• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šmaikštaus Figaro vaidmenį garsiojoje Gioachino Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“ naujame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatyme atliko baritonas Laimonas Pautienius. Iš Merkinės kilęs, o šiuo metu tarp Vokietijos ir Lietuvos gyvenantis garsus solistas į šio teatro sceną grįžo po kelerių metų pertraukos, nekantriai, su jauduliu laukęs susitikimo su savo šalies publika.

REKLAMA
REKLAMA

Darbas svetur

Laimonai, gyvenate tarp Lietuvos ir Vokietijos?

Gyvenu lėktuvuose (juokiasi).

Vis dėlto kaip jums ten, Vokietijoje, sekasi? Kaip nuolatinis trupės narys svetur dainuojate jau nuo 2009 m.

REKLAMA

Esu labai patenkintas tiek repertuaru, tiek darbo sąlygomis. Puikus, draugiškas kolektyvas, tarptautinė trupė... Vokiečių dainininkų joje nedaug, tad net nespėjau išmokti vokiečių kalbos, nes visose repeticijose bendraujama angliškai. Teatras didelis: trupėje – per 50 dainininkų ir gal tiek pat kviestinių solistų. Per sezoną pastatomos maždaug aštuonios didelės premjeros. Užimtumas nemažas: dainuoju 20–30 spektaklių per sezoną, o pernai, pavaduojant kolegas, man teko atlaikyti net 40 spektaklių.

REKLAMA
REKLAMA

Ką dainuojate, kokias partijas?

Praeitą sezoną dalyvavau dviejuose naujuose pastatymuose: „Traviatoje“ kūriau Žermono vaidmenį, „Verteryje“ – Alberto. Iš senesnių pastatymų dainuoju Grafą „Figaro vedybose“, Don Žuaną, Figarą „Sevilijos kirpėjuje“, Oneginą, Šarplesą „Madam Baterflai“, Fordą „Falstafe“ ir kt. Atlieku ir baroko operas. Dabartiniame mano repertuare yra Georgo Friedricho Händelio „Julius Cezaris“ (dainuoju Achilo partiją), o pirmus sezonus dalyvavau dviejose Jeano Philippe’o Rameau operose. Viena iš jų, „Les Paladins“, įrašyta į kompaktinę plokštelę, nes tai buvo pirmas jos atlikimas Vokietijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šis sezonas laisvesnis, tad galiu labiau įsitraukti į spektaklius Lietuvoje. Pernai vien „Traviatą“ Vokietijoje teko dainuoti 19 kartų, tad šį sezoną teatras leido truputį pailsėti. Galbūt taip jie saugo balsus, o man tai – proga mokytis naujų partijų.

Dainuojate teatre „Deutsche Oper am Rhein“ („Vokiškoji opera prie Reino“), kuris veikia dviejuose miestuose – Diuseldorfe ir Duisburge. Mums tai atrodo gana neįprasta. Papasakokite apie teatrą.

REKLAMA

Toks modelis nenaujas. Žinau, kad panašiai yra Belgijoje: Antverpeną ir Gentą „aptarnauja“ taip pat vienas operos teatras.

Diuseldorfas ir Duisburgas yra gretimi Šiaurės Reino Vestfalijos žemės miestai: nuo durų iki durų teatro pastatai nutolę apie 20 km. „Deutsche Oper am Rhein“ vienija baleto ir operos trupes, chorą. Tačiau kai spektakliai rodomi Diuseldorfe, griežia Diuseldorfo filharmonijos orkestras, o kai Duisburge – šio miesto filharmonijos orkestras. Kartais jie pavaduoja vienas kitą.

REKLAMA

Repeticijos vyksta Duisburge, kur pastatytas didžiulis šiuolaikinis repeticijų centras su trimis salėmis. Jis nuo teatro nutolęs 17 km, mus į repeticijas nuveža. Repeticijų aikštelė yra scenos dydžio su spektaklio dekoracijų šablonais. Solistai per repeticijas dėvi kostiumus, stilistika maždaug atitinkančius tuos, kurie bus spektaklyje. Visa tai – tam, kad atlikėjai priprastų prie pastatymo aplinkos ir mastelių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Laimonas ne iš Latvijos“

Kas labiausiai motyvuoja daugiau dirbti Vokietijoje, o ne Lietuvoje?

Nuo šio sezono jau trečiąkart pratęsiau kontraktą. Svarbiausia man turbūt yra galimybė dainuoti tai, ką šiuo metu gebu geriausiai. Sulaukiu neblogų atsiliepimų tiek iš spaudos, tiek pačiame teatre – iš kolegų, vadovybės. Vis dėlto man svarbiausia – kad būčiau patenkintas savo darbu. Tiesą sakant, nelabai gilinuosi į recenzijas, juolab kad vokiškai ir neskaitau... (juokiasi). O vokiečiai kaip tik labai sureikšmina kritiką. Antai po „Traviatos“ premjeros mane puolė sveikinti: „Pelnei gerų atsiliepimų!“ Aišku, malonu, bet aš net nežinau, ką ten tokio gero apie mane parašė (juokiasi)...

REKLAMA

Maloniai nuteikia šiltas visos administracijos požiūris. Pamenu, ką tik atėjęs į šį teatrą, po poros mėnesių grįžau į Vilnių padainuoti spektaklyje. Iš ryto skambina, matau – iš Vokietijos. Teatro kūrybinio darbo planavimo biuro vadovė pasiteiravo, ar gerai nuvažiavau, ar viskas gerai, ir palinkėjo gero spektaklio. Likau apstulbęs. Bet juk iš tiesų norint sukurti šiltą bendražmogišką atmosferą nereikia didelių pastangų. Man šito kartais trūksta čia, Lietuvoje. Aišku, darbo santykius lemia bendras gyvenimo fonas, kuris pas mus kitoks...

REKLAMA

Beje, teatro intendantas iš pradžių vis klausdavo, kaip man, atvykusiam „iš Latvijos“, sekasi. Mat jis mane pastebėjo Latvijoje. Bet vis jį pataisydavau, o vėliau juokais pabrėždavo – „Laimonas ne iš Latvijos“ (juokiasi).

O kur gyvena jūsų šeima?

Lietuvoje. Dažnai čia grįžtu, arba artimieji atvyksta pas mane. Šiais laikais susisiekimas nesudėtingas. Pigios oro linijos skraidina tiek į Vilnių, tiek į Kauną.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaune taip pat dainuojate?

Būdamas Lietuvoje, stengiuosi planuoti laiką. Dabar kitas spektaklis Diuseldorfe numatytas tik vasario 10 d., o po to – kovo 29 d. Tad sausį dar važiavau į Kauną dainuoti savo partiją „Liučijoje di Lamermur“, o Nacionaliniame operos ir baleto teatre pagrindinis darbas po Johanneso Brahmso „Vokiškojo Requiem“ – Figaro partija operoje „Sevilijos kirpėjas“. Duisburge šio spektaklio buvo labai savotiškas pastatymas – ne apie Seviliją, ne apie kirpėją, o apie... vabzdžių gyvenimą.

REKLAMA

Musė vardu Figaras

Kas taip sugalvojo?

Režisierius Clausas Guthas. „Sevilijos kirpėjas“ buvo perkeltas iš Leipcigo operos, Figaras jame – vienadienė musė, kuri savo misijai įvykdyti teturi 24 valandas. Rozina per kavatiną iš vikšro pavirsta gražiausiu drugeliu. Grafas Almaviva yra vapsva ar bitė, Bartolas – voras, kuris laiko drugelį savo voratinklyje, o choras – šiukšlynų musės blizgančiais pilvais. Visa scenografija – didžiulis lelijos žiedas. Kai uždanga pakildavo, iš karto pasigirsdavo plojimai ir juokas. Publika labai gerai priėmė spektaklį. Vilniuje „Sevilijos kirpėjo“ pastatymas kitoks, klasikinis. Prisipažinsiu, kaip žiūrovas nelabai į tokius vaikštau, nes juose nuobodžiauju.

REKLAMA

Neįprasta girdėti, nes solistams dažniausiai artimesni klasikiniai, tradiciniai pastatymai...

Man įdomu tai, kas nauja ir neįprasta. Žinoma, tame turi būti logikos. Nors žiūrovas, pripratęs tik prie tradicinių pastatymų, turbūt nebūtų juo patenkintas.

Sakykite, o ar skiriasi operos publika Lietuvoje (nors ir čia yra įvairovės) ir Vokietijoje?

Kartais ir tą patį spektaklį publika vieną vakarą priima šiltai, o kitą – atsargiau. Beje, man nepatinka, kai plojama spektaklio metu, sudainavus ariją. Tai stabdo visą veiksmą.

REKLAMA
REKLAMA

Vadinasi, po arijų ploti nedera?

Aš nemėgstu. Man geriau, kai ploja po spektaklio. Kolegos kartais nerimauja: atrodo, spektaklis klostosi gerai, bet niekas neploja... Koks skirtumas, sakau, paplos pabaigoje. Man atrodo, Vakaruose publika gal laisviau, aktyviau reaguoja. Pavyzdžiui, dėl „Sevilijos kirpėjo“ leipo juokais, o pavasarį Kopenhagos karališkajame teatre dainavau Don Žuaną ir buvo keista, kad publika garsiausiai ir ilgiausiai juokėsi tose vietose, kur paprastai nesijuokiama. Gal jai kokių nors asociacijos kyla, kurių mes nežinome? Tokios reakcijos mane irgi kartais išmuša iš vėžių, kaip ir plojimai.

Siekia naujo repertuaro

Ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje bene pirmas ryškus jūsų vaidmuo buvo Don Žuanas to paties pavadinimo W.A.Mozarto operoje 2002 m., kurią tuomet dirigavo Jonas Aleksa. Nuo to laiko esate sukūręs tikrai nemažai vaidmenų įvairiose scenose. Kurie jums mieliausi?

Galbūt juos dar sudainuosiu... Don Žuaną įkūnijau penkiuose pastatymuose: Lietuvoje – ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, taip pat Taline, Rygoje, Diuseldorfe. Beje, įdomiausią „Don Žuano“ spektaklį mačiau Esene, diriguojant Stefanui Solteszui.

REKLAMA

O iš pastarųjų metų savo vaidmenų išskirčiau Enriką „Liučijoje di Lamermur“ Kaune, nes šiuo spektakliu atverčiau naują lapą kūrybinėje biografijoje. Iki tol buvo net per daug teigiamų herojų tiek operetėse, tiek operose. Norėjosi kažko naujo, spalvingesnio.

Labai brangus man Onegino vaidmuo, ši partija „pragulėjo stalčiuje“ gal trejus ar ketverius metus. Aš ją išmokau, kai jos dar niekam nereikėjo, be jokių perspektyvų. „Eugenijus Oneginas“ buvo viena pirmųjų operų, kurias gyvai mačiau Operos ir baleto teatre, Lenskį dainuojant Sergejui Larinui. Nepamenu, kurioje klasėje tuomet mokiausi, bet tai paliko labai gilų įspūdį.

Na, ir neseniai sudainuota Grafo di Lunos partija „Trubadūre“... Bandau pereiti į „stambesnį“ baritono repertuarą. Apie Rigoletą ar Jagą dar anksti galvoti.

Figaras – iš tų teigiamų personažų?

Tai bus ne pirmas mano susitikimas su šiuo personažu Lietuvoje. Figaras „Sevilijos kirpėjuje“ buvo mano diplominis darbas Muzikos akademijos Operos studijoje, tik anuomet dainavau lietuviškai. Turiu pasakyti, jo bijojau, nes partija yra klastinga: po dueto su Rozina spektaklis man, galima sakyti, pasibaigia: visa, kas sunkiausia, jau sudainuota, ir tenka pasistengti, kad vaidmens įtampa nenusloptų. Kita vertus, balsui labai sveika dainuoti Rossinio muziką.

Be to, laukiau susitikimo su mūsų teatro publika, pasiklausyti manęs atėjo ir giminės, draugai. Grįžti namo visada gera.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų