Šiaip šios daugiametės žolės su plaukuotais keturbriauniais stiebais ir stambiais kiaušiniškais lapais yra ne itin išvaizdžios, bet iš tiesų pamėgtos bičių, todėl lietuviai įvairiuose regionuose jas ir vadina bičių žole, bitžole, o kai kur – gumbažole, melica, melistais, milistais, miliuškėmis.
Melisa išauga iki 80 centimetrų aukščio ir nuostabiai kvepia citrina. Jų balti ar rausvi žiedai po 3-12 būna sukrauti viršūninių lapų pažastyse ir pražysta liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Žiedai subrandina vaisius – riešutėlius, kurie yra rudi, pailgai kiaušiniški ir labai lengvi: 1000 sėklų sveria tik 0,5 gramo.
Tarpsta saulėkaitoje ir užuovėjoje
Melisos savaime auga tik Pietų ir Pietryčių Europoje, Kaukaze, Šiaurės Afrikoje. Ten jos nuo senų laikų ir pradėtos auginti būtent bitėms. Ir iš tiesų melisos medus yra labai aukštos kokybės.
Lietuvoje šie medingi augalai savaime neauga ir soduose bei daržuose auginama tik viena atvežtinė rūšis. Per didelius šalčius ji pas mus iššąla, tad patariama žiemai jos kerą mulčiuoti durpėmis, o sodinti saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose trąšioje, derlingoje žemėje.
Dauginama melisa kero dalimis ir sėklomis. Sėklos sudygsta per dvi-keturias savaites, o paskui auga labai lėtai, tad daigelius reikia nuolat prižiūrėti, ravėti, kol susiformuoja keturi tikrieji lapeliai. Tada jau melisas galima persodinti į nuolatinę vietą ir toliau jomis rūpintis.
Paprastai pasėtos melisos pražysta tik antraisiais metais, o dar po ketverių metų rekomenduotina jas pakeisti naujomis. Pavyzdžiui, išdalijus šio augalo kerus.
Ir gydo, ir stiprina atmintį
Vaistams pjaunama melisos žolė ar skinami jos lapai prieš pat žydėjimą. (Beje, rugsėjo pradžioje galima nupjauti atolą.) Džiovinti rekomenduojama gerai vėdinamoje patalpoje ne aukštesnėje 40 laipsnių šilumoje. Gerai išdžiovinta žolė – 15-30 cm ilgio stiebų viršūnės su lapais ir stiebais – turi būti žalios spalvos, kartoko skonio ir citrinų kvapo.
Melisos lapuose yra eterinio aliejaus, askorbo rūgšties, karotino, rauginių medžiagų, organinių rūgščių, flavonoidų. Todėl šios vaistažolės pasižymi raminamuoju, skausmą mažinančiu, silpnu antibakteriniu, kraujagysles plečiančiu ir kraujospūdį mažinančiu poveikiu, gerina apetitą, virškinamojo trakto veiklą, atpalaiduoja žarnyno spazmus, skatina tulžies išsiskyrimą, slopina pykinimą ir vėmimą.
Melisos žolė naudojama užpilams, nuovirams, sirupams, aromatinėms vonioms daryti. Užpilais ir nuovirais skalaujama burna, kai yra dantenų uždegimai ar skauda dantis. Be to, panaikina blogą burnos kvapą, skatina prakaitavimą, malšina krūtinės skausmus.
Kompresais gydomos sunkiai gyjančios žaizdos. Liaudies medicinoje melisos ir mairūno antpilu stiprinama atmintis.
Naudojama kaip prieskonis
Melisa naudojama ir kulinarijoje kaip prieskonis – šviežiais lapais skaninami padažai, sriubos, mėsa. Daugelyje Europos, Rytų šalių melisos lapeliais aromatizuojami laukinių paukščių, jautienos, kiaulienos bei avienos patiekalai. Dėl malonaus kvapo vaistinė melisa naudojama parfumerijos, likerių gamyboje.
Tarp kitko, melisų vantos gerai atpalaiduoja raumenis, gerina širdies darbą, tokį pat poveikį daro ir vonia, aromatizuota melisos lapais.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
