• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Inga VENCKUTĖ

Redakcija sulaukė pasipiktinusios Tilžės g. 3 namo gyventojos Onos Danutės Povilanskienės skambučio dėl esą keistom aplinkybėmis parduotos jų name esančios negyvenamos patalpos, priklausiusios Savivaldybei. Aštuoniasdešimtmetė teigė, kad Savivaldybė pardavė pagalbinį sandėliuką, kuriame yra nutiesti jų vandentiekio vamzdžiai bei sumontuoti skaitikliai visiškai nepažįstamam asmeniui, o jų, namo gyventojų, net neinformavo. Senyvo amžiaus moteris prašė atvykti ir padėti išsiaiškinti, ar taip pasielgta teisėtai. Juolab, kad nepatenkinta tokiu sandoriu yra ne ji viena, bet ir kaimynai.

REKLAMA
REKLAMA

,,Tiesa slypi kažkur Anapus... “ – nejučiom pagalvoji, kai pradedi nagrinėti pagalbos beieškančių žmonių skundą.

REKLAMA

Ona Danutė Povilanskienė atvykusiai „Šilokarčemos“ korespondentei pasakojo, kad šiame, Tilžės g. 3 name, gyvena jau seniai – kone penkiasdešimt metų. Bendra negyvenama patalpa, kuri viso labo siekia vos 5,74 kvadratinio metro, naudojasi nuo beveik neatmenamų laikų – dar pirmajam Šilutės r. savivaldybės merui bevadovaujant buvo to namo gyventojams pažadėta, kad ten bus galima įsirengti sanitarinį mazgą ar kažką panašaus.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, žodinis susitarimas taip ir liko tik žodiniu. Niekur neužfiksuotas faktas anuomet, dabar išlindo lyg koks siaubūnas slibinas patiems to namo gyventojams. Žmonėms privatizuoti tos patalpos nepavyko ir dėl anksčiau nurodytos 2 190 Lt sumos (dabar ji keistokai „nukrito“ iki 200 Lt), kuri pasirodė per brangi, ir dėl asmeninių kaimynų ambicijų, kuriose sunkiai sekėsi išsiaiškinti, kam ji priklausytų labiau. Tokiu būdu nebuvo pateikta paraiška privatizavimui. Nors, žodiniu anuomečiu susitarimu sekdami, bendru sutarimu kaimynai nusitiesė geriamojo vandens vamzdžius, o vienas jų įsidėjo net skaitiklius. Žiemą, anot pačios O. D. Povilanskienės bei kitų tame pačiame aukšte gyvenančių kaimynų, jie tuos vamzdžius apkloja šiltinimo medžiagomis idant šaltuoju laiku neperšaltų ir nesusproginėtų. Reikia pažymėti tai, kad šiame minėtame name nėra jokio centralizuoto šildymo, gyventojai šiluma rūpinasi patys. Taip pat ne kiekvienas butas turi ir sanitarinį mazgą. Todėl tokia patalpa kai kuriais atvejais esti labai svarbi to namo gyventojams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vieną dieną pasirodęs ir paprašęs raktų nuo tokio įsigyto nekilnojamojo turto naujasis patalpų šeimininkas Edgaras Gudas kaimynams sukėlė šoką. Tai kaip dabar viskas bus? Kaip tie vamzdžiai, skaitikliai? Galų gale, kaip bus su priežiūra žiemą? Kas bus, jei naujasis savininkas nuspręs atjungti ar išvis vamzdžius išmesti laukan? Juk nevalia laužtis į svetimas valdas ir ten daryti tvarką... Nežinios išgąsdinti žmonės, apskambinę Savivaldybėje dirbančius žmones ir negavę jokio išsamaus atsakymo, paskutinės vilties kaip šiaudo, griebėsi žiniasklaidos.

REKLAMA

„Šilokarčema“ pradėjo domėtis kas, kodėl ir kaip. Pasirodo, kad Savivaldybei toks turtas nebuvo naudingas ir todėl buvo priimtas sprendimas jį parduoti. Kadangi minėto prašymo dėl privatizavimo nebuvo, Savivaldybės darbuotojai parengė dokumentus privatizavimui aukcione pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 metų gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1503. Į viename iš rajoninių laikraščių įdėtą skelbimą apie aukcioną ir atsiliepė minėtas jaunasis Šilutės verslininkas E. Gudas.

„Radau Savivaldybės elektroniniame puslapyje informaciją apie aukcioną. Taip pat informaciją mačiau ir viename iš laikraščių. Pamatęs to objekto pradinę kainą – 200 Lt, apsisprendžiau įsigyti. Todėl suruošiau reikiamus dokumentus ir pateikiau Savivaldybei. Kadangi buvau tik vienas pretendentas, tai be jokio vargo ir tapau savininku“, - pasakojo kalbintas naujasis patalpų savininkas. Jis pats stebėjosi, kad taip nutiko. Verslininko nuomone, galėjo būti iškabintas informacinis skelbimas to namo gyventojams apie ruošimąsi tokiam sandėriui, juolab, kad tos patalpos esančios gyvenamojo namo viduje.

REKLAMA

E. Gudas „Šilokarčemai“ sakė, kad supranta susidariusią situaciją ir yra atviras deryboms su namo gyventojais dėl tos patalpos perpardavimo. Na, kol kas aiškėja tik tai, kad informacijos trūkumas „pakišo“ koją gyventojams, bet tą klaidą dar yra galimybė ištaisyti.

Dėl susidariusios situacijos ir „kaltų“ ieškojimo „Šilokarčema“ kreipėsi į Savivaldybės tarnautojus. Kadangi vasara, kad ir besibaigianti – atostogų metas, tai klausimai ir atsakymai buvo pateikiami raštu. Iš atsakymų aiškėja, kad Savivaldybės tarnautojai jokių grubių ar švelnių pažeidimų nepadarė. Jie vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintais Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų bendrosios dalies 8 ir 9 punktais. Turto pirminę ir kitas kainas nustato Šilutės rajono savivaldybės tarybos patvirtinta privatizavimo komisija, kuri vadovaujasi nepriklausomo turto vertintojo nustatyta rinkos verte (todėl parduota patalpa viso labo tekainavo 200 Lt. Bet lauke esantys sandėliukai, tiksliau - jų griuvėsiai, pasak gyventojos O. Auškalnienės, kainavo net 600 Lt). Į klausimą apie pirmumo teisę ar kažką panašaus, Savivaldybės klerkai atsakė: „Pagal galiojantį šiuo metu Privatizavimo įstatymą Tilžės g. 3 namo Šilutėje, gyventojai įsigyti šią negyvenamąją patalpą pirmumo teisės neturėjo.“ Nėra, tai nėra tos pirmumo teisės. Bet kaip yra su informacija? Negi senyvo amžius žmogus privalo užsiprenumeruoti ar pirkti visus rajone „išeinančius“ tris laikraščius ir kiekvieną kartą juose įdėmiai sekti ką parduoda Savivaldybė? Juk mažai tikėtina, kad aštuoniasdešimtmetė ar septyniasdešimtmetė naršys po Savivaldybės tinklalapį kažkur bibliotekoje, nes namie tokio įrenginio kaip kompiuteris visai neturi... Savivaldybės tarnautojai raštu atsako, kad „Gyventojui privatizavimo informaciją galima sužinoti visais kitais įmanomais būdais, telefonu, internetu“. Kas tie „visi kiti įmanomi būdai“? O gal sunkiai vaikštanti O. D. Paulavičienė kiekvieną dieną turėjo skambinti ir teirautis tuo klausimu metų metus? Bet juk būtų pakakę tik vieno laiptinėje iškabinto informacinio skelbimo. Gal tada ir aukcione dalyvavusiųjų būtų daugiau buvę? Gal tada ir kaina būtų pakilusi, naudinga pačiai Savivaldybei? Vadovavimasis įstatymais – gerbtinas dalykas. Bet kodėl tais įstatymais užgožiamos žmogiškosios vertybės? Negi taip sunku pateikti informaciją name gyvenantiems žmonėms apie jų pašonėje pardavinėjamą patalpą, kai tie patys gyventojai ne visi turi elementarų tualetą? Technikos ir informacijos amžius už lango, o kai kurie gyventojai vis dar neturi kur nusiŠ... Yra kaip yra. Nėr tualetų, nėr ir pranešimų lapų. O kam?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išvada - niekas nenusižengė, laikytasi įstatymų. Tuštinkitės kur norit. Tai jau pakankamai privatus, ne Savivaldybės reikalas.

Besiaiškinant situaciją kas, kaip ir kodėl, paaiškėjo dar vienas įdomus faktas. Pasirodo, kad viena iš tame pačiame name esančių butų savininkių Jolanta Sudeikienė beturinti dabar privatizuotos negyvenamos patalpos nuosavybės dokumentą - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Jame nurodoma, kad viena ketvirtoji šios patalpos dalis priklauso jai. Tai kaip čia dabar? Savivaldybės tarnautojai aukcionui pateikė... ne visus dokumentus? Nesuderino pardavimo procesinių veiksmų su dalininku? Vėl tampa nebeaišku.

REKLAMA

J. Sudeikienė telefonu „Šilokarčemai“ sakė, kad ji viso šio „reikalo“ taip paprastai nepaliks. Jei reikės, kreipsis į teismą. Juk ir jos šiuo atveju niekas oficialiai neinformavo, nors jau privalėjo. Ji taip pat užsiminė, kad kalbėjosi ir su naujuoju šeimininku, kuris, anot moters, patalpos kainą perparduodant ruošiasi gerokai kilstelėti.

Istorija ši – kol kas be pabaigos: neaišku, nei kas šeimininkas, nei kas dalininkas. Aišku viena – kažkas kažkur prisidarė neskaniai kvepiančių klaidų...  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų