• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Šiuo metu užtarnauto poilsio išėjusi specialioji pedagogė metodininkė Rita Vaitiekūnienė ne vieną dešimtmetį mokė specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute įgijusi specialiosios pedagogės ir logopedės specialybę, Rita karjerą pradėjo Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate, vėliau dirbo „Versmės“, Verkių specialiojoje mokykloje, taip pat Vilniaus miesto Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. 

Skaityk lengvai

Šiuo metu užtarnauto poilsio išėjusi specialioji pedagogė metodininkė Rita Vaitiekūnienė ne vieną dešimtmetį mokė specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute įgijusi specialiosios pedagogės ir logopedės specialybę, Rita karjerą pradėjo Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate, vėliau dirbo „Versmės“, Verkių specialiojoje mokykloje, taip pat Vilniaus miesto Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. 

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA
REKLAMA

Specialistė A. Jonyno mokykloje dirbo su vaikais, turinčiais ne tik regos, bet ir intelekto sutrikimų. „Tuomet vaikus vertindavo vaikų pedagoginės medicininės komisijos, kurios juos tiesiog išrūšiuodavo. Užduodavo keletą klausimų, skirdavo trumpų užduočių – jei vaikas iš kaimo glūdumos, socialiai apleistas, būdavo priverstas sėdėti klasėje su intelekto sutrikimų turinčiais bendraamžiais. Didesnė dalis ten besimokiusiųjų buvo normalaus intelekto“, – pabrėžia R. Vaitiekūnienė. 

REKLAMA

Retsykiais tokie nurašyti vaikai būdavo perkeliami į bendrojo ugdymo klases, sėkmingai baigdavo ne tik vidurinę, bet ir aukštąją mokyklą. Vis dėlto daugumai mokslas „pagalbinėje“ klasėje antspaudą uždėdavo visam gyvenimui. 

Dirbo pirmojoje integruoto ugdymo mokykloje 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, net ir sunkią negalią turintys vaikai imti mokyti kartu su bendraamžiais. R. Vaitiekūnienė pradėjo dirbti mokykloje „Versmė“ – pirmojoje integruoto ugdymo mokykloje. Čia mokiniai, turintys įvairių sutrikimų, mokosi bendrojo ugdymo klasėse, o turintys vidutinį ir didelį intelekto sutrikimą bei judesio, elgesio, emocijų ir kalbos sutrikimų – atskiroje klasėje. 

REKLAMA
REKLAMA

„Kūrėmės nuo nulio, buvusio lopšelio-darželio patalpose, – pasakoja R. Vaitiekūnienė. – Sąlygos buvo sudėtingos, daug ko trūko. Vis dėlto darbo ėmėmės labai entuziastingai. Man teko lavinamoji klasė su sunkiausią negalią – Dauno sindromą, autizmo spektro, regos, klausos sutrikimų, cerebrinį vaikų paralyžių – turinčiais vaikais. Jie dažnai nesavarankiški, neturi iniciatyvos, nesistengia įveikti net nesudėtingų kliūčių.“ 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuo pat pradžių klasėje su vaikais dirbo mokytojo padėjėja – jos pagalba sunkių sutrikimų turintiems vaikams buvo ypač reikalinga. Visada pagelbėdavo ir kiti specialistai – specialieji pedagogai, kineziterapeutai, psichologas, logopedas. Pasak Ritos, „Versmėje“ vyravo geranoriška atmosfera, bendrojo ugdymo klasių mokiniai gerbė „lavinamukus“ ir jiems padėjo. Kiekviena diena klasėje Ritos mokiniams prasidėdavo nuo ryto rato. Visi spausdavo vieni kitiems rankas, žiūrėdavo į akis sakydami: „Malonu tave matyti“. Mamos šypsodavosi – taip sveikintis vaikai greitai įprato ir namuose. 

REKLAMA

Pašnekovės teigimu, darbas su sunkią negalią turinčiais vaikais yra labai sunkus, reikalaujantis ne tik atsidavimo, bet ir kūrybiškumo: „Nėra vienos metodikos, vieno vadovėlio, kuris padėtų rasti priėjimą prie kiekvieno vaiko. Pats sau turi būti ir mokytojas, ir patarėjas, ir atradėjas. Svarbiausia – aptikti vaikų silpnąsias, stipriąsias puses, išsiaiškinti, kas juos domina, ir per tai planuoti veiklas, įgyvendinti numatytus tikslus. Dirbti su šiais vaikais – didžiulė atsakomybė, privalai turėti savyje kasdienio žmogiškumo, atjautos, kantrybės, meilės.“ 

REKLAMA

Specialioji pedagogė metodininkė nuolat dalyvaudavo konferencijose ir seminaruose, keletą vasarų lankė „Apple“ specialiosios pedagogikos kursus, organizuotus tuomečiame Mokytojų tobulinimosi institute, kur įvairūs specialistai, pedagogai iš JAV dalindavosi ilgamete darbo su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais patirtimi. Didelį poveikį Ritai padarė specialiosios literatūros studijos. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas labiausiai padėtų mažinti pandemijos pasekmes psichikos sveikatai?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiausiai padėtų mažinti pandemijos pasekmes psichikos sveikatai?
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
65%
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
20.2%
Mobiliosios specialistų komandos.
14.8%
Balsavo: 243

REKLAMA

Bendradarbiauti su tėvais – būtina 

Pirmieji metai „Versmės“ pedagogams buvo ieškojimų metas. „Kuo daugiau dirbau, tuo labiau supratau, kad visos iki tol išmoktos metodikos dūžta, nepasiteisina. Kiekvienas vaikas – tarsi paslapčių skrynelė, turi rasti būdų ją atidaryti, pasiekti, kad vaikas atliktų tuos darbus, kuriuos esi numačiusi ir kurie vestų jį į priekį“, – tikina mokytoja. 

REKLAMA

Pasak jos, pedagogas, pasirinkęs darbą su intelekto sutrikimų turinčiais vaikais, turi labai gerai pasverti savo galimybes – ar pakaks kantrybės, atsidavimo, ar pavyks įgyvendinti tėvų lūkesčius? Pastarieji dažnai tikisi, kad jų vaikas mokykloje būtinai išmoks skaityti, rašyti, skaičiuoti. Deja, tai pavyksta toli gražu ne visiems. 

„Labai dažnai tėvai nemato prasmės dalyvauti ugdant vaiką – įsivaizduoja, kad viską padarys specialistai, – sako R. Vaitiekūnienė. – Mokytojui tenka pradėti nuo elementarių buitinių dalykų: išmokyti apsirengti, susisagstyti sagas, pasinaudoti tualetu. Būna sudėtinga, kai tėvai reikalauja raštingo vaiko, nors jis negeba pasirūpinti elementariais savo poreikiais. Tėvai turi suprasti – vaikas nėra laikrodis, kurį išrinkai ir sudėliojai detales teisingai. Kiekvienas atvejis labai nenuspėjamas ir skirtingas.“ 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jos teigimu, tėvai, susilaukę sunkią negalią turinčios atžalos, pereina daugybę fazių – nuo gedėjimo iki susitaikymo. Vis dėlto mokytojai teko matyti vos keletą šeimų, kurios pasiekė paskutinę – susitaikymo – fazę. Absoliuti dauguma su vaiko negalia nesusitaiko visą gyvenimą. 

R. Vaitiekūnienė kiekvienam vaikui kartu su tėvais sudarydavo individualią ugdymo programą. Deja, pagalbos iš tėvų sulaukdavo ne visada – artimieji, užuot lavinę vaiką, buvo linkę viską daryti už jį. Tokią situaciją mokytoja vadina „namų negalia“. 

REKLAMA

„Kartą troleibuse stebėjau močiutę su maždaug trisdešimtmečiu anūku. Stiklas vis aprasodavo, ir anūkas reikalaudavo močiutės jį nuvalyti. Močiutė klusniai vykdė reikalavimus. Tai – ne išimtis, tokie dalykai vyksta dažnoje šeimoje. Tam, kad išmokytum sunkią negalią turintį vaiką apsirengti, susisagstyti sagas, susišukuoti, reikia daug kantrybės, kurios artimiesiems tiesiog pritrūksta“, – pabrėžia Rita. 

REKLAMA

Dirbdama Vilniaus miesto Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, specialistė nesyk sprendė konfliktus tarp mokyklų vadovų ir tėvų: „Tada susidūriau su mokyklų vadovų, pedagogų, specialistų nenoru įtraukti specialiųjų poreikių turinčius vaikus į bendrojo ugdymo klases. Užuot geranoriškai padėję, pedagogai stengėsi atsikratyti „nepatogių“ vaikų, skatino juos pereiti į kitą ugdymo įstaigą.“ 

REKLAMA
REKLAMA

Kiekvienas vaikas – savitas 

Pašnekovė sako, kad ugdant intelekto sutrikimų turinčius vaikus reikšmingi maži žingsneliai ir nuolatinis kartojimas to, ką jie jau išmokę. Be to, labai svarbu vaiką pradėti ugdyti, lavinti kuo anksčiau. „Iki 5–7 metų dar galima kai ką koreguoti, pakeisti, vėliau negalia tampa labiau išreikšta ir pagalba nebeduoda reikiamo efekto, – sako pašnekovė. – Teko dalyvauti ne viename seminare su užsieniečiais iš šalių, kur vaikai nuo gimimo gauna visą reikalingą pagalbą. Klausdavau – kai tiek daug ir nuosekliai dirbama, ar visada pasiekiamas reikiamas rezultatas? Sulaukdavau atsakymo – tikrai ne. Kiekvieno vaiko raidą nulemia daugybė veiksnių, mokytojas – tik labai menka grandis jo kelyje.“ 

Mokytojos teigimu, ugdant sunkią negalią turinčius vaikus, reikia skirti dėmesio įvairiems dalykams: „Gal kam pasirodys smulkmena, bet visi maniškiai valgė su peiliu ir šakute. Visada mokiau vaikus etiketo, kontroliuoti savo elgesį, išvaizdą. Dariau tai nepabrėždama, kad jie – kitokie, siekiau, kad kultūringas elgesys taptų norma. Mano mokiniai žinojo, kad būtina vyresnio amžiaus žmogui užleisti vietą troleibuse ar autobuse. Esu įsitikinusi: su kiekvienu vaiku reikia elgtis kaip su sau lygiu, perdėtai neglobojant, nedarant už jį dalykų, kuriuos gali pasidaryti pats.“ 

REKLAMA

Pasak Ritos, mokant sunkią negalią turinčius vaikus, labai svarbu rasti balansą, neperlenkti lazdos mokant akademinių dalykų. „Matydama, kad vaikai pavargo, siųsdavau juos pas keramiką Rimantą ar piešimo mokytoją Liutaurą. Veždavome vaikus į baseiną – vandens procedūros sumažina agresiją, sužadina ne tik kūną, bet ir protinius gebėjimus. Sunku išmokyti vaiką skaityti, kai jam kur kas įdomiau klausyti muzikos ar plepėti su draugais. Visų šių dalykų privalai paisyti“, – sako Rita. 

Mokytoja džiaugiasi, kad per dvi dešimtis metų „Versmėje“ kartu su specialistų komanda pavyko pasiekti ir labai reikšmingų rezultatų – Dauno sindromą turintis Dominykas baigė dvylika klasių, jis grojo, skaitė, rašė, skaičiavo. Nemažai buvusių mokinių – „Spalvų orkestro“ muzikantai, yra dirbančių ir kavinėje „Pirmas blynas“. 

Integracija turi būti apgalvota 

Lavinamosios klasės vaikai „Versmėje“ mokėsi atskirai, bet dalyvaudavo bendrose veiklose su kitais mokiniais. R. Vaitiekūnienė įsitikinusi, jog sunkią negalią turintiems vaikams būtinai reikia ramybės – vietos, kur jie galėtų pailsėti nuo triukšmo, didelių susibūrimų. Tai būtina tiek jų pačių, tiek ir kitų vaikų ar pedagogų labui: „Mano manymu, sunkią negalią turinčių vaikų įtrauktis į bendrojo ugdymo mokyklas neturi būti absoliuti. Krūvis mokyklose dabar labai didelis, o kitoks vaikas gali būti trikdis, kuris atitrauks nuo darbo visus. Taip galima sulaukti atvirkštinio rezultato – susierzinimo, neigiamo požiūrio į specialiųjų poreikių turinčius vaikus.“ 

REKLAMA

Pedagogė primena, kad italų psichologė pedagogė Marija Montessori pabrėždavo atsakingai paruoštos aplinkos būtinumą, tvarkos ir drausmės darną: kas draudžiama arba leidžiama šiandien, galioja visada; vaiko laisvė turi būti ribojama atsižvelgiant į kitų reikalus ir interesus. 

„Klasės taisyklės būtinos, nes jos formuoja elementarius tinkamo ir saugaus elgesio įgūdžius. Ne visi vaikai klasėje gali išbūti 45 minutes, kai kuriuos vargina per didelis emocinis ar fizinis krūvis. Žinau iš praktikos – kai kurie klasėje ištveria vos penkias minutes, paskui turi išeiti, pailsėti, pakeisti aplinką. Kiekvienas privalo turėti erdvę, kur jaustųsi saugiai“, – sako Rita. 

Pasak jos, Lietuvoje labai trūksta gerosios patirties sklaidos, todėl būtina rengti daugiau metodinių susitikimų, seminarų, konferencijų, projektų. Lietuvoje yra daug mokytojų ir specialistų, kurie itin atsakingai ir jautriai atlieka savo darbą. 

„Esu įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas, sveikas ar neįgalus, privalo būti gerbiamas ir mylimas ne tik šeimoje, bet ir ugdymo įstaigoje, turi gauti kokybišką, profesionalią pagalbą. Atsakingieji asmenys, reorganizuojantys specialiąsias ugdymo įstaigas, turėtų visas alternatyvas itin kruopščiai aptarti su kompetentingais specialistais praktikais, įvairių neįgaliųjų bendrijų, organizacijų ir tėvų atstovais. Mano manymu, bendrojo ugdymo klasėje gali būti ugdomas tik ryškių elgesio problemų neturintis neįgalus vaikas. Negalima eksperimentuoti nei su intelekto negalia, nei su sveikais vaikais, įmesti jų į vienokią ar kitokią situaciją ir laukti, kuo viskas baigsis. Bet kokius sprendimus reikia priimti tik gerai apgalvojus ir įvertinus galimas pasekmes“, – įsitikinusi ilgametę pedagoginio darbo patirtį turinti mokytoja.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų