Lemtingojo Lietuvai sausio įvykių dalyvis, Plaučiškiuose gyvenantis Zigmas Kirdeikis gimė ir gyvenimo saulėlydį pasitinka Nepriklausomoje Lietuvoje. O jo aktyviausieji metai – po okupacinių valdžių padidinamuoju stiklu.
Nepriklausomybės kovų dalyvis savo išgyvenimus sudėjo į prisiminimų knygą: gal kada prireiks besidomintiems istorija. Jam pačiam įgyvendinti savo svajonę tapti istorijos mokytoju nebuvo lemta.
Prisiminimai – laiškuose redakcijai
Zigmas Kirdeikis apie politiką galėtų kalbėti pusę dienos nesustodamas. Tačiau pašnekovų, o juolab savo bendraamžių, ponas Zigmas neturi. Juos pasiekti, kad ir savame kaime, vyrui jau yra sunku. Z. Kirdeikiui vasarį sukaks 84-eri, o dviem lazdom remiantis nueiti net ir pas kaimyną – jau sunki kelionė.
Todėl plaučiškietis neretai ima popieriaus lapą ir rašo. Taip prisiminimai sugulė į knygą, iliustruotą okupacijos ir pasipriešinimo laikus menančiomis nuotraukomis.
Anūkė Justina pasirūpino, kad senelio prisiminimai išvystų dienos šviesą. Suomijoje gyvenanti mergina Z. Kirdeikio prisiminimus atidavė spaustuvei ir pažadėjo, kad jo gimtadieniui parveš išleistą knygą.
O kol knyga tebeguli pas spaustuvininkus, ilgaamžis savo pastebėjimus apie jaunąją kartą, pilietiškumo ugdymą, tautines tradicijas ir istorinius įvykius, kurių dalyviu buvo ir pats, rašo „Pakruojo krašto“ redakcijai.
„Rašau, nes niekada niekas nesidomėjo, neužrašė tų laikų prisiminimų . O juk meilė Lietuvai man lėmė pažinti okupacinių valdžių metodus, kuriais buvo naikinamas patriotizmas ir tautos savimonė, – sako „Pakruojo krašto“ skaitytojas ir apgailestauja, kad gyvu žodžiu galinčiųjų kalbėti jaunajai kartai apie kovas už Lietuvos nepriklausomybę kasdien lieka vis mažiau.
Kalėjimas sužlugdė viltis
Z. Kirdeikis buvo vienas iš Sajūdžio dalyvių rajone. Anuos laikus prisimindamas, plaučiškietis tvirtina: „Ir tuomet į Sąjūdžio veiklą buvo inkorporuotų KGB pasiuntinių, kurių tikslas buvęs ne tik šnipinėti, bet ir skaidyti, supriešinti ar kaip nors kompromituoti aktyviuosius sąjūdiečius.
Mane nuo jaunumės traukė politika. Ja domėjausi, gilinausi ir nebuvau pasyvus stebėtojas“, – pasakoja plaučiškietis.
Į sovietinės valdžios nemalonę Z. Kirdeikis pateko būdamas dvidešimties. Jį, jauną kaimo mokytoją, teisė Pabaltijo karinis tribunolas už tai, kad atsisakė tarnauti Tarybinėje armijoje.
„Karo metais už tokį nepaklusnumą būtų grėsęs sušaudymas. Nuteisė kalėti dešimt metus, išsiuntė į Archangelsko lagerį, tačiau po metų nelaisvės mirė Stalinas, paleido“, – pasakoja ilgaamžis.
Jo atsisakymą tarnauti okupantų kariuomenėje lėmė tikėjimas, kad netrukus prasidės karas už nepriklausomybę, kad ateis į pagalbą amerikiečiai, padės išsivaduoti nuo sovietų.
Kalėjimas galutinai sužlugdė Z. Kirdeikio viltis tapti istorijos mokytoju. Tarybinis pedagogas negalėjo būti toks „nepilietiškas ir nesusipratęs atlikti pareigą tarybinės tėvynės armijai“.
„Baigęs gimnaziją buvau įstojęs į universitetą, tačiau už rusų kalbos egzaminą gavau trejetą – praradau galimybę gauti stipendiją. Studijų teko atsisakyti. Pokariu skurdžiai gyvenę tėvai nebūtų išgalėję leisti į mokslus“,– pasakoja pašnekovas ir prisimena, jog tada susirado mokytojo darbą kaimo mokykloje, taip tikėdamasis pats susitaupyti studijoms.
Lageriai patriotizmo nesunaikino
Antrą kartą į KGB nagus Z. Kirdeikis pateko 1957-aisiais. Tuomet per užsienyje gyvenančius giminaičius ketino perduoti laiškus kitų valstybių radijo stotims apie sovietų okupaciją Lietuvoje.
Tačiau KGB netruko susekti Z. Kirdeikio mėginimą skelbti pasauliui, kad Lietuvos žmonės siekia atkurti nepriklausomą valstybę.
Už antitarybinę veiklą ketveriems metams nuteistas Z. Kirdeikis buvo išsiųstas į Mordovijos lagerius.
„Smetonos Lietuvoje patriotizmo žmonėse buvo daugiau, bet nebuvo sumanių politikų, kas tą patriotizmą suvaldytų. O dabar vėl turime Nepriklausomybę, politikų, bet patriotizmo nebėra,“ – dviejų nepriklausomybės laikotarpių visuomenės skirtumus pastebi Z. Kirdeikis.
Patriotizmas, plaučiškiečio žodžiais, nebėra laikomas vertybe, to nebesupranta ir jaunoji karta.
„Globalizacijos ir vieningos Europos Sąjungos idėjos naikina tautos savimonę, – įsitikinęs ilgaamžis.
