Gali būti, kad daug medžių žus, bet gali nutikti ir taip, kad dauguma jų po pjūklelių puotos atsigaus. O valstybė vabzdžių graužiamuose miškuose jau skelbia stichinę nelaimę.
Daugiau apie tai – TV3 žinių reportaže.
Ignalinos rajono Vaišniūnų girininkijoje stovi eilės nudžiuvusių pušų. Kas savaitę ten apsilankantis miškininkas Pranas Kraujalis konstatuoja – situacija prasta.
„Prieš ligas buvo ir paukščių daugiau – gyvesnis miškas buvo. Dabar ir žmogui matosi, kad jis negražus, ir pats miškas silpnėja“, – sakė miškininkas.
Iš paukščio skrydžio vaizdas nedžiugina – pušys viena po kitos, atrodo, praradusios spalvą. 1200 hektarų – tokio dydžio teritorijoje džiūsta maždaug pusė milijono pušų. Šis plotas maždaug prilygtų sostinės Pilaitės seniūnijai ar Kuršėnų miestui.
Džiūstančių pušų kaltininkas – paprastasis pušinis pjūklelis. Tiksliau, pjūklelio kokonas ir pjūklelio vikšras. Šis nušliaužia iki pušies spyglių ir juos ėda. Vėliau pjūklelis išsineria, geba skraidyti, poruojasi ir deda kiaušinėlius. Anot miškininko, tokie gyviai miške buvo visada.
„Paprastasis pušinis pjūklelis turi tokią savybę – jis nugraužia 80-90 procentų spyglių. Jeigu gamtinės sąlygos dar būna labai geros, tai pušis gali tokius nugraužimus atlaikyti ir 2, ir 3 metus, ir jis vis tiek išgyvena“, – pasakojo miškų urėdijos skyriaus vedėjas Marius Ivanauskas.
Būna ir taip, kad pjūkleliai savo palikuonis išperi, tačiau jiems jau nelabai lieka, ką begraužti.
„Jų šita veikla gali privesti juos pačius prie bado. Ir tada automatiškai prie ligų“, – sakė P. Kraujalis.
Tad pušims, atrodytų, didelės grėsmės gal ir nėra. Tačiau kartais pjūkleliai kokonuose sugeba išlaukti, kol pušis atsiaugins spyglius. Dabar situaciją sunkina orai.
„Kartu su pjūkleliu turim ir sausrą. Ta pušis silpsta dar dėl sausros – to pasekoje bus didesnis atkritimas negu šiaip būtų natūraliomis sąlygom“, – aiškino M. Ivanauskas.
O jeigu rimtai pasidarbuoja pjūklelis, laukia dar didesni vargai.
„Paskui pjūklelį ateina kiti kenkėjai, kurie, sakykim, sveikų žalių pušų neįveiktų“, – sakė M. Ivanauskas.
Kone vienintelis variantas yra pušis nupurkšti iš oro cheminiais preparatais, bet visur aplink – ežerai ir ežerėliai, nuo kurių turi būti laikomasi 300 metrų atstumo, tad nupurkšti pavyktų tik mažą dalį nuo visų pjūklelio ėdamų pušų. Kitas variantas – kabinti inkilus paukščiams, kad šie suėstų vabzdžius, bet pjūklelių čia tiek, kad paukščiai su jais nesusitvarkytų. Miškininkas svarsto, koks likimas gali laukti Vaišniūnų girininkijos pušų.
„Gali būti atskirų medžių džiuvimas – čia priklauso, kaip jiems bus stipriai pakenkta. Gali būti, kad net kai kurios miško dalys jau reikalaus iškirtimo. Gali būti, kad atsistatys“, – sakė P. Kraujalis.
Valstybė dėl pjūklelių įsisiautėjimo Ignalinos rajone skelbia stichinę nelaimę. Tiesa, šie šiuo metu kituose miškuose nėra itin aktyvūs.
„Druskininkų girininkijoje nustatėme, kad pernai taip pat buvo pušinio pjūklelio pagausėjimas, bet dėl gamtinių sąlygų paprasčiausiai natūraliai sunyko. <...> Buvo lietingesni orai negu Ignalinos rajone“, – sakė Miškų tarnybos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.
Tačiau Rokiškio, Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonuose rimtai pasidarbavo kitas vabzdys – žievėgraužis tipografas. Minėtuose rajonuose valstybė taip pat skelbia stichinę nelaimę. Specialistų vertinimu, spygliuočiams Lietuvoje ilgainiui darysis vis mažiau vietos, tačiau miškininkai sako, kad artimiausius dešimtmečius gyvas pušis ir egles dar matysime.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
