Miestelio centras par­da­vi­nė­ja­mas po ply­tą

Ant api­ru­sio Lin­ku­vos aikš­tė­je esan­čio se­no­vi­nio mū­ri­nio pa­sta­to ka­bo po­pie­rė­lis, skel­bian­tis, kad na­mas yra par­duo­da­mas.

Lin­ku­vie­čiai spė­lio­ja, ko­dėl jį pir­ma rei­kė­jo iš­griau­ti iš vi­daus, leis­ti kol vi­siš­kai su­kiurs sto­gas ir ta­da siū­ly­ti pirk­ti.

Na­mas be­veik vi­są va­sa­rą sto­vė­jo at­vi­ro­mis lan­gų, du­rų kiau­ry­mė­mis, į griau­na­mą jo vi­dų ga­lė­jo pa­tek­ti kas tik no­ri.

„Ar­tė­jo mies­to šven­tė, vi­si puo­šė­mės, o šis sto­vė­jo be lan­gų, pri­šnerkš­tas pa­čio­je aikš­tė­je. Pri­va­ti nuo­sa­vy­bė, o mums ir gė­da, ir bė­da“, – apie prie­žas­tis, pa­ska­ti­nu­sias su­si­ras­ti šio Vals­ty­bės tur­to fon­dui per­duo­to, po to auk­cio­ne par­duo­to pa­sta­to sa­vi­nin­ką pa­sa­ko­ja Lin­ku­vos se­niū­nė Ka­zi­mie­ra Ba­ce­vi­čie­nė.

Lin­ku­vos žmo­nės kal­bė­jo, kad mies­te­lio ur­ba­nis­ti­kos ver­ty­bė griau­na­ma ne šiaip sau – vi­du­je ren­ka­mos se­no­vi­nės ply­tos, krau­na­mos į krū­vas ir iš­ga­be­na­mos.

Sa­vi­nin­kas į kal­bas ne­si­lei­do

Se­niū­nė, ėmu­si ieš­ko­ti pa­sta­to sa­vi­nin­ko iš­siaiš­ki­no, kad pa­sku­ti­nis ži­no­mas jo val­dy­to­jas – Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba.

Ji na­mą per­da­vė Vals­ty­bės tur­to fon­dui. Auk­cio­ne na­mas bu­vo par­duo­tas, pir­kė­jas – vil­nie­tis, pri­va­tus as­muo.

Se­niū­nė su­si­ži­no­jo ir pir­kė­jo pa­var­dę.

Ti­kė­da­ma­si su­si­siek­ti su sa­vi­nin­ku se­niū­nė pa­skam­bi­no į Vals­ty­bės tur­to fon­dą.

„Tu­rė­jau ži­nių, kad pa­sta­to sa­vi­nin­kas kaž­kaip su­si­jęs su tuo fon­du. Ta­čiau at­si­lie­pu­si dar­buo­to­ja te­pa­sa­kė, kad sa­vi­nin­kas yra pa­slap­tis, o pa­sta­tą jis tik­riau­siai jau yra par­da­vęs,“ – apie sa­vo paieš­kas pa­sa­ko­ja K.Ba­ce­vi­čie­nė, pa­ste­bė­ju­si, jog po šio po­kal­bio pa­sta­to lan­gai ne­tru­kus bu­vo už­kal­ti.

Po ku­rio lai­ko su­si­ži­no­ju­si ir sa­vi­nin­ko te­le­fo­no nu­me­rį, jam pa­skam­bi­no ir pa­pra­šė su­tvar­ky­ti bent pa­sta­to išo­rę ir ap­lin­ką.

„Man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ne­si­kiš­čiau į pri­va­taus tur­to rei­ka­lus“, – ne­ma­lo­nų po­kal­bį su Alek­sand­ru pri­si­sta­čiu­siu na­mo sa­vi­nin­ku pri­si­mi­na K.Ba­ce­vi­čie­nė.

„Vi­dus – nor­ma­liai iš­griau­tas“

Re­dak­ci­ja su­si­sie­kė su na­mo par­da­vė­ju, ku­rio te­le­fo­no nu­me­ris nu­ro­dy­tas da­bar ka­ban­čia­me skel­bi­me.

Alek­sand­ru pri­si­sta­tęs vy­ras pa­tvir­ti­no, kad na­mas Lin­ku­vo­je pirk­tas iš Vals­ty­bės tur­to fon­do, o jo vi­dus da­bar – „nor­ma­liai iš­griau­tas“.

Pak­laus­tas, ar tai, kad ne­li­ko kai ku­rių vi­daus per­tva­rų, ne­ke­lia pa­vo­jaus pa­sta­tui, na­mo sa­vi­nin­ku pri­si­sta­tęs Alek­sand­ras siū­lė sta­ti­nį nu­si­pirk­ti ir juo pa­si­rū­pin­ti.

Jis pri­pa­ži­no, kad išar­dy­tų vi­daus sie­nų ply­tos – se­no­vi­nės, bet „to­kių daug iki pat Žei­me­lio“.

Kur din­go iš­griau­tų­jų per­tva­rų se­no­vi­nės ply­tos, na­mo par­da­vė­jas sa­kė ne­pa­si­do­mė­jęs.

Iš­ve­žė vi­są dva­ro rū­mą

Žei­me­lio se­niū­ni­jos Plo­nė­nų kai­mo gy­ven­to­jai te­bė­ra liu­di­nin­kai, kai be­maž prieš pen­kio­li­ka me­tų bu­vo nu­griau­tas ir iš­vež­tas Plo­nė­nų dva­ro so­dy­bos gy­ve­na­ma­sis dvie­jų aukš­tų mū­ri­nis na­mas.

Dva­re­lis ne­bu­vo įtrauk­tas į sau­go­mų kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­šą, to­dėl jo li­ki­mu ta­da ne­si­do­mė­jo ir ra­jo­no pa­vel­do­sau­gi­nin­kai.

Apie tai, kad ap­leis­tas bu­vęs dva­ro sta­ti­nys griau­na­mas, kad jo sie­nos virs­ta nu­va­ly­tų ply­tų krū­vo­mis, tuo me­tu ra­šė „Šiau­lių kraš­tas“.

Nors pa­gal laik­raš­čio pub­li­ka­ci­ją tuo­met dar neįp­ras­ta va­gys­te do­mė­jo­si ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, ta­čiau apie išaiš­kin­tus jos už­sa­ko­vus ar vyk­dy­to­jus pra­ne­ši­mų ne­bu­vo.

Sunk­ve­ži­miai su se­no­vi­nė­mis ply­to­mis iš Plo­nė­nų ta­da dun­dė­jo į did­mies­čius.

„Va­ka­rų Lie­tu­va jau iš­šluo­ta“

Kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­gos de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus va­do­vas Ry­tis Bud­rys sa­ko, jog se­no­vi­nių mū­ri­nių na­mų grio­vi­mas – se­na pro­ble­ma, nes ply­tos ta­po bran­ges­nės nei iš jų sta­ty­tas na­mas.

„Pro­vin­ci­jo­je se­ni, ne­be­nau­do­ja­mi mū­ri­niai pa­sta­tai ver­tės ne­tu­ri. To­dėl juos per­ka, griau­na ir iš­si­ve­ža ply­to­mis. Jau yra ir su­pir­kė­jų, ku­rie tas ply­tas ve­ža par­duo­ti net į už­sie­nį, – apie nu­si­kals­ta­mą kraš­to kul­tū­rai vers­lą sa­ko R. Bud­rys.

Pa­vel­do­sau­gi­nin­kas ne­sle­pia, kad iš­sau­go­ti mū­sų kraš­to­vaiz­džio ver­ty­be lai­ko­mus se­no­vi­nius mū­ri­nius pa­sta­tus yra su­dė­tin­ga: „Kaip ap­sau­go­si nuo sa­vi­nin­ko? Lin­ku­vo­je jau po­ros to­kių pa­sta­tų ne­bė­ra, o Va­ka­rų Lie­tu­va, Klai­pė­dos kraš­tas – jau iš­šluo­ti“.

Re­dak­ci­jos ži­nio­mis, Žei­me­ly­je ke­li se­no­vi­nių ply­tų sta­ti­niai jau yra ki­tos vals­ty­bės vers­li­nin­kų nuo­sa­vy­bė.

Janina VANSAUSKIENĖ