rin­tis įgy­ti jū­ri­nės pa­tir­ties. Sa­kau jam: ar bent su­pran­ti ką da­rai? Ne­sup­ran­tu, sa­ko, bet vis tiek la­bai no­riu pa­si­žiū­rė­ti.

Bū­si­mo bend­ra­ke­lei­vio en­tu­ziaz­mas bu­vo pri­tren­kian­tis. Lei­dau­si įkal­ba­mas pa­siim­ti nau­jo­ką į vie­ną iš pa­čių pa­vo­jin­giau­sių žy­gių.

Ame­ri­kie­tis su­pir­ko sa­vo da­lį mais­to pro­duk­tų (jų už­te­ko mums abiems ir dar li­ko!), ir 2011 me­tų va­sa­rio 12 die­ną mes jau bu­vo­me pa­si­ruo­šę iš­vyk­ti. Me­teo­ro­lo­gų pro­gno­zė bu­vo pa­lan­ki.

Ke­lio­nė­je ne kar­tą džiau­giau­si, kad esu ne vie­nas. Nors Ada­mas ne­tu­ri bu­ria­vi­mo pa­tir­ties, bet lai­ve – stip­ri pa­gal­ba. Bu­vo to­kių eta­pų, kai keis­da­vo­mės prie vai­ro kas pus­va­lan­dį.

Jis try­li­ka me­tų už ma­ne jau­nes­nis, to­dėl grei­čiau išalk­da­vo ir no­riai ga­min­da­vo val­gį. Ada­mas eks­pe­ri­men­tuo­ja su ma­ka­ro­nais aš, nu­tai­kęs ra­mes­nę va­lan­dė­lę, ke­pu bly­nus. Po­pu­lia­riau­sias gė­ri­mas – „sau­sos“ sriu­bos iš pa­ke­lių. Daž­niau­siai ant de­nio tą­so­mės su bu­rė­mis su­ša­lę ir per­šla­pę, to­dėl mais­to sko­nis ne­bė­ra svar­bu, kad tik bū­tų karš­tas.

Ada­mas – iš Ka­li­for­ni­jos, šal­tis jam kaip pei­lis, mie­go­da­vo įsi­kni­sęs į mieg­mai­šį su vi­sais dra­bu­žiais, vil­no­ne ke­pu­re. Aš ban­džiau vaiz­duo­ti „kie­tą“ lie­tu­vį, mie­go­ti be ke­pu­rės, bet ir man bu­vo šal­ta.

„Tau­rą“ ly­dė­jo al­bat­ro­sai

Pak­ran­tė nuo Ar­gen­ti­nos Mar del Pla­ta uos­to iki Beag­le ka­na­lo – sa­vi­tas Pie­tų Ame­ri­kos Si­bi­ras. 1700 jūr­my­lių (apie 3000 ki­lo­met­rų) pa­kran­tė­je yra tik ke­le­tas uos­tų ir jie to­li vie­nas nuo ki­to. Kran­tas il­gas ir tuš­čias, o gy­ve­ni­mas pa­kran­tė­je na­tū­ra­lus, ne­su­terš­tas, kaip žmo­gaus vai­kys­tė.

Pir­mą­ją ke­lio­nės die­ną oras bu­vo pa­lan­kus, ant­rą­ją pa­sie­kė­me 40 laips­nių pie­tų pla­tu­mas ir at­si­dū­rė­me „riau­mo­jan­čio­se ke­tu­rias­de­šim­to­sio­se,“ kur oras kei­čia­si ne­pap­ras­tai grei­tai. Tai vie­na šių vie­tų įdo­my­bių: vie­ną pa­rą ly­di nuo­sta­bus pa­ke­lei­vin­gas oras, ant­rą – siau­čia aud­ra, po to dvi pa­ras vi­siš­ka ra­my­bė, sū­puo­ja­si van­de­ny­no pa­vir­šiu­je kaip ha­ma­ke. Apie ar­tė­jan­čią aud­rą pra­neš­da­vo „krin­tan­ti“ že­myn ba­ro­met­ro ro­dyk­lė. Ta­da vi­sas bu­res nu­leis­da­vau že­myn ir ge­rai jas pri­tvir­tin­da­vau.

Vie­ną nak­tį be­si­sū­puo­jant šti­ly­je pa­si­ro­dė del­fi­nai, jiems din­gus, at­si­ra­do ruo­nių po­re­lė. Ne­ži­no­jau, kad jų ga­li­ma su­tik­ti taip to­li nuo kran­to. Švin­tant iš­vy­do­me ir al­bat­ro­sus – įspū­din­go dy­džio paukš­čius, di­des­nius už bet ko­kias ma­ty­tas žą­sis. Paukš­čiai bu­vo smal­sūs ir ne­baikš­tūs, skrai­dė ap­link „Tau­rą“, su­po­si ant ban­gų vos už ke­lių met­rų nuo bur­lai­vio bor­tų. Vi­sais lai­kais jū­rei­viai ti­kė­jo, kad jei nu­skriau­si al­bat­ro­są – pri­si­šauk­si ne­lai­mę.

Ši­to­se vie­to­se gan daž­nai ga­li­ma su­tik­ti ban­gi­nių. Tais lai­kais, kai pir­mie­ji eu­ro­pie­čiai pri­si­ka­sė iki Pie­tų Ame­ri­kos, ban­gi­nių bū­da­vo iš­ti­sos ko­lo­ni­jos. Da­bar Ma­ge­la­no są­siau­ry­je yra vie­ta, į ku­rią šie nuo­sta­būs van­de­nų gy­vū­nai at­plau­kia po­ruo­tis. Rei­kia bū­ti ati­džiam, kad ant jų neuž­lėk­tum. Po­rą kar­tų ir man Beag­le ka­na­le prieš pat no­sį yra iš­nė­rę ban­gi­niai.

Sro­vė „iš­spjo­vė“ iš pro­ta­kos

Už de­ši­nio­jo bor­to pa­li­ko Ma­ge­la­no są­siau­ris, is­to­ri­nė vie­ta – išė­ji­mas į Ra­mų­jį van­de­ny­ną. Ga­lė­jai įžiū­rė­ti Ca­bo Vir­ge­nes švy­tu­rio blyks­nius. Ne­mie­go­ju­siam, pa­var­gu­siam, van­de­ny­nų už­sup­tam ke­liau­to­jui ma­ty­ti švy­tu­rius, ži­no­ti, kad ne­to­li yra že­mė ir ne­plauk­ti į uos­tą yra ne­leng­vas iš­ban­dy­mas.

Dar sun­kiau, kai pra­de­da kil­ti aud­ra, o tu tu­ri ei­ti į van­de­ny­ną, nes, jei priar­tė­si prie uo­lė­tų kran­tų – žū­si. Mes plau­kė­me to­liau į pie­tus.

Vi­sos aud­ros, ly­dė­ju­sios mus ke­ly­je, bu­vo nie­kis pa­ly­gin­ti su tuo, ką pa­ty­rė­me prie De la Mai­re pro­ta­kos. Jau daug me­tų šią at­šiau­rią vie­tą va­di­na Lai­vų ka­pi­nė­mis.

Sro­vė iš pie­tų į šiau­rę ei­na be­veik ne­sus­to­da­ma. Trum­pai pri­gęs­ta tik ta­da, kai bū­na po­tvy­nis ar ato­slū­gis, o jie šio­se vie­to­se vie­ni iš „links­miau­sių“ – 10–12 met­rų. Įsi­vaiz­duo­ki­te, van­duo pa­ky­la 11 met­rų ir tiek pat nu­si­lei­džia! Ypač pa­vo­jin­ga ar­tin­tis prie San Die­go iš­ky­šu­lio, nes ten 10 met­rų sto­vin­čios ban­gos – tai už­re­gist­ruo­ta ofi­cia­liai.

Pir­ma­sis ban­dy­mas praei­ti per są­siau­rį bai­gė­si ne­sėk­me – pa­te­ko­me į stip­rią sro­vę, ku­ri mus tie­siog „iš­spjo­vė“ at­gal. Kol kaps­tė­mės at­gal. Nak­tį, ne­per­re­gi­mo­je tam­so­je, iš­kė­lė­me dvi ma­žas štor­mi­nes bu­res prie­ky­je ir pa­si­nau­do­ję stip­riu šiau­rės va­ka­rų vė­ju vėl pa­su­ko­me „Tau­rą“ pie­tų link.

Į Drei­ko są­siau­rį šliūkš­te­lė­jo vy­no

Praš­vi­tus ma­tė­me bau­gi­nan­čias De Los Es­ta­dos sa­los vir­šu­kal­nes. Juo­dos, vė­jo nu­gai­rin­tas uo­los. Nuos­ta­bus, bet mir­ti­nas gro­žis. Sa­lo­je nie­kas ne­gy­ve­na iš­sky­rus de­šimt ar­gen­ti­nie­čių jū­rei­vių, ku­riuos čia pa­kai­to­mis at­ve­ža „at­sto­vau­ti“ Ar­gen­ti­nai.

Pot­vy­nis bai­gė­si, o mes nė pu­siau­ke­lės per pro­ta­ką ne­bu­vo­me pa­sie­kę. Vė­jas pū­tė prieš sro­vę. Tu­rė­jo­me jaus­tis lai­min­gi, kad su­ge­bė­jom įplauk­ti iki pu­siau­ke­lės, kol įtrau­kė at­ga­li­nė sro­vė.

Mū­sų 9 met­rų lai­ve­lį dau­žė lūž­tan­čios ban­gos. Dau­žė ne­gai­les­tin­gai. De­nį nuo­lat už­lie­da­vo le­di­nis van­duo. Ne­ga­lė­jai tver­ti: šal­tis, škva­las su snie­gu, van­duo, per­mir­kę iki siū­lo ga­lo. Lai­vą var­tant į vi­sas pu­ses, ne­ga­lė­da­vai jo su­val­dy­ti il­giau nei pus­va­lan­dį. Tu­rė­jai stip­riai įsi­spir­ti ko­jo­mis į bor­tus, abiem ran­ko­mis įsi­kib­ti į vai­rą. Ke­liai ir ran­kos vir­pė­jo. Bai­gęs pa­mai­ną šau­da­vau į ka­bi­ną pa­ruoš­ti karš­tos ka­ka­vos sau ir Ada­mui. Nie­kad ne­pa­vyk­da­vo iš­ger­ti puo­du­ko neiš­lais­čius dau­giau nei pu­sės.

Bu­vo įdie­no­ję, kai kai­rė­je pu­sė­je pa­ma­tė­me gar­sią­sias de­šim­ties met­rų sto­vin­čias ban­gas ir at­si­dū­rė­me pie­ti­nė­je pro­ta­kos De La Mai­re pu­sė­je, vė­jas ri­mo. At­kim­šęs ar­gen­ti­nie­tiš­ko vy­no bu­te­lį, šliūkš­te­lė­jau jo už bor­to, po to ap­lais­čiau „Tau­rą“! To­kia įsi­min­ti­na 2011-ųjų ko­vo 1 die­na. Drei­ko są­siau­ris bu­vo pa­siek­tas.

Kru­vi­na­sis sau­lė­te­kis

Jau su­ko­me va­ka­rų link, į Le­noks sa­lą. Iki Hor­no iš­ky­šu­lio bu­vo li­kę tik apie 40 jūr­my­lių. Vė­jas bu­vo ne­stip­rus, pa­ti­ki­mas, van­de­ny­nas vi­siš­kai nu­ri­męs. Šio­se pla­tu­mo­se jis gra­žiai mels­vos spal­vos. Ap­link „Tau­rą“ skrai­dė al­bat­ro­sai.

Vi­dur­nak­tį vė­jas din­go. Ba­ro­met­ro ro­dyk­lė siūb­te­lė­jo že­myn. Apė­mė ne­ge­ra nuo­jau­ta. Ry­tą pra­dė­jus švis­ti ne­ri­mas su­stip­rė­jo: vi­sas dan­gus bu­vo nu­si­da­žęs ryš­kiai rau­do­na spal­va. Se­ni bri­tų jū­rei­vių sa­ko: rau­do­nas sau­lė­te­kis – jū­rei­viams įspė­ji­mas (Red sky in the mor­ning for sai­lors wor­ning). Ir ba­ro­met­ro rod­me­nys pra­na­ša­vo ar­tė­jan­čią aud­rą.

Nu­fo­tog­ra­fa­vau tą kru­vi­ną sau­lė­te­kį ir pra­dė­jo­me ruoš­ti „Tau­rą“ aud­rai. Jos il­gai lauk­ti ne­te­ko. Piet­va­ka­rių vė­jas smo­gė stip­riai. Švi­ni­niai de­be­sys, švi­ni­nės ban­gos, ku­rios prie Hor­no iš­ky­šu­lio yra daug sun­kes­nės, tu­ri dau­giau griau­na­mos jė­gos ne­gu ki­to­se pa­sau­lio vie­to­se. Dėl šal­čio ir drus­kos kon­cent­ra­ci­jos čia ban­gos lūž­ta ne taip grei­tai, kaip, pa­vyz­džiui, Ka­ri­buo­se ar Šiau­rės At­lan­te. Bet ka­da lūž­ta – tu­ri apie 500 to­nų smū­gį.

Mes su Ada­mu čiau­dė­da­mi ir ko­sė­da­mi nuo­lat mau­dė­mės le­di­nia­me van­de­ny­je ir ka­pa­no­jo­mės tai prie vai­ro, tai van­dens pil­na­me kok­pi­te. Vė­jas pū­tė taip stip­riai, kad ne­bu­vo ga­li­ma pa­kel­ti nė ma­žiau­sios štor­mi­nės bu­rės. Vie­na ban­ga sa­vo ke­te­ra rė­žė­si į lai­vą, pa­gul­dy­da­ma jį stie­bais į van­de­nį, bet lai­ve­lis at­si­tie­sė.

Pa­si­ti­ko sa­los gu­ber­na­to­rius

La­biau­siai bai­mi­no­mės, kad vė­jas ir sro­vė mus grei­tai ne­šė link kran­to. Ma­žas daik­čiu­kas GPS (vi­suo­ti­nė pa­dė­ties nu­sta­ty­mo sis­te­ma) ro­dė mū­sų koor­di­na­tes, tu­rė­jo­me ver­tin­gų ži­nių. Bu­vo vie­nin­te­lė ga­li­my­bė iš­si­gel­bė­ti – rei­kė­jo pa­siek­ti Aguir­re įlan­ką ir pa­si­slėp­ti nuo aud­ros vie­na­me įlan­kos kam­pe, jūr­la­piuo­se ši vie­ta va­di­na­ma Spa­nish har­bour.

Su­ko­me „Tau­rą“ į ry­tus – vie­nin­te­liu ke­liu apei­ti uo­las. Pa­kė­lė­me štor­mi­nę bu­rę. Jei­gu vė­jas ją nu­plėš, baig­ta. Stie­bo ly­nuo­se vė­jas jau ne švil­pė, ne kau­kė – jis tie­siog kly­kė. Bu­rė prie­ky­je, at­ro­dė, tuoj sprogs nuo įtam­pos.

„Tau­ra“ de­ja­vo, bet lai­kė­si. Uo­los li­ko kaž­kur už kai­rio­jo bor­to. Pa­sie­kė­me Aguir­re įlan­ką. Neap­sa­ko­mai pa­leng­vė­jo! Spa­nish har­bour in­ka­ra­vie­tė – įlan­ka įlan­ko­je bu­vo sau­gi vie­ta po at­šiau­rios ke­lio­nės. Ap­link kiek akys už­ma­to ply­tė­jo Ug­nies že­mė.

In­ka­ra­vie­tė­je pra­lei­do­me ke­le­tą pa­rų, tvar­kė­me lai­vą. Ant stie­bo vir­šū­nės ne­be­ra­do­me na­vi­ga­ci­nio ži­bin­to, už­ve­dus va­rik­lį – vi­rė vie­nas aku­mu­lia­to­rius. Lo­pė­me ir tvir­ti­no­me bu­res. Nors iki Le­noks sa­los bu­vo tik apie 40 jūr­my­lių, pa­sie­kė­me ją po pu­sant­ros pa­ros. Či­lei pri­klau­san­čio­je sa­lo­je mus ma­lo­niai su­ti­ko sa­los „gu­ber­na­to­rius“ su šei­ma. Jų na­me­lis bu­vo įreng­tas la­bai mo­der­niai: dy­ze­li­niai ge­ne­ra­to­riai, ra­di­jo sto­tis, pa­ly­do­vi­nė te­le­vi­zi­ja.

Įlan­ko­je nu­lei­dę in­ka­rą pra­sto­vė­jo­me be­veik sa­vai­tę. At­sis­vei­ki­nęs ir pa­dė­ko­jęs už jū­ri­nę pa­tir­tį, ko­kios vi­siš­kai ne­si­ti­kė­jo, Ada­mas iš­skri­do į Ka­li­for­ni­ją. Ka­da nors plauk­ti Ka­ri­buo­se jam bus taip pat pa­pras­ta, kaip vo­nio­je. Aš pra­dė­jau ieš­ko­ti dar­bo ir dai­ry­tis po Ug­nies že­mę. Ar­tė­jo žie­ma – ge­gu­žės, bir­že­lio, lie­pos mė­ne­siai, rei­kė­jo per­žie­mo­ti.

Iš Aud­riaus Dau­nio už­ra­šų pa­ren­gė Lai­mu­tė Zim­kie­nė