Visų šventųjų diena atsirado Viduramžiuose – iš pradžių ši šventė neturėjo konkrečios datos. Vis dėlto, 609-ais metais popiežius Bonifacas IV pirmą kartą paskelbė Visų kankinių dieną ir Romos panteone aukojo mišias palaimintajai mergelei bei visiems kankiniams.
Kaip atsirado Visų šventųjų diena?
Eglė Valentė sako, kad lapkričio 1-oji – tai bažnyčios tėvų, įkūrėjų ir šventųjų atminimo diena. Būtent šią dieną pagerbiami žmonės, kurie po mirties paskelbti šventaisiais ir yra tikimasi jų pagalbos.
„Ši diena buvo minima ne mums įprastą lapkričio 1-ąją, o gegužės 13-ą dieną. Taip pat buvo nurodyta, kad ši šventė turi būti minima kasmet“, – sako etntologė.
E. Valentė pamini, kad dabartinė Visų šventųjų diena siejama su popiežiumi Grigaliumi III, kai jis 721-ais metais pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų šventųjų dieną ir tada data buvo pakeista į lapkričio 1-ąją.
„Gavus popiežiaus ir aukščiausių vyskupų sutikimą, 835-ais metais Frankų imperija paskelbė Lapkričio 1-ą dieną minėtina diena savo valstybėje, tad pamažu šventė paplito po visas krikščioniškas šalis“, – teigia etnologė.
Pasak E. Valentės, nors dauguma žmonių Visų šventųjų dieną ir Vėlines susieja į vieną šventę, būtent lapkričio 1-ąją svarbu eiti į bažnyčią, melstis ir skaityti liturgiją.
„Visi šventieji yra mirusieji, kurie savo šventumą užsitarnavo bažnyčios pripažinimu, tad būtent lapkričio 1-ąją jie gali mums padėti“, – sako moteris.
Kuo skiriasi Vėlinės nuo Visų Šventųjų dienos?
E. Valentė sako, kad Visų šventųjų dieną paminime visus šventuosius, degame žvakeles bažnyčioje, nes tikimės jų pagalbos, o per Vėlines – einame į kapines.
„Žmonės mėgsta melstis šventajam Antanui, nes jeigu ką nors pameti ir paprašai šv. Antano pagalbos – galima tikėtis, kad pamestas daiktas atsiras“, – pasakoja moteris.
Taip pat etnologė pamini, kad svarbu nesumaišyti lapkričio 1-osios ir 2-osios dienų tradicijų.
„Vėlinės yra mūsų santykis su visais mirusiaisiais – su visu tuo, kas buvo vakar, o Visų šventųjų šventė yra bažnytinė liturgija, kada yra meldžiamasi už šventuosius ir taip tarsi atsiskiriama nuo pasaulietinės Vėlinių šventės sampratos“, – teigia pašnekovė.
Kada reikia lankyti kapus?
Etnologė Eglė Valentė patvirtina, kad mūsų protėviai kapus lankydavo būtent Vėlinių dieną, tačiau juos aplankius anksčiau – nieko blogo nenutiks.
„Artimuosius galima aplankyti bet kurią dieną. Jeigu žmogui reikalingas atsakymas į šiuo metu svarbų klausimą, nereikia laukti sekančios dienos. Svarbu, kad žmogus ateitų su šviesiomis mintimis, be nuoskaudų – tada bus lengviau paleisti skausmą ir prašyti pagalbos“, – komentuoja moteris.
Pasak E. Valentės, per Vėlines žmonės lanko ne tik savo artimųjų, bet ir kitų gyevenimo mokytojų kapus ir tikisi su jais susijungti.
„Vėlinių šventė yra svarbi, nes žmonės atnašauja visoms vėlėms ir nesvarbu, ar tai šeimos nariai, pažįstami, mokytojai, ar kitos vėlės.
Dabar pradedame suvokti, kad skirtumas tarp mūsų ir mirusiųjų yra nedidelis, nes esame jų tęstinumas. Galime aplankyti protėvius, močiutes, senelius, mokytojus, kultūros ar politikos žmones, kurie turėjo įtakos mūsų asmenybės formavimuisi“, – pasakoja etnologė.
Svarbu prisiminti artimuosius
Etnologė sako, kad svarbu gražiuoju prisiminti artimuosius, net jei žmogus turi jam nuoskaudų, laiko pyktį ar prisimena neigiamus įvykius.
„Lankant mirusiuosius, svarbu prisiminti, kad jų gyvenimas buvo šviesus, net jei ir buvo padaryta klaidų. O jei atleisti sunku, galime prašyti mirusiųjų pagalbos, atleidimo ar tiesiog pokalbio.
Einant į kapines su šviesiomis mintimis, nelieka baimių, nuoskaudų ir suprantame, kad esame jų tęstinumas“, – sako E. Valentė.
Pasak Eglės Valentės, net ir ant kapų padėtos gėlės, vaišės bei uždegtos žvakės yra lyg šviesos jūra, sujungianti šioje žemėje esančius ir išėjusius žmones.
„Mirusieji yra mums be galo svarbūs, nes mes vis dar galime iš jų mokytis bei prašyti pagalbos. Nesvarbu, ar nori susijungti su šeimos nariu, ar kitame pasaulio krašte gyvenusia siela“, – teigia etnologė.
